Du operos šimtmečiai Klaipėdoje: tradicija, kurios nenutraukė net karas

Kaip prasidėjo, plėtojosi ir keitėsi opera Klaipėdoje per du šimtmečius ir kokį etapą išgyvena dabar, kalbame su muzikologe profesore Daiva Kšaniene.

"Labai džiaugiuosi, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pagaliau pripažino tikrąją Klaipėdos operos istoriją, kuri daug metų buvo sąmoningai trinama iš mūsų atminties", - džiaugėsi prof. D. Kšanienė.

Muzikologė prisiminė, kaip po mažą kruopelę sovietiniais laikais pradėjo rinkti Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos miesto muzikinės istorijos faktus.

"Į Mažvydo bibliotekos fondus tada patekti buvo galima tik su leidimais, nebuvo kompiuterių, interneto, į Vokietijos archyvus niekas neišleisdavo. Muzikologines disertacijas buvo galima apsiginti tik Sankt Peterburge arba Maskvoje. Kaip šiandien prisimenu, kai parašiusi savo tyrimo apie Mažosios Lietuvos muzikinę kultūrą santrauką rusų kalba, pristačiau profesoriui Semionui Ginsburgui Sankt Peterburge, o jis paklausė: "O kas yra Mažoji Lietuva? Aš tokios nežinau. Galite rašyti apie tarybinės Klaipėdos muziką, įžangoje galite paminėti apie ankstesnę muzikinę kultūrą, tik neminėkite Mažosios Lietuvos pavadinimo."

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daug kas prabilo apie Mažąją Lietuvą ir ne tik apie jos muzikinę kultūrą. Pradėtos minėti garsių šio krašto žmonių Vynerio, Gerlacho, Zembrickio ir kitų pavardės. Daug kam, kas įsivaizdavo, kad Klaipėda atsirado nuo 1945-ųjų metų tai buvo nežinoma žemė", - prisiminimais dalijosi D. Kšanienė.

Pašnekovė teigia ne sykį kalbėjusi su skirtingais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovais, kad nereikėtų sumenkinti Klaipėdos operos istorijos, tik kukliai minint datą, kai buvo įkurta institucija dabartiniu pavadinimu.

"Taip pat ilgai niekas nenorėjo pripažinti, kad simfoninė muzika Klaipėdoje prasidėjo ne tada, kai Stasys Šimkus atvyko ir įkūrė simfoninį orkestrą. Mūsų miesto gyventojai simfoninę muziką girdėjo jau nuo XIX a. pradžios. Žinoma, ją atliko vokiški orkestrai, tačiau simfoninė muzika skambėjo", - pažymi muzikologė.

Kokia buvo pirmoji opera mūsų mieste, kokiomis aplinkybėmis ji buvo sukurta?

Pirmosios operos Klaipėdoje buvo pastatytos 1820 metais. Jos neatsirado staiga, lyg lydekai panorėjus ar stebuklų lazdele mostelėjus. Dar 1786 metais Klaipėdoje įsikūrė pirmoji privati muzikos draugija. 1811 metais ji tapo vieša ir pradėjo rengti viešus koncertus, kviestis atlikėjus. Kūrėsi kitos muzikinės draugijos.

Pavyzdžiui, draugija "Harmonija" vienijo tuos, kurie groja pučiamaisiais instrumentais, tačiau pasikviesdavo ir simfoninės, kamerinės muzikos atlikėjų. Draugija "Eufonija" būrė chorinės muzikos mėgėjus. Pažymėtina, kad chorinė kultūra tuo metu buvo ypač turtinga. Mieste veikė daug vyrų chorų, kuriuose dalyvaudavo labai daug dainininkų. Buvo ir kamerinės muzikos atlikėjų, labai populiaru buvo muzikuoti namuose. Kiekvienas išsilavinęs žmogus tais laikais privalėjo groti bent vienu muzikos instrumentu.

Taigi terpė atsirasti sudėtingiausiam muzikos žanrui - operai - Klaipėdoje buvo. Pažymėtina, kad pirmoji operos trupė veikė kartu su dramos trupe. Dramos teatro spektakliai Klaipėdoje buvo kuriami jau nuo 1785 metų.

1819 metais buvo pastatytas klasicistinis teatro pastatas. Jame 1820 m. ir buvo pristatyta publikai pirmoji opera.

Tai buvo tuo metu garsaus vokiečių kompozitoriaus Friedricho Vilhelmo Himelio (1765-1814 m.) opera "Vanchon, arba Lieknoji mergina" - trijų veiksmų romantinis veikalas, kurį atliko keturi solistai, orkestras, choras. Kas buvo pirmosios operos režisierius, dirigentas, solistai, kiti kūrėjai, man nepavyko surasti.

Tuo pat metu buvo pastatyta dar viena opera "Dunojaus bobutė". Toks yra J. Zembrickio vertimas. Kas buvo šios operos autorius, taip pat nežinoma.

Gal yra žinoma, kokia buvo publikos reakcija?

Taip. Labai įdomu tai, kad pirmosios operos buvo labai sukritikuotos.

Vadinasi, publika buvo labai išprususi, turėjo su kuo palyginti.

Būtent. Publika jau buvo daug ką girdėjusi ir operos pasirodymą vertino objektyviai.

Vėliau opera suklestėjo. Didžiuojamės, kad joje kurį laiką dirbo net garsusis Richardas Vagneris.

Vokiškosios Klaipėdos operos gyvenimas buvo su pakilimais ir su nuosmukiais. Suklestėjimas buvo, kai operai vadovavo toks Johan Hekert. Jo žmona buvo dainininkė. Jo iniciatyva pradėti statyti pasaulinio garso muzikiniai veikalai: Dž. Rosinio, V. A. Mocarto kūriniai, klaipėdiečiai labai mėgo Karlo fon Vėberio operą "Laisvės šauklys".

Per trejus veiklos metus trupė suformavo gana platų repertuarą, turėjo net 30 solistų, chorą, orkestrą. Po keleto metų išvažiavo ilgų gastrolių į Vilnių, kur rodė savo darbus su dideliu pasisekimu. Vėliau keitėsi direktoriai. Direktorius, beje, buvo svarbiausias žmogus, kuris formavo repertuarą. Dažnai direktorius buvo ir dirigentas.

PAKILIMAS. Muzikologės prof. Daivos Kšanienės nuomone, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, puoselėjantis operos žanrą, šiuo metu išgyvenimą pakilimą. Akimirka iš naujausios operos Eduardo Balsio "Kelionė į Tilžę". PROKADRAS nuotr.

Apie 1826-uosius metus operos teatras labai suklestėjo, kai įsikūrė kultūrinė organizacija "Concordia". Jos tikslas buvo remti teatrą ir kultūrinius reiškinius. Ši organizacija padėjo organizuoti gastroles, nemažai prisidėjo ir prie to, kad į mūsų miestą 1836 metais atvyktų Karaliaučiaus opera, o su ja kartu ir garsusis kompozitorius Richardas Vagneris, kuris, beje, tuo metu buvo tik antrasis Karaliaučiaus operos dirigentas ir Klaipėdoje dirbo vos porą mėnesių - rugpjūtį ir rugsėjį.

Sako, kad jam čia nepatiko.

Jam čia buvo šalta, nemalonu, vos 23-ejų metų muzikui Klaipėdos kraštas atrodė niūrus, tamsus, kūrybinio įkvėpimo jis čia nerado, bet ambicijų turėjo daug. Dirigentas jis buvo puikus ir labai reiklus, po repeticijų surengė Klaipėdoje vieną kitą koncertą ir sulaukė pripažinimo. Publika labai lankė koncertus, plojo. Tačiau vos pasklido kalbos apie R. Vagnerio sėkmę į Klaipėdą atvyko ir pirmasis Karaliaučiaus operos dirigentas Luisas Šubertas, kuris labai pavydėjo R. Vagneriui sėkmės.

Kokia tada buvo Klaipėdos operos teatro publika?

Teatrą lankė aukštesnio socialinio sluoksnio žmonės. Tiesa, inteligentijos Klaipėdoje buvo nedaug, bet ir teatras buvo gana mažas. Dažniausiai kultūra mėgavosi tuometiniai verslininkai - pirkliai. Jie buvo ir teatro steigėjai, ir rėmėjai. Jie galėjo sau leisti įsigyti brangius bilietus į spektaklius. Kaip ir dabar teatre lankydavosi ir gydytojai, valstybės tarnautojai, manau, kad ir amatininkai, kurie tais laikais jau buvo "prakutę" žmonės.

Kas pasikeitė vokiečių įkurtame Operos teatre, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos 1923 metais?

Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, čia gyvenę vokiečiai liko, niekur neišvažiavo.

Įdomu, kad dar anksčiau, maždaug nuo 1918 metų, kai Klaipėdos krašto statusas nebuvo aiškus, vokiečiai labai suaktyvino savo kultūrinę veiklą Klaipėdoje. Jie puikiai suprato, kad tik pasitelkę švietimą ir kultūrą gali įsitvirtinti, įsigalėti šiame krašte.

Operos teatras tuo metu veikė ypač aktyviai. Buvo nuolat kuriami muzikiniai veikalai, trupę nuolat papildydavo atlikėjai iš Berlyno, Leipcigo. Tuo metu buvo pastatyta net Rudžero Leonkavalio opera "Pajacai", įkurtas antras simfoninis orkestras šalia Muzikinio teatro. Mieste ir visame regione veikė labai daug chorų, net Trušeliai turėjo savo chorą.

Po 1923 metų, kai Klaipėda pradėta lietuvinti, čia atvyko daug žmonių iš Didžiosios Lietuvos. Pradėjo kurtis ir lietuviški chorai, konkuruojantys su vokiečių chorais.

Noriu pažymėti, kad meno žmonės, tuo laiku atvykę į Klaipėdą iš Lietuvos, buvo nustebinti aukšto lygio kultūros. Nebuvo taip, kad Stasys Šimkus atvyko į Klaipėdą ir tuščioje vietoje pradėjo kurti muzikinę kultūrą. Toks įsitikinimas yra klaidingas. Iš tiesų lietuviai norėjo pasivyti savo kultūringuosius kaimynus, vokiečiai gi gyrėsi, kad jų chorai turėjo daugiau dainininkų. Ta konkurencija atsispindėjo net to meto spaudoje.

Kada Klaipėdoje pirmą kartą nuskambėjo lietuvių atliekama opera?

1922 m. buvo pastatyta Miko Petrausko operetė "Consilium facultatis". Kipras Petrauskas ją labai išgyrė. "Dabar galima sakyti, kad Klaipėdoje užvesta lietuviška opera", - sakė jis. Vėliau S. Šimkaus konservatorijos jėgomis buvo sukurta Šarlio Guno opera "Faustas".

Deja, 1930 m. Lietuvos vyriausybė uždarė S. Šimkaus konservatoriją. Matyt, neįžvelgė kultūros svarbos šiame krašte taip, kaip tą suprato vokiečiai.

Vėliau atgaivinti operą nusprendė "Aukuro" draugija. Pasitelkusi Jeronimą Kačinską ir įvairių tautybių muzikantus iš kavinių, pučiamųjų orkestro, dragūnų orkestro, iš privačios muzikos mokyklos mokytojų subūrė nedidelį simfoninį orkestrą ir surengė koncertą, o vėliau, 1934 m., lietuviai pastatė Dž. Verdžio "Traviatą", 1935 m. - vėl Š. Guno "Faustą".

1939 m. į Klaipėdą įžengus hitlerininkams, lietuviška opera neturėjo galimybių reikštis, tačiau pažymėtina, kad net Antrojo pasaulinio karo metu teatras Klaipėdoje veikė ir opera jame skambėjo.

Nuo 1956 m. pradėjo veikti Klaipėdos liaudies opera. Ką reiškė šis pavadinimas tuo metu? Tai buvo vadinamasis mėgėjų kolektyvas?

1945 m. viskas prasidėjo nuo nulio. Klemensas Griauzdė atidarė muzikos mokyklą. Įdomu, kad net valdžia pritarė, kad mieste turi veikti Muzikinės komedijos teatras, kuriame būtų kuriami dramos, muzikiniai spektakliai, ir dar rusų teatro trupė. Su sąlyga, kad teatras turėjo skleisti sovietinę propagandą. Dramos teatras iš dalies pakluyso, ėmė statyti Ostrovskį ir tokius spektaklius kaip "Raudonoji gvardija".

Operos trupei vadovavęs lietuvis patriotas K. Griauzdė spaudimui nepasidavė. Jis į sceninį gyvenimą išleido mažai kam žinomą Jono Švedo operą "Eglė žalčių karalienė", paskui pastatė Roberto Planketo operetę "Kornevilio varpai", Džoakino Rosinio "Sevilijos kirpėją". Šie veikalai neturėjo nieko bendro su sovietiniu gyvenimu. 1949-1950 m. Muzikinės komedijos teatras buvo uždarytas, nes nepateisino lūkesčių.

K. Griauzdė nenurimo, subūrė chorą prie Vykdomojo komiteto, tačiau jį pakvietė į Vilnių ir jis išvyko, o į jo vietą atvažiavo Aleksejus Pozdnejevas. Atradęs chore gerų solistų jis pastatė Piotro Čaikovskio operą "Eugenijus Oneginas". 1956 m. pradėjęs veikti Liaudies operos teatras jau turėjo chorą, solistų, orkestrą, baleto trupę. Operos solistai Viačeslavas Tarasovas, Jadvyga Grikšienė buvo dainavimą baigę profesionalai, taip pat profesionalūs buvo orkestro muzikantai, baigę S. Šimkaus konservatoriją, mėgėjai dainavo tik chore.

Liaudies opera galėjo būti sėkmingai pavadinta Klaipėdos opera, bet tai būtų reiškę lygias teises su Vilniaus opera - vadinasi, ir atitinkamą finansavimą.

Valdžiai būtų tekę skirti ir patalpas, etatus kūrybiniams, techniniams darbuotojams, finansavimą spektakliams kurti.

Liaudies opera buvo prilyginta mėgėjų kolektyvui. Tik vienam vadovui buvo skirtas etatas ir 110 rublių alga, už kurią jis turėjo dirbti ir su orkestru, ir su solistais, ir su choru, rūpintis pastatymu. Atlygis už repeticijas nei solistams, nei muzikantams nebuvo mokamas. Tokios darbo sąlygos buvo itin sudėtingos. Pasikeitė keturi dirigentai. Pastatydavo po spektaklį ir sprukdavo.

Paskui atsirado toks keistas žmogus Kazys Kšanas, kuris kažkokiu būdu išsilaikė, sugebėjo suburti, išlaikyti kolektyvą ir po truputį kelti jo lygį. Palaipsniui skirta daugiau etatų, didėjo finansavimas, galiausiai 1987 metų sausio 1 dieną Klaipėdos liaudies operos teatras reorganizuotas į Muzikinį teatrą, jam skirtas visas pastatas. Taip prasidėjo nauja Klaipėdos operos era.

Kaip jūs vertinate Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro veiklą dabar? Kokį etapą, jūsų nuomone, dabar išgyvena Klaipėdos opera?

Šiuo metu, mano nuomone, teatras išgyvena pakilimą. Vien per pastaruosius metus pastatyta V. A. Mocarto opera "Don Žuanas", Giedriaus Kuprevičiaus opera "Prūsai", Eduardo Balsio opera "Kelionė į Tilžę", puikūs šokių spektakliai "Graikas Zorba", "Altorių šešėly", E. Balsio "Eglė žalčių karalienė".

Dabartinis teatro kursas man labai patinka, nes jis nukreiptas ne į menkaverčius muzikinius spektaklius, bet į operos žanrą. Žinoma, kad reikia Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui ir gerų operečių.

Ko palinkėtumėte Klaipėdos operai? Ką svajotumėte išvysti jos repertuare?

Gyvuoti dar 200 metų ir stebinti gerais, meniškais spektakliais, kurie savo kokybe pritrauktų publiką. Kad teatras kurtų ir klasikinus, ir šiuolaikinius veikalus ir visi jie būtų lankomi, žiūrovų mėgstami. Dabar, mano nuomone, Klaipėda yra kiek atsilikusi, užsisėdėjusi XIX - XX a., norėtųsi daugiau XXI amžiaus operos. Man regis, šiuolaikinis kultūringas žmogus Klaipėdoje nepažįsta to, ką turėtų pažinti: kad ir Dž. Verdžio "Rigoleto", Džakomo Pučinio "Toskos", kitų nuostabių operų. To paties R. Vagnerio, kuris vos ne klaipėdiečiu padarytas, galėtų bent jau "Skrajojantis Olandas" būti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare.