- Naujasis jūsų įkurtas „Labaiteatras“ žengia dar tik į antrąjį gyvavimo sezoną. Kiek spektaklių šiandien turite teatro repertuare?
- Turime penkis spektaklius ir vieną teatralizuotą koncertą. Tačiau nereikia manyti, kad visi jie sukurti per metus. Repertuaras kaupėsi palengva, o prasidėjo nuo mano individualių darbų, sukurtų drauge su kompozitoriumi D.Gnedinu. Tiesiog norėjau save paraginti naujam žingsniui profesiniame kontekste - išbandyti save, ar gebėčiau rodyti spektaklį neatiduodama jo nė vieno teatro repertuarui, ar susidoročiau su viskuo pati? Turiu sukūrusi monospektaklį „Ne mano istorija“ pagal Herbjorgos Vasmo (Herbjorg Wassmo) „Šimto metų istoriją“, su juo apvažiavau nemažai Lietuvos bibliotekų, mokyklų, aplankėm net ir Švedijos lietuvius... Nebūčiau to galėjusi daryti, jei šis spektaklis būtų atsidūręs kokio didelio teatro repertuare. Juk dideliam teatrui tiek pats monospektaklis, tiek jo gastrolės jau savaime dvelkia nuostoliu.
- O iš kur, tiesą sakant, menininkė išmano apie teatro savivaldą, ekonominius, administracinius, strateginius reikalus?
- Nemanau, kad žinau viską - mokausi kasdien, tačiau šį tą išties išmanau - juk daug metų dirbau Keistuolių teatre - teatre, kuris išsilaiko pats ir nėra remiamas valstybės. Dirbdami tokiame teatre aktoriai išmoksta išmanyti viską: studijų metais patys priimdavome žiūrovų paltus rūbinėje, patys prekiavome kompaktinėmis plokštelėmis, patys dirbome administracijoje, daugelis išbandėme save pabūdami režisieriaus asistentu... Perėjęs tokią mokyklą imi geriau išmanyti visą teatro organizmą, nuo kūrybinių iki ūkinių reikalų, išmoksti nebijoti atsakomybės, priimti sprendimus... Žodžiu, savo kailiu patiri, ką reiškia būti teatro vadovu.
Todėl ir nepabūgau įkurti naujojo „Labaiteatro“, nors puikiai suprantu, kiek manęs laukia darbo, puikiai žinau, kad išlaikyti teatrą šiais laikais yra itin nelengva, o išlaikyti kolektyvą dar sunkiau.
O rūsčios kovų dėl išlikimo sąlygos sukuria ir dar vieną pavojų - pagundą teatrui virsti komerciniu - orientuotu ne į meninę kokybę, o tik į uždarbį. Toks posūkis, mano manymu, reikštų teatro mirtį, nepaisant jo pelnų, lankomumo ir išorinio klestėjimo. Nes toks teatras, užuot ugdęs žiūrovus, pats leidžiasi iki masėms priimtino lygio, sau tepalikdamas pigaus linksmintojo vaidmenį.
- Nevirsti pigiu linksmintoju ar nepaslankiu milžinu, leidžiančiu sau daryti tik tai, kas apsimoka, turbūt ir buvo vienas iš „Labaiteatro“ atsiradimo motyvų?
- Taip. Žinoma, ilgainiui mūsų repertuare atsiras ir tokių spektaklių, kurie negalės būti rodomi mažoje arba ne teatrinėje erdvėje, tačiau vienas mūsų teatro skiriamųjų bruožų - mobilumas. Mums negana rodyti savuosius spektaklius tik Vilniuje ar nuvažiuoti gastrolių į kokį rajono centrą - „Labaiteatras“ keliauja po mokyklas ir bibliotekas, po nedidelius miestelius ir kaimus - bando teatro stebuklą skleisti ir tarp tų visuomenės sluoksnių žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių ne tik spektaklyje, bet ir teatro salėje nėra buvę.
Vilniuje šiuo metu spektaklius rodome Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus salėje, M.K.Čiurlionio namuose, artėjančioms premjeroms ketiname nuomotis ir kitų erdvių... Žinoma, ilgainiui norėtųsi ir teatro kaip pastato - kaip savo salės. Suprantama, tada turėtume sudaryti ir stacionarų teatro repertuarą, tačiau viskas suderinama, kelionėms jis neturėtų trukdyti.
- Esate sakiusi, kad vienas iš esminių „Labaiteatro“ tikslų - tapti teatru visai šeimai, teatru, saugančiu ir puoselėjančiu moralines ir nacionalines vertybes. Šiuo požiūriu pasitikiu jumis ir turiu dėl jūsų teatro didelių lūkesčių, ypač žinodamas, kad esate dar ir diplomuota lituanistė, turinti pedagoginės praktikos, taip pat gana ryškią pedagogės gyslelę.
- Už pasitikėjimą ačiū. Išties bent truputėlį pedagoge teatre būti stengiuosi labai sąmoningai. Kai kurie mano spektakliai, po teisybei, ir yra atsiradę iš nepasitenkinimo pedagogų darbu. Menu, ir mokykloje pamokų metu dažnai stulbdavau - kaip apie įdomius dalykus kai kurie mokytojai įstengia papasakoti taip neįdomiai, kad moksleivius ima marinti miegas, o apie dėstomą dalyką jie taip ir lieka nieko nesužinoję.
Taigi, ugdymo aspektas man ypač svarbus. Taip pat ir moralinio ugdymo. Vaikui, paaugliui, jaunuoliui labai svarbu ne tik pamatyti, išgirsti ir šį tą suprasti apie save bei pasaulį, bet taip pat išgyventi meno katarsį. Suvokti, kad tai ne šiaip potyris, o didžiulė jėga - ryžto ir energijos užtaisas gyvenimo ateičiai. Žodis „išmokyti“ čia gal nelabai tinka - tiksliau, ko gero, būtų sakyti, kad stengiamės parodyti žmogui kelią link šios versmės, idant gyvenime, jei panorės, galėtų taip pat ir iš jos semtis jėgų. Juk kad ir kelintą kartą skaitytum tą pačią gerą knygą, žiūrėtum filmą ar spektaklį, po jo ir tavo paties gyvenimo spalvos pasodrėja šimtus tūkstančių kartų, po kiekvieno tokio gelmiško susilietimo su meno slėpiniais lieki kitoks - geresnis, gilesnis, tvirtesnis...
- Kitados šviesaus atminimo režisierė Dalia Tamulevičiūtė, taip pat turėjusi pedagoginę gyslelę, į publiką kreipdavosi kategoriškai: „Jeigu mes tai rodome scenoje, vadinasi, jums to reikia.“ Turėdama omeny, kad neketina žiūrovui pataikauti - duoti ne tai, kas jam būtų malonu, o tai, kas jį augintų.
- Išties, dažnai esama didžiulio skirtumo tarp to, ko publika nori, ir to, ko jai iš tiesų reikia. Žiūrovą tikrai įmanoma ir todėl būtina auginti. Tačiau tai daryti reikia nuo vaikystės. Ir negana, jei tokio ugdymo nori teatras ir patys vaikai. Reikia, kad to norėtų dar ir tų vaikų šeimos, ir juos auklėjanti mokykla, ir vienokio ar kitokio gyvenimo ateinančioms kartoms linkinti valstybė. Juk viskas prasideda nuo prioritetų, nuo vertybių skalės, nuo to, kaip ji susidėliojusi visuomenės protuose ir širdyse.
Važinėdama su spektakliais po Lietuvą atkreipiu dėmesį, kad vaikus į spektaklius atveda visada tos pačios mokytojos. Kitos tingi. Tarsi ir neblogai būtų vaikams parodyti spektaklį. Ypač tais atvejais, kai visa tai nemokamai, bet juk reikės išeiti iš mokyklos, reikės pasirūpinti vaikų drausme, saugumu... Tad kam save apkrauti?.. Būtent nuo tokio požiūrio, manau, prasideda visos didžiosios valstybės bėdos, pradedant ekonominėmis ir baigiant identiteto praradimu.
- Ką, perfrazuojant D.Tamulevičiūtę, stengiatės šiandien rodyti savo publikai - Lietuvos visuomenei? Ko, jūsų nuomone, šiandien mums visiems reikia labiausiai?
- Nuoširdumo. Būtent jo šiandien stokojame labiausiai. Jei atkreipėte dėmesį, šiandien ne tik teatre, bet be išimties visose mūsų gyvenimo srityse yra įsigalėjusi mada pūsti muilo burbulus, kurti vien blizgias, masinančias pakuotes, kurių viduje tuščia. Visi šiandien kažkodėl esame linkę rodytis ne tokie, kokie išties esame, o tokie, kokius, mūsų įsivaizdavimu, Europa ar pasaulis mus labiausiai nori matyti. Todėl ir politinėje arenoje, ir žiniasklaidoje, ir net mene stengiamės atrodyti kur kas labiau vakarietiški, kosmopolitiški ir šiuolaikiški, nei iš tikrųjų esame ar ketiname būti.
Todėl, užuot save ir kitus įtikinėjęs, kad esame vienokie, o ne kitokie, mūsų teatras mieliau kviečia į paprastą, bičiulišką pokalbį apie tai, kas skauda, kas kelia nerimą, į kokius klausimus patys vieni nuoširdžiai sau negebame atsakyti...
Žmonės, ypač jaunimas, yra išalkę, išsiilgę nuoširdumo žmonių santykiuose, jie yra pavargę nuo butaforijos, pigaus šou, politikų melo, žmonių tarpusavio susvetimėjimo... Manau, menas ne tik gali, bet ir privalo nuoširdumą į mūsų šalį, į mūsų kasdienius gyvenimus sugrąžinti. Bet, kaip ir sakiau, to norėti turi ir pati valstybė.
Štai žvilgtelėkite į tai, ką rodo mūsų televizoriai, ir paklauskite savęs, ar negalėtų būti kitaip. Argi, užuot vien juokinusi ir bukinusi visuomenę, televizija negalėtų jos šviesti, formuoti jos prioritetų, žmonių sąmonėse stiprinti nacionalinį kontekstą?
Antai per televiziją žiūriu lenkų serialą „Šlovės dienos“ apie lenkų pogrindžio kovas Antrojo pasaulinio karo metais. Serialas padarytas gerai, todėl patraukia, skatina nepraleisti nė vienos jo serijos, o istorinis filmo siužeto kontekstas pasauliui pasakoja apie lenkų tautą, jos dorybes ir vertybes, apie Lenkijos istoriją ir didžias pagarbaus prisiminimo vertas asmenybes, lenkams ugdo savivertės jausmą ir meilę savajai tėvynei.
Kodėl Lietuvos televizijos šito negali daryti? Gali. Tačiau, remiantis šiandien dominuojančiu Lietuvos visuomenėje požiūriu, viskas, kas tik byloja apie nacionalinį kontekstą, yra provincialu, menka, reakcinga, senoviška ir smerktina. Deja, šiuolaikinė lietuvio sąmonė politinėmis, kultūrinėmis ir socialinėmis priemonėmis formuojama taip, kad tautos sąvoka jam apskritai neegzistuotų. Argi ne kultūra, argi ne menininkai tam turėtų pasipriešinti? Juk jie gali išsakyti savąjį požiūrį pačia svariausia ir įtaigiausia kalba - kūryba.
- Tebetikite, kad menas gali išgelbėti pasaulį?
- Tikiu tuo lygiai taip bekompromisiškai, kaip ir vaikystėje. Šventai.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą