Vilkynės istorijos VIII: Kajus

Išmintis

Pas Telšių miškų urėdijos Eigirdžių girininkijos eigulį Petrą Dabrišių kelią randa ne tik žmonės, kurie nori atsikratyti naminių gyvulių ar prijaukintų žvėrių, bet ir tie, kurie dėl įvairių priežasčių yra kiek pasimetę erdvėje ir laike arba yra užvaldyti kitiems nesuprantamų idėjų arba įsitikinimų. Petras ilgesniam ar trumpesniam laikui juos priglaudžia. Ir susidraugauja.

Vokiečių tautybės Kajus, įtikėjęs, kad artinasi pasaulio pabaiga, nusprendė, kad jam reikia bėgti nuo žmonių šiaurės link. Klajūno keliais pasukęs nuo 16 metų į Lietuvą atsibastė prieš trejus metus. Atkeliavo ne vienas - su keturiais šunimis. Kaip vėliau sužinojo Petras, jo motina - pardavėja, o tėvas - buvęs "Stasi" darbuotojas Rytų Vokietijoje.

Čekijoje jis buvo sudeginęs dokumentus. Pinigų neturi, bet kažkokiu būdu įveikė pasienio formalumus, ir atkeliavo į Prienų miškus. Sausio mėnuo. Šaltis spigina, kad net tvoros braška. Alkanas ir sušalęs Prienų miškuose aptiko sodų namelius. Užuot iškūlęs langą ar išlaužęs duris, jis išdaužė vieno namelio sieną, kad patektų vidun. Kažkas iškvietė policiją. Pareigūnus Kajus užsiundė šunimis. Tik kai policininkai pradėjo šaudyti, keliauninką pavyko areštuoti. Jis buvo atvežtas į Prienų areštinę. Joje buvo uždarytas 15 parų ir dar skirta bauda, kad nuniokoto namo savininkas galėtų susimūryti sieną.

Garsas apie keistenybę beregint pasklido po Lietuvą. Kajaus išpirkti atskubėjo "Bernelių" užeigos šeimininkai, sumanę, kad jis gali tapti puikia užeigos reklama. Kai Kajų atvežė į užeigą, šis užsisakė piene virtos ryžių košės su razinomis ir paties geriausio vyno taurę. Valgė ne vienas - su keturiais šunimis iš to paties dubens.

Toje užeigoje keliauninkas jau žinojo, ko nori. Savo palydoje jis geidė turėti ir vilką. Kažkas jam buvo papasakojęs, kad yra toks Dabrišius, draugaujantis su vilkais. Tai jis į Eigirdžius ir susiruošė. Beje, jam "rekomendaciją" į Žvėrinčių jau buvo išdavę policininkai. Jie buvo paskambinę Petrui ir prašę pagalbos - kad tik toliau nuo Prienų ir apskritai nuo miestų.

Atvežtas į Vilkynę eiti trobon atsisakė. Miegoti susirangė po egle. Kartu su šunimis. O ryte turėjo būti medžioklė. Petras nusprendė, kad Kajų su šunimis paleis žvėrių pėdsakais. Tuo labiau kad keistenybė dievagojosi esąs įgudęs medžiotojas. Demonstravo ir medžioklės įrankius - atšipusį kirvį už diržo ir lazdą, kurios gale - geležtė. Jis šį įnagį išdidžiai vadino ietimi.

Ryte, kai jau susirinko medžiotojai, Kajų su šunimis ir paleido pirmą. Netrukus pasigirdo jo klyksmai. Visi pasileido bėgti riksmo pusėn. Vokietukas buvo įlūžęs į bebrų urvą. Žodžiu, kapanojosi vandenyje. O lauke - 15 laipsnių šalčio.

Susirūpinę medžiotojai užkūrė laužą. Kajus pradėjo nusirenginėti. Nuo kojų nusmaukė net šešias poras pėdkelnių. Penkerias sudegino, vienerias pasiliko. Medžiotojai, susirūpinę, kad toji keistenybė neperšaltų, pagirdė ruginuke. Maktelėjo net nesusiraukdamas.

Kol drabužiai ir policininkų dovanoti batai džiūvo, Kajus buvo pridengtas šalikais, megztiniais. Kai batai kiek pradžiūvo, Petras, pasiėmęs lašinio gabaliuką, juo tepė suskrabėjusį apavą. Stebėjęs šitą ritualą Kajus iš Petro saujos išplėšė tą lašinį ir sumaumojo, papriekaištavęs, "kam maistą gadina"... O paskui jau bandė ir apsiauti batus. Bet kojos nebelindo į juos. Nevykęs medžiotojas nė kiek nesutriko - kirviu kojas įkalė į apavą. Nors ir apturėję rūpesčių, medžiotojai liko labai patenkinti netikėtu cirku.

Ir Kajus apsigyveno Petro sodyboje, neprarasdamas vilties susigyventi su vilkais. "O vilkai jo bijojo, nes nuo Kajaus sklido nepažįstamas aitrus kvapas", - sakė Petras.

Kadangi jo į trobą įprašyti nesisekė, nes jis turėdavo matyti dangų, tad jam ir jo šunims sukalė aptvarą. Jame ir gyveno. Paprašytas iš malkinės atnešti malkų, jis jas nešdavo ne kaip visi žmonės - kišdavo po pažastimis.

Išėjęs žvejoti, nerasdavo vandens, nes ant tvenkinio - ledas. Patikrinti, ar arbata užvirusi, kišdavo pirštą į beužverdantį ar verdantį vandenį. Būdavo, kad į šulinį įkrenta ir rėkia, nes išlipti negali. Perspėtas ko nedaryti - būtinai padarys. Tačiau iš jo negalėjai atimti to, ką turėjo - puikiai grojo fleita, naktį be prožektoriaus puikiai orientuodavosi miške ir žinodavo, kur šiaurė, kur pietūs.

"Manęs atvykėliai netgi klausdavo, iš kur tas protingas žmogus atsirado", - kvatojosi Petras.

Kartą Kajus pareiškė eisiąs namo. Lyg tie namai būtų už puskilometrio. Ir išdūlino. Parsirado po kokių penkių mėnesių jau su penkiais šunimis.

Pas jį atvažiuodavo draugų ir draugių. Žmonės, aplankydami Žvėrinčių, jam vežė drabužių, apavo. Kartą jis gavo dovanų labai gerus kailinius. Kadangi buvo nušalęs kojas, tai nuo tų gerų kailinių nusipjovė rankoves ir užsimaukšlino ant kojų.

Parsirasti į Vokietiją jis bandė dar kartą. Palikęs šunis išvažiavo. Ir sugebėjo net iki Lenkijos nubrazdėti. O ten rado barsuką. Ir nusprendė grįžti - paliktiems šunims ėdalo dovanų atvežti. Pasieniečiai iš Kalvarijos Petrui paskambino ir liepė atvažiuoti Kajaus pasiimti.

"Čia tavo draugas su pašvinkusia mėsa visą muitinę užsmardino", - pranešė jie. Ir Petras važiavo Kajaus pasiimti. O jis su dviem brangiais šunimis, kainuojančiais po 300 eurų, belaukiąs.

Tačiau pas Petrą ilgai nebeužsibuvo - patraukė Rusijos link. Ir dingo. Bet visko gali būti, kad belaukdamas pasaulio pabaigos, gali vėl parsirasti... Kajui tik 22 metai.

Bus daugiau. Pradžia - liepos 19 d. ir kiekvieną šeštadienį. Rašinius vienoje krūvoje galima rasti "Vakarų ekspreso" internetiniame tinklalapyje www.ve.lt, paspaudus nuorodą "Vilkynės istorijos"

Gražina JUODYTĖ