Sutartinės turi hipnotizuojančių galių

Sutartinės turi hipnotizuojančių galių

Ką tik pasirodė žinomos etnomuzikologės prof. Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės (50) parašytas sutartinių pradžiamokslis „Kadu buva, kadujo“. „Turėdami sutartines lietuviai tarsi apdovanoti dideliu ir tikrai mįslingu stebuklu“, - šio reiškinio unikalumu neabejoja sutartinių žinovė ir ansamblio „Trys keturiose“ vadovė, kuriai dažnai tenka atsakyti, kuo gi tos lietuvių sutartinės unikalios.

Sutartinių pradžiamokslis

Knygos apie sutartines pasirodymas nėra atsitiktinis. Tai susiję su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros vedėjos D.Račiūnaitės-Vyčinienės ilgamete patirtimi. Kadaise sutartines tik giedojusi, vėliau jomis susidomėjo ir kaip mokslo objektu.

„Visuomenėje išaugo didžiulis susidomėjimas sutartinėmis, kai 2010 metais jos buvo paskelbtos UNESCO Pasaulio paveldo objektu. Dalyvaudama ne vienoje stovykloje pastebėjau, kad labai daug jaunų ir apskritai įvairaus amžiaus žmonių domisi sutartinėmis. Z.Slaviūno sudaryti trys stori tomai, išleisti 1958-1959 metais, kaip bibliografinė retenybė jau tiesiog daug kam yra neprieinami. Tad ir kilo mintis išleisti sutartinių pradžiamokslį, kuriame būtų gana prieinamai ir paprasta kalba paaiškinta, į ką atkreipti dėmesį, kas būdinga vienų regionų sutartinėms, o kas - kitų. Pakalbėjus su kolegomis, su Lietuvos liaudies kultūros centro darbuotojais pavyko išleisti knygelę“, - džiaugiasi D.Račiūnaitė-Vyčinienė, kuri sulaukia didžiulio jaunų žmonių susidomėjimo sutartinėmis.

Ką tik išleista knygelė yra tarsi šiek tiek anksčiau pasirodžiusios knygelės apie sutartines tęsinys. Tik pastaroji daugiau buvo skirta visiškai pradedantiems, kurie beveik nieko neišmano apie sutartines, pirmiausia aiškinant, kokie yra pagrindiniai sutartinių giedojimo būdai.

O naujoji knygelė skirta nagrinėti atskirų kraštų sutartines - jos sugrupuotos ne pagal giedojimo būdus, bet pagal regionus. „Kai kurie regionai tarpusavyje yra šiek tiek panašūs sutartinėmis, - pasakoja mokslininkė. - Sutartinių atlikimu labiausiai skiriasi pati šiaurė, sakytume, Biržų kraštas nuo Švenčionių, Ignalinos regiono, o Dzūkijoje sutartinių išvis nebūta. (Jų yra tiktai rytų Dzūkijoje, bet ir tai tautosakininkai ir dialektologai ginčijasi, ar Švenčionių-Ignalinos kraštą vadinti rytų aukštaičiais, ar rytų dzūkais.) Kodėl taip yra? Visaip manoma. Vis tiek tai yra senas palikimas. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, sutartinės gali siekti netgi akmens amžių. Labai sunku apskritai datuoti folkloro pavyzdžius, nes tai ne kokie archeologiniai radiniai, kai gali nustatyti laiką pagal tam tikras ypatybes. Vis tiek manoma, kad tai galėjo būti susiję su tam tikromis senosiomis gentimis, jų migracija ar tarpusavio ryšiais. Manoma, kad galbūt Biržų, Kupiškio krašte galėjo būti kokių ryšių su sėliais, bet tai tėra prielaida. O Dzūkijoje, tikrai keista, visiškai kitoks giedojimo stilius - paplitusios buvo daugiau vienbalsės melodijos, kurios labai išpuoštos, vingrios, turinčios daug visokių mielizmų...“

Labai sunku išskirti, kurios sutartinės yra pačios archajiškiausios. Vienu metu buvo manoma, kad galbūt archajiškiausios tos, kur abu balsai atlieka tiktai garsažodžius. „Bet paskui, palyginus su kitokiais variantais, paaiškėjo, kad tai gali būti tik nuotrupa kokio ilgesnio teksto, kur tiesiog dainininkams kartais reikėdavo tokių žodinių formulių, padedančių įsiminti melodiją“, - sako etnomuzikologė.

Daininga giminė

Sutartinių žinovė D.Račiūnaitė-Vyčinienė yra išaugusi muzikalioje šeimoje. Artimas šeimos giminaitis - žymus kompozitorius ir pedagogas Antanas Račiūnas, nors su muzika yra susijęs ir choro dirigavimą baigęs tėvelis.

„Mūsų giminė labai daininga. Kiek prisimenu iš vaikystės, visi rinkdavomės Uliūnų kaime per Onines, nes mano bobutė buvo Ona, ir tėvai dainuodavo iki pat ryto. Mus, vaikus, suguldydavo klėtyje, o jie ten iki penkių, iki šešių ryto dainuodavo su didžiausiu malonumu. Taigi tą dainingumą ir meilę dainai tikrai, galiu pasakyti, paveldėjau iš giminės, - sako D.Račiūnaitė-Vyčinienė. - Atsimenu, vaikystėje tėvai mane buvo nusivedę į Povilo Mataičio folkloro teatro koncertą, rodos, 1969 metais, jie pirmą kartą ir parodė sutartinių programą. Kadangi dar buvau mažas vaikas, prisimenu baltus nuometus ir kad giedotojos kažką labai keisto atliko. Paskui, kai įstojau į konservatoriją, kartą dėstytoja paprašė pavaduoti vieną dainininkę iš universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“. Kai užsikabinau, pasiūlė rašyti ir kursinį darbą. Taip visą likusį gyvenimą sutartinių giedojimas ir pinasi su įvairiomis grupėmis, taip pat tyrinėju sutartines, dalyvauju įvairiose konferencijose visame pasaulyje. Atrodo, jau tiek visko buvo prirašyta tyrinėtojų iki manęs, ir aš pati kiek atradau naujo, bet kuo giliau kapstaisi, tuo pastebi tikrai labai įdomių dalykų, susijusių su kitomis tautomis“.

Turi hipnotizuojančių savybių

Profesorės D.Račiūnaitės-Vyčinienės dažnai klausia, ar sutartinės yra grynai lietuviškas reiškinys, kuo jos unikalios, kuo lietuviškos, kiek jos universalios.

„Pagal aštrius sąskambius, viena vertus, sutartinės tarp artimiausių kaimynų tikrai yra unikalios. Jų neturi nei baltarusiai, nei latviai (latviai turi šiek tiek senųjų į sutartines panašių dainų, kuriose kartais pasitaiko aštrių sąskambių), nei rusai, nei vokiečiai, nei esantys kitoje Baltijos jūros pusėje. Kitas dalykas, kuris labai krinta į akis: išskirtinis lietuvių sutartinių požymis yra labai gausūs garsažodžiai, dar vadinami refrenais, kurie visą laiką skamba sutartinėse. Kartais taip ir būna, kad vienas balsas atlieka prasminį tekstą, o kitas pritaria ir visą laiką tiktai kartoja tuos neaiškius mįslingus žodelius. Kai kelios giedotojos giedodamos visąlaik kartoja tą patį ir tą patį, tai sukuria tam tikrą meditatyvinę būseną. Po darbų repetuodamos vakare ne kartą esame pastebėjusios, kad sutartinės netgi turi tam tikrų hipnotizuojančių savybių. Kai visos sueiname į bendrą ritmą ir pradedame daug sykių kartoti, pasimiršta visi rūpesčiai, tarsi išgryninamos, apvalomos mintys ir tikrai apima labai geras jausmas...“

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedroje dirbanti D.Račiūnaitė-Vyčinienė stengiasi, kad dar pirmame kurse sutartinių giedojimą pasirinkusios studentės nesikeistų, kad pajustų bendro giedojimo džiaugsmą ir sudėtingumą. Kaip jai yra pasakojusios senosios giedotojos, dažniausiai giedodavo gerai viena kitą pažįstančios moterys - tai būdavo arba giminaitės, arba kaimynės. „Sutartinėse labai svarbu ne tik švariai sugiedoti. Svarbu, kad tvyrotų toks bendras dvasinis ryšys tarp giedančiųjų“, - atkreipia dėmesį sutartinių žinovė.

Kadaise D.Račiūnaitė-Vyčinienė turėjo išmokti, kad sutartinės yra ne dainuojamos, o giedamos: „Kai dar buvau studenčiokė, ėjau konsultuotis pas vieną sutartinių žinovą. Kadangi vis taip painiodamasi sakydavau, tai „dainuoja“, tai „gieda“, jis vos ne piktai mane pamokė: sutartinės yra vien tiktai giesmės ir niekaip jų kitaip nevadindavo, tiktai giesmėmis. O jų atlikėjos yra giedotojos arba giesmininkės. Tai aš bandžiau tą terminą jau įvesti ir mokslinėje literatūroje, nors iš pradžių kaip ir buvo prieštaraujama, sakoma, kad čia daugiau tinka bažnytinėms giesmėms“.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder