„Skrajojančio olando“ choreografas A. Liškauskas: noriu, kad žiūrovai nesuprastų, jog tai šokis

Klaipėdos miesto gimtadieniui skirtas unikalus Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ spektaklis senajame elinge – jau rugpjūčio 1-osios vakarą. Pastatymo muzikos vadovas – Modestas Pitrėnas, pagrindines partijas atliks Almas Švilpa, Sandra Janušaitė ir Tadas Girininkas.  

Pajuskite elingo dvasią 

Anot A. Liškausko, įstabaus šokio šiam pastatymui nereikia. „Labai svarbi pastatymo atmosfera: pajuskite elingo dvasią, marių pakrantėje besiskleidžiančią muziką, tikro laivo energetiką... O dar orkestras, choras, solistai ir 26 mimanso artistai. Stengiuosi, kad žiūrovai nesuprastų, jog tai šokis. Choreografija įsilies į natūralų veiksmą. Publika turi džiaugtis ne atskirais elementais, o visuma. Ir jei kažkas paklaus: „O ką šioje operoje veikė choreografas?“ – man tai taps didžiausiu įvertinimu! Režisieriai Dalius Abaris ir Gediminas Šeduikis siekia, kad opera kuo natūraliau įsilietų į aplinką. Elingas, laivas – viskas tikra. Norisi, kad ir veiksmas būtų kuo realistiškesnis“, – sako operos „Skrajojantis olandas“ choreografas. 

Teks įveikti baimes 

Pasak A. Liškausko, vidurvasarį rasti mimanso šokėjų buvo sudėtinga. Jais, paraginus garsiam aktoriui, režisieriui ir pedagogui Valentinui Masalskiui, tapo jo vadovaujami Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Teatro katedros vaidybos studentai.   

Choreografas A. Liškauskas. Olesios Kasabovos nuotr.

Operos „Skrajojantis olandas“ atlikėjams teks įveikti aukščio baimę. „Aukščiausias scenos tiltas kabo 17 m aukštyje. Jame pasirodys ne tik solistai, bet ir šokėjai. Kita scenos aikštelė įrengta  8 m aukštyje. Joje šokio užduotys bus skirtos ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choro moterims. Kol kas repetuodamos salėje jos šypsosi, bet paskutinės spektaklio repeticijos vyks aukštai virš žemės... Solistai judės mažiau, nes tai juk opera. Kone daugiausiai judesio užduočių teks Vairininko vaidmens atlikėjui Rafailiui Karpiui“, – atskleidžia keletą būsimos premjeros paslapčių A. Liškauskas. 

Jūrų dievybių pasveikinimas 

Ar tai, ką regėsime spektaklyje, apskritai galima vadinti šokiu? A. Liškauskas kalba pavyzdžiais: „Įsivaizduokite: žmogus eina gatve arba stovi prie staklių. Jis nešoka. Bet jei dešimt žmonių atlieka tą patį veiksmą, skambant muzikai? Tai tampa šokiu. Taip ir šiame spektaklyje. Tarkim, vienoje iš operos scenų jūreiviai pamato, jog prie jų artėja didžiulė banga. Ką jie daro? Kiekvienas prietaringas jūreivis turi savų įsitikinimų, kas gali padėti sunkiu metu. Vienas kumščiu ploja sau per krūtinę, paskui paliečia denį, padėkoja dievams... Pamenate haką – Naujosios Zelandijos komandų ritualą, nešantį sportininkams sėkmę prieš varžybas? Tai – maorių dievybės pasveikinimas, kurį, atliekamą visos komandos, mes suprantame kaip šokį. Nors taip nėra“, – aiškina garsus choreografas.