Tiesa, XIX a. parašyta Nikolajaus Gogolio pjesė ir jos sceninė interpretacija gana stipriai skiriasi. Gogolis rašė satyrą, kritikavusią savo laiko valdininkiją, o Tuminas pastatė tragikomediją. Ir nors gogoliškai pavaizduoti valdžios ir pavaldinių santykiai, korupcijos tema mums – deja, – vis dar aktuali, ir pjesės sąsajų su dabartimi sunku nepastebėti, vis dėlto spektaklyje svarbesnė yra neišsipildžiusių žmonių svajonių tema, amžinas žmogaus troškimas ne tik gyventi gražiau, geriau, bet ir būti mylimam, vertinamam. „Aš įsitikinęs, kad dabar niekam tas demaskavimo patosas nereikalingas. Seniai niekam neberūpi špyga kišenėje – visą tiesą apie visus galima kloti kur tik nori“, – apie „Revizorių“ yra sakęs Tuminas. – „Man norisi kalbėti apie žmogų. Pagrindine spektaklio tema padaryti žmogaus apsivalymą. Nuo ko? Tikriausiai nuo kančių, kompleksų, nuodėmių, persekiojančių jį visą gyvenimą.“
Pagrindinis spektaklio herojus, jaunas plevėsa Chlestakovas, grįždamas iš Peterburgo į tėvų dvarelį, užtrunka miestelio viešbutyje, nes neturi pinigų atsiskaityti su savininku. Per klaidą ar greičiau dėl neįtikėtinos valdininkų vaizduotės jis palaikomas revizoriumi, kuris turi pasirodyti mieste incognito. Būdamas naivus ir lengvabūdis, Chlestakovas nuoširdžiai patiki, kad yra visų mylimas, apsigyvena miesto galvos namuose, tikėdamas, kad skolinasi pinigų, susirenka iš valdininkų kyšius, pasijutęs salonų liūtu, apsuka galvą namų šeimininkei ir jos dukteriai, pasiperša, susižada ir, paklusdamas įžvalgiam tarnui, laiku spėja iškeliauti. Tuomet pasirodo tikrasis revizorius, ir komedija virsta tragedija.
Vilniaus mažojo teatro „Revizorius“ gausus nepakartojamų, kone juvelyriškai išraižytų ir lengvai bei azartiškai atliekamų vaidmenų. Režisierius pasirūpino, kad žiūrovams malonumo suteiktų kiekviena detalė, kiekvienas gestas ir intonacija. Tuminas leidžia aktoriams Eglei Gabrėnaitei, Evaldui Jarui, Arvydui Dapšiui, Gediminui Girdvainiui išvaidinti viską, kas suteikia jų personažams ryškumo. O Arūnas Sakalauskas šiame spektaklyje tik jam vienam pavaldžiomis priemonėmis sukūrė turbūt vieną žymiausių visų laikų Chlestakovų.
„Revizorius“, mano manymu, yra absoliučiai tobulas. Retas kuris režisierius sugeba taip perskaityti klasikinį, chrestomatinį kūrinį. Atrodo, tarsi būtų paimtas nepajudinamas marmuro luitas ir iš jo nukalta lengvutė kregždė, kuri sugeba skraidyti. Keista, kad neliko nė vieno neigiamo personažo. Pasirodo, kad net paprasčiausias kyšininkas, kortuotojas ar skundikas taip pat turi svajonių, taip pat norėtų pakeisti savo gyvenimą. Svajonės apie geresnį ir teisingesnį gyvenimą verčia spektaklį skambėti kaip stygą rūke“, - teigia aktorius Arūnas Sakalauskas.
Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Revizorius“ stebina neišsenkančiu režisieriaus Rimo Tumino sąmoju bei fantazija. Riba tarp to, kas juokinga ir dramatiška, kas realu ir mistiška, čia beveik išnyksta. O maži, apsėsti fantazijų apie įdomesnį, šviesesnį gyvenimą provincijos žmonės, įgyja savito žavesio, kelia atlaidų šypsnį ir užuojautą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą