Išmintis
Pas Telšių miškų urėdijos Eigirdžių girininkijos eigulį Petrą Dabrišių kelią randa ne tik tie žmonės, kurie nori atsikratyti naminių gyvulių ar prijaukintų žvėrių, bet ir tie, kurie dėl įvairių priežasčių yra kiek sutrikę erdvėje ir laike arba užvaldyti kitiems nesuprantamų idėjų bei įsitikinimų.
Tačiau kelias rugsėjo ir spalio savaites į žvėrinčių atklydę lankytojai Petro neužtikdavo. Jis traukiniu su Vilkynės svečiais - šamane iš Tuvos Nadežda ir kirgizu Volodia - buvo išdundėjęs į Tuvos respubliką Mongolijos pasienyje. Trupinėlį jo įspūdžių jau paporinom praėjusį šeštadienį. Šiandien - dar žiupsnelis Petro patirčių tolimame ir civilizacijos neužgrobtame krašte.
Kerėjo sąskambiai
Kai šamanė Nadežda atvyko paviešėti į P. Dabrišiaus sodybą, neretai su ja ir kitais Vilkynės svečiais jie subildėdavo į svirną - žinyčią - ir joje aptarinėdavo dominančius būties ir buities klausimus. Petras, artėjant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, dažnai susimąstydavo, - o kaip baltų gentys gyveno prieš tūkstantį metų? Kokie buvo jų būstai? Kuo jie rengdavosi? Na, kuo maitindavosi, jam buvo aišku: žinoma, sumedžiota žvėriena. Ar jau melždavo karves? Ar jau augindavo ir kirpdavo avinus? Tų klausimų įvairiausių galvoje sukdavosi. Ir kai tuvė Nadežda žinyčioje pasakojo apie savo tolimą kraštą, jam dingojosi, jog ten nuvykęs jis rastų atsakymus į daugelį jų.
Petrą kerėjo žodžių sąskambiai Tuva-Lietuva, tuviai-lietuviai. Jau grįžęs iš ten, gudriai primerkęs akis, kaip visada, kai prabyla apie paties atrastas tiesas, pareiškė: "Dabar jau žinau, kaip lietuviai galėjo gyventi prieš tūkstantį metų." Ir Vilkynėje yra užsidegęs suręsti būstą iš tošies. Mat, susipažinęs su tuvių gyvenimo būdu, jis nusprendė, kad baltų gentys prieš tūkstantį metų irgi buvo panašios klajoklės, kaip ir tuviai. Taigi tvirtų būstų neręsdavo. Petras spėja, kad tie būstai galėjo būti lipdomi iš tošies. Nugyvenę plotelį, gal kraustydavosi į kitą? Kiek Petras teisus, tegul sprendžia istorikai. O kaip jam pavyks sulipdyti iš tošies būstą Vilkinėje, stebėsim.
Tuvių gyvenamosios jurtos gali būti net labai prabangiai įrengtos |
Tuvoje Petras, susipažinęs su tikrais ir netikrais (tie, kurie iš šamanavimo pelnosi) žyniais ir pranašais, nusprendė, kad šamanizmas turi daug panašumų su pagonybe. Mat šamanavimas labai susijęs su gamta, kuriai aukodavo ir pagonys lietuviai. Tuviai, išpažįstantys šamanizmą, turi ir šventų vietų. Į jas Petras buvo vežiojamas. Tačiau, pasak jo, tose vietose jis stiprios energetikos savo kailiu nepajutęs. "Visai kas kita, kai apsilankau Šatrijos ar Birutės kalneliuose. Jie skleidžia didelę jėgą. Iš kur ji? Šatrijos ir Birutės kalneliai yra labai lankomi. Ir kiekvienas čia užlipęs, net pats nesuvokdamas, juose palieka ir energijos, ir informacijos, kad ir kaip tai mistiškai skambėtų. Tuvių šventos vietos jau mažai lankomos. Tad jose pamažu dingsta ir energetika", - teigė Petras.
Tuvių genocidas
Didžioji spalio revoliucija pakeitė ir tuvių gyvenimą. Jie iš savo jurtų buvo suvaryti į gyvenvietes, įvairiais būdais bandyta išrauti daug metų išpažintą tikėjimą. Tūkstančiai tuvių, kaip ir lietuvių, buvo ištremti į gulagus. Tarp jų - ir šamanai. "Gulaguose jie žūdavo. Su jais žuvo ir daug metų kaupta informacija. Dabartiniai šamanai savo patirtį lipdo iš trupinėlių", - teigė Petras, kuriam tokią informaciją suteikė tuvis istorijos profesorius ir religijotyrininkas.
Tad Petrą iki širdies gelmių sujaudino vienos šamanės grįžimo iš gulagų istorija. Ji iki savo jurtos iš tolių toliausių sugrįžo pėsčia. Kad savo gimtinėje numirtų. Tos šamanės jurta dabar - tarsi muziejinis eksponatas. Praėjo labai daug metų, kai tos šamanės nebėra. Tačiau niekas iki šiol prie jos jurtos nebuvo pastebėjęs trikampio akmens. Petras kažkodėl nusprendė, kad tas nugludintas akmuo galėjęs būti šamanės totemas. Ir jį parsibildino į Lietuvą. Jis įsitikinęs, kad tame akmenyje yra daug užkoduotos informacijos. Ir galbūt kam nors pavyks ją išskaityti...
Džiaugsmas
Pasaulį pažįstame lygindami. Petras, grįžęs iš Tuvos, pareiškė: "Mes turėtume labai džiaugtis ir vertinti tai, kad gyvename Lietuvoje. Tai teigiu visai nenorėdamas lyginti Tuvos ir mūsų šalies. Aš tai sakau omenyje turėdamas Europos valstybes ir mūsų kraštą. Kodėl lietuviai, išvykę į Airiją, Britaniją, Vokietiją ar dar kur nors, rauda iš ilgesio gimtinei? Tai neišvengiama. Nes svetimame krašte jie yra be šaknų. Gal kartais čia, Lietuvoje, jos yra papuvusios, padžiūvusios, bet žmogų palaiko ir prilaiko. O svetimame krašte gyveni ant svetimo akmens, ant svetimos žemės, kuri žmogui negali nieko nei pasakyti, nei jėgų suteikti", - filosofiškai įspūdžius iš kelionės į Tuvą užbaigė P. Dabrišius.
Kitą šeštadienį Vilkynės istorijose vėl grįšime prie žvėrių, nes žvėrinčius pasipildė naujais gyventojais. O iš Australijos už agresyvumą į Lietuvą ištremtas akitos veislės šuo Džajus net negalėtų įsivaizduoti, kad Japonijoje jo giminaičiai - šventi. Ir jiems net paminklai statomi. Dėl ko - kitą šeštadienį.
Gražina JUODYTĖ
Rašyti komentarą