Apie rekviem, sukurtą sėdint ant bulvių maišo

Apie rekviem, sukurtą sėdint ant bulvių maišo

"Grojimas vargonais yra malda, jie - universalus, spinduliuojantis protas", - sakė kompozitorius, vargonininkas, muzikos terapeutas Alvidas Remesa. Artėjant Vėlinėms kalbėjomės apie sakralines erdves, muziką, amžinybę ir šviesiąją mirties drobulės pusę.

Kas jums yra sakrali muzika, kur ta riba, skirianti ją nuo šventvagiškos?

Aš galvoju, kad riba yra protu nustatoma. Yra komponavimo sistema, kuri neveda į gamtą, į susiliejimą su aplinka, visata, su dvasingumu. Ar galima sakralia vadinti cigarečių, svaigalų reklamose skambančią muziką? Yra ir antimuzika. Nepriklausomybės metais, kai nebeliko cenzūros, jauni kompozitoriai nukrypo į kraštutinumus, buvo drastiški, revoliucingi, viską griaunantys, sprogdinantys. Kiekviena muzikos rūšis turi savo terpę ir atlieka savo funkciją. Ar dažai yra sakralūs? Adolfas Hitleris, kai dar mokėsi dailės akademijoje, nupiešė madoną su kūdikėliu. Galima nupiešti ir ką nors baisesnio, kaip Munko "Šauksmą".

Kai kurie kūrėjai teigia, kad blogį vaizduoti reikia, idant būtų atpažintas ir nesikartotų.

Neverta sakyti, kad juoda spalva yra bloga, o balta - gera. Kaip ir gamtoje viskas yra reikalinga, joje auga vaistažolės ir nuodingi augalai. Muzika atėjo iš gamtos ir mes ją adaptavome, kol racionalus žmogaus protas atsisuko prieš dvasingumą, pradėjo save griauti. Žinome ir satanistinių sunkiojo roko dainų, kur sakoma: "Išdurk miegančiai motinai akis, uždusink seserį lopšyje." Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijoje dėsčiau muzikos terapiją, buvo tema apie neigiamą muzikos struktūrų poveikį intelektui, charakteriui, muziką kaip kankinimo priemonę.

MUZIKA. "Ji suteikia viltį, kad yra pasaulis dar gražesnis, nei plyti už lango", - sakė kompozitorius Alvidas Remesa.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje vargonais atlikote savo simfoniją "Prisikėlimas". Ar kada teko į kūrinius įterpti mirties motyvų?

Visi reiškiniai turi savo baigtinumą. Ir mirtį laikome savo baigtinumu, kai tai, kas su mumis vyksta, nepriklauso nuo mūsų valios. Skaudu žiūrėti į 10-12 metų vaikus, kurie gydosi psichiatrijos ligoninėje, nes kelis kartus bandė išeiti iš šio pasaulio. Aš manau, kad pats natūralus baigtinumas nėra baisus, kaip viena amerikietė psichologė paminėjo, mes labai bijome paties mirties proceso, ne fakto. Mūsų visai nejaudina, kad prieš šimtus metų numirė koks karalius, bet jeigu tai vyksta mūsų akyse šią minutę, tai mes iš karto protestuojame. Skanu valgyti jautienos kepsnį, bet kai matome pjaunant jautį, nemalonu. Kaip keitėsi požiūriai į mirtį, aiškina tanatologijos mokslas.


Visos epochos turi savo mirties, gedėjimo tradicijas, kai kurios - paradoksas - linksmos. Galima užsisakyti agurko arba pajaco formos karstą. Žiūrėjau Hiuston laidotuves per televizorių, kai aktorius Kevinas Kostneris bažnyčioj pasakojo anekdotą, ir visa salė krito iš juoko. Šiaip jau mirtis yra tokia pati, kaip ir gimimas, niekas nedaroma sau, net grybas miške sau neauga, aš irgi ne sau gimiau, sau negyvenu ir sau nemirsiu. Kitas dalykas, kaip aš į tai reaguosiu. Man gražiausias metų laikas - ruduo, pasipuošusi gamta, derlius, kai visur pilnatvė.

Kaip tas mirties suvokimas ateina į muziką? Šopeno "Rekviem" yra šviesių tonų, tarsi matai, kaip ant kapo kalasi šviežia žolė...

Tai susitaikymas, nuolankumas, įprasminimas to, kas aplinkui vyksta be tavo valios, šokinėjimo, spirgėjimo. Net yra tokie pasakymai: "graži mirtis", "užmigo Viešpatyje". Turėjau tokių asmeninių patirčių. Viena mano pažįstama milijonierė Amerikoje mirė iš sielvarto, kad niekam neatiteks jos palikimas, nes neturėjo giminaičių, ir gydytojai sakė, kad jeigu ji nebūtų dejavusi ir susirūpinusi, dar būtų gyvenusi. Ir man patinka kinų išmintis, sakanti, jog mirusiųjų kostiumai siuvami be kišenių. Juk nieko neįsidės, o dažnai norime turėti, o ne BŪTI.

Jeigu išėjo iš kalbos, kaip pačiam atrodo mūsų tradicijos, kai velionį "eksponuoja" kelias paras, jo veidas keičia spalvą, vėliau artimieji keliais eina aplink kapą, puošia jį, užuot tęsę jo darbus? Kape nėra žmogaus, yra jo palaikai.

Turbūt tai yra vartotojų kultūros rezultatas. Iš žmogaus nelaimės, jo skausmo gaunami didžiuliai pinigai, tai tas pats, kaip turčius iš elgetos padaro sau pelną. Galima užsisakyti sau perlamutrinį karstą arba kaip Maiklas Džeksonas - sarkofagą iš gryno aukso. Testamentai labai įvairūs, savo kūną galima užšaldyti tūkstantmečiui ar pasiųsti į kosmosą. Arba gali tiesiog išbarstyti tavo pelenus į jūrą ar sąvartyną.

Kai supratote, kad norite būti kompozitoriumi, ar galvojote apie kažkokią misiją, kad muzika gali keisti pasaulį?

Aš prisimenu savo pirmuosius muzikos "eskizus", kai reikėjo dėstytojams parodyti, ką moki. Nė vienas nebuvo destruktyvus. Vienas kūrinys buvo labai panašus į Mocarto ar Haidno sonatą. Žmonėms, kurie mane egzaminavo, nepatiko, jie iškart reikalavo kažko originalaus, bepigu ieškoti grynuolio, kurie gimsta ir spinduliuoja, aš nesu toks. Aš galvoju, kad buvau sau ištikimas su nedideliais nukrypimais. Esu padaręs konstruktyvių etiudų, parašiau tris liaudies dainas su skirtingais žodžiais ir atliekamas vienu metu: tai buvo kaip silkė su tortu ir skalbimo milteliais. Sėdėdamas ant bulvių maišo esu parašęs vieną "Rekviem" dalį. Tada į lyginimo kambariuką, kur gyvenau, įsitempiau pianiną, ir naktimis grodavau. Aš neieškojau tokio iššūkio, bet gyvenimas pasiūlė. Kai kada studentų harmonijos užduotis bendrabutyje esu taisęs sėdėdamas ant klozeto dangčio, nes kambaryje miegojo šeima, mažas vaikas.

Ir gal buvo nesavanaudiška, altruistinė nuostata, myliu gyvuliukus, į namus nuolat parsitempdavau benamių kačių. Šiandien aš patenkintas viskuo, ką turiu.

Kaip manote, ar jūsų sukurta muzika turi poveikį?

Tai - muzikos terapija, kompozicijos, sukurtos psichiniams ligoniams. Autentišką programą įvertino ir ja naudojasi Amerikos bei Švedijos psichiatrijos specialistai. (Alvidas Remesa yra Amerikos muzikos terapijos asociacijos narys. - Aut. past.) Tie kūriniai padeda įveikti šizofreniją, depresiją, savižudiškas mintis.

Visa bažnytinė muzika taip pat yra terapinė. Žymus Amerikos džiazo muzikantas sakė: "Kam švaistyti pinigus psichoterapeutams, nueikite verčiau paklausyti mišių. Įsiklausykite į tai, kas ten vyksta, į savo vidinį balsą."


Ar Telšių kunigų seminarijoje dar dėstote bažnytinę muziką ir grigališkojo choralo giedojimą? Beje, ar kiekvienam įkandami tie choralai?

Dirbau ten po nepriklausomybės atgavimo. Mano trys kunigų laidos yra, tuo labai didžiuojuosi. Mokiau dabartinius Žemaitijos kunigus giedojimo. Choralas yra iš gamtos, skirtas tam, kuris neturi jokio muzikinio pasiruošimo. Kunigų seminarijoje įkūriau Šventos Cecilijos grigališkojo choralo ansamblį. Kartą atėjo toks studentas, ir pasakė, kad niekada negiedos, nes mokykloje muzikos mokytojas sakė, kad neturi klausos. Paklausiau, kas jį tuomet mokė muzikos, sakė - "fizrukas". Patikrinau - nuostabiai gieda, jis buvo apstulbęs. Susirinko daug žmonių, kurie visai nepažino natų rašto, bet puikiai giedojo. Lygiai taip mokiau savo studentus, kai dirbau Menų fakultete, ir mes sakralinės muzikos kursą baigėme grigališkaisiais choralais. Su jais susidoroti gali ir menkesnio intelekto žmogus, dainuoja ir turintys psichikos sutrikimų vaikai.

Esate pasaulietis pranciškonas...

Mano senelė Juzefa buvo pasaulietė pranciškonė, kongregacijos motinėlė. Yra toks trečiasis pranciškonų ordinas OFS, jį įsteigė Pranciškus Asyžietis. Tie žmonės gyvena pasaulyje, turi šeimas, turi abitą, bet jį dėvi tik bažnyčioje. Tas abitas yra ir įkapės, su jomis išėjo daugelis senų žmonių. Sovietmečiu abitą žmonės slėpė spintose, ir išlaikė net iki šių dienų.

Organizavote Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekos dingusių knygų, rankraščių sugrąžinimą. Kokia tai istorija?

Sovietmečiu Kretingos vienuolynas buvo paverstas muziejumi. Iš naujo atsigaudamas, atgimdamas vienuolynas gaudavo didžiules siuntas iš Amerikos. Žinojau apie pogromą tarybiniais metais, kai vienuoliai buvo išvežti į Sibirą, vyko žiaurus susidorojimas. Tuometinis saugumo komendantas ar vyresnysis Rabinovičius su savo draugais degino knygas, tarp kurių buvo ir inkunabulai (lotyniškai incunabula - "lopšys, vystyklai" - ankstyvojo spaudos laikotarpio nuo J. Gutenbergo laikų apie 1440 metus. Juose dominavo religiniai tekstai. Lietuvoje šiuo metu saugoma apie 460 inkunabulų. - Aut. past.) Kretingos vienuolyno bibliotekoje buvo Venecijos rankraščių, net yra buvę Koperniko raštai. Kai buvo deginamos knygos, jų auksinius įdėklus pasisavino saugumiečiai. Tris dienas vienuolyno kieme degė laužas, ir vis dėlto gyventojai spėjo daug ką paslėpti. Man viena moterėlė, išgirdusi, kad pranciškonai atsigauna, atnešė tų retų, vertingų knygų, išlaikiusi dvi jų dėžes prie savo kamino, prieš daugelį metų vienuolių paprašyta jas paslėpti. Aš pats tuo metu tvarkiau vienuolyno biblioteką, dėjau lentynas, rūšiavau knygas su tėvu Matu, kuris dabar yra Kryžių kalno vienuolyne. Ji atnešė netgi brevijorių - didžiulę, kvadratinio metro dydžio knygą, parašytą senuoju raštu, tai buvo grigališkasis choralas, iš kurio meldėsi ir giedojo vienuoliai. Prieš karą jų buvo apie 80. Ir vienas su medine "lopetėle" versdavo puslapius, nes visi negalėjo sutilpti prie knygos.

Vargonuojate Kretingos vienuolyne ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Koks instrumentas yra vargonai?

Tai yra karališkasis instrumentas. Vargonus sugalvojo ne žmogus, sukonstravo gamta. Giedoti žmonės pradėjo pamėgdžiodami paukščius. Rudeniop ežere nulūžus nendrėms, į susidariusius vamzdelius, tuščias kiaurymes pučia vėjas, ir gali išgirsti tikrą natūralią vargonų muziką. Dainuoja visas ežeras. Žmogaus akis negalėjo to nepastebėti. Nuo antikos laikų buvo vargonai, iš pradžių primityvūs, dumpliniai, du žmonės mynė, pumpavo dumples kojomis, be zakristijono ir vargonininko, buvo ir tokios pareigos.

Mūsų katalikiškoje bažnytinėje praktikoje išliko tas instrumentas, labiausiai virpinantis žmogaus širdį. Normaliai skambantys vargonai veikia ir kūną, ir sielą, jų tembras skirtas muzikos terapijai. Kartais visai netikintis žmogus ateina į bažnyčią pasiklausyti vargonų. Beje, turiu daugiau netikinčių draugų, negu tikinčių, ir toleruoju visokius įsitikinimus. Būdamas mažas vaikas, dar nesuprasdamas, kas vyksta bažnyčioje, ateidavau paklausyti vargonų - buvo fantastiška.

Kodėl austrų firmos "Rieger-Orgelbau" vargonai vadinami moderniausiais Europoje?

Todėl, kad jie sukurti vos ne vakar. Lietuvoje yra istoriniai vargonai, naujų niekas nestato. Nekalbu apie tuos, kurie surenkami iš atskirų detalių, kaip kompiuteriai iš Taivano, kaip veža iš buvusios Čekoslovakijos ar Rytų Vokietijos užsilikusias triūbas. Šv. Pranciškaus bažnyčios vargonai ekskliuzyviniai, nes kiekvienas "šriūbelis" yra padarytas tos pačios firmos, pradedant metaliniais (yra 2528 vamzdžiai), baigiant mediniais. Nupjautas ąžuolo ir uosio medis brandintas 40 metų. Galite įsivaizduoti, su kokia pagarba buvo žiūrima. Iš pradžių atėjo specialistai su įranga ir išmatavo bažnytinę erdvę, žiūrėdami, kokie vargonai bus reikalingi, ir tik tada buvo sudaryta metalo sudėtis triūboms lieti. Tai - vienintelis toks instrumentas pasaulyje, turintis savo pasą, ir jis yra amžiams. Lietuvoje daugelis istorinių barokinių, renesansinių, romantinių vargonų yra apverktinos būklės, kai kuriems yra po 200 metų. Pranciškonai vienuolyne turi seniausius restauruotus vargonus, gal XV amžiaus.

O koks jausmas groti, kur tada atsiduria siela?

Tai yra ir fizinis darbas, nes groji kojomis ir gali netekti pusiausvyros ir nugriūti. Tai man tarnyba. Bet galima sakyti, kad grojimas vargonais yra malda. Nesu profesionalus vargonininkas, nebaigiau šių mokslų, nors esu parašęs liturginių kūrinių. Aš susilieju su muzikos turiniu ir išgyvenu tas eucharistines paslaptis, kurios vyksta prie altoriaus. Negali būti bejausmis, juk esi laidininkas: 500 žmonių gieda, aš juos kaip ir sujungiu. Vargonai - nuostabus, universalus protas. Vargonų tikslas nėra užmigdyti arba apsvaiginti žmogų.

Kartais, kai sutinku gerą eigulį, dorą dvasininką, taurų muziką, man atrodo, kad jie yra šventieji. Ar jų yra tarp mūsų?

Šventas Pranciškus Asyžietis liepė vesti jį per miestą surištomis rankomis, su užrašu ant krūtinės: "Čia eina didžiausias nusidėjėlis pasaulyje." Kai jis sirgo, buvo be sąmonės ir kliedėjo, jam sugirdė nukirsdintos vištos sultinį, tai yra, nužudė paukštį. Šventumo, tik ne bažnytine prasme, galima rasti paprastoje moterytėje, kuri sodina rūtų darželį, su meile slaugo psichikos ligonį. Matydavau, kaip sovietmečiu sanitarės, uždirbdavusios grašius, pirkdavo saldainių ir žaislų mažiesiems ligoniukams. Tokie žmonės yra gamtos stebuklai.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder