21-erių klaipėdietis studentas Ignas Raudonius, į radijo eterį prieš metus paleidęs laidą, skirtą alternatyviajai muzikai, intuityviai pasirinko gerą nišą - apie "metalą" pasakoti ne tik tiems, kurie nuolat jo klausosi, bet ir tiems, kuriems ligi šiol ši muzika tebuvo triukšmas.
"Triukšmas" - šitaip pavadinta savaitinė radijo stoties "Radijas 9" transliuojama laida uostamiestyje įgijo ne tik "etatinių" muzikinių bendradarbių, bet ir gerbėjų: nuo jaunųjų klausytojų iki solidžių profesorių. Intelektualus ir iškalbingas puikios dikcijos vedėjas neslepia - radijas yra ta sritis, kurioje jis norėtų tapti profesionalu.
Ignai, kada tau kilo noras išmėginti save radijuje?
Senokai - tai buvo viena iš mano vaikystės svajonių. Už suteiktą galimybę esu labai dėkingas "Radijas 9" direktorei Rasai Pangonienei, ji pademonstravo radijo vadovams nebūdingą atvirumą įvairių stilių muzikai. Jeigu tokių žmonių būtų daugiau, alternatyviųjų stilių padėtis, manau, būtų geresnė.
Šiuo metu "Triukšmas" yra vienintelė neinternetinė radijo laida Lietuvoje, grojanti sunkiąją muziką. Žinoma, turime radijo stotį "Opus3", bet jos formatas kiek lengvesnis, o "Triukšmas" gali atiduoti duoklę, pavyzdžiui, "metalo" substiliams.
Manau, ji reikalinga siekiant, kad žmonės nustotų bijoję tokios muzikos. Kurti laidą tik "metalistams" būtų nelogiška, nes kiekvienas iš jų būna išklausęs šimtus įvairių stilių, grupių, tad jį jau vargiai kuo nustebinsi, - juokiasi. - Ji skirta tiems, kurie alternatyvos klausosi "nuo nulio" ir norėtų ją geriau pažinti.
Laidoje apžvelgi ne tik užsienio, bet ir Lietuvos scenos reikalus. Kaip apibūdintum uostamiesčio situaciją?
Klaipėdoje alternatyvių muzikantų turime labai daug, bet nemažai jų neturi galimybės įsirašyti savo kūrinių. Jeigu atlieki elektroninę muziką, poproką ar roką, šansų išplaukti į platesnius vandenis turi, bet jeigu kuri sunkesnę - jų nebelieka. Pasitenkinti vien koncertais, kurie Klaipėdoje vyksta nedažnai, irgi nėra geriausias pasirinkimas.
"Triukšmas" uostamiestyje jau įgijo nemažai draugų, kurių muzika dažnai skamba laidoje - tai "pink" rokeriais save vadinantys "Flaer", grupė "Arrogantics", sunkiosios muzikos atlikėjai "Silhouette", "Anomaly". Aš asmeniškai gana daug tikiuosi iš jaunos, bet labai perspektyvios grupės "Delyro" - jeigu jie toliau dirbs tiek pat, kiek dabar, tikrai galės aukštai iškilti. Yra ir daugiau kūrybingų muzikantų, vertų klausytojų dėmesio.
Kaip pats susidomėjai šia muzika?
Kaip kiekvienas muzikantas bei melomanas, evoliucionavau. Vaikystėje, žiūrint MTV, užkabindavo viena kita sunkesnė melodija, tad ėmiau domėtis. "Metalo" muzika tuo ir išsiskiria iš kitų - ji nėra pateikiama ant lėkštutės, tad turi pats jos ieškoti, klausytis. Man atrodo, ir dabar nesu uždaras - klausausi daug stilių, kurių amplitudė gana plati. Teko ir pačiam groti sunkiosios muzikos grupėse.
Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje baigiau gitaros bei chorinio dainavimo klases. Buvo etapas, kai šis užimtumas erzino, tačiau kažkuriuo momentu suvokiau, koks puikus instrumentas yra gitara, kokias galimybes jis atveria. Tad esu dėkingas savo muzikos mokytojams.
Gitara groju iki šiol ir turiu vilties atgaivinti muzikinę karjerą. Kuriu dainas, norėčiau jas įsirašyti. Valandos koncerto gal neištempčiau, bet pusvalandį, su ilgomis įžangomis ir pristatymais, pagroti jau galėčiau, - juokiasi.
Tavo kūryba - sunkaus žanro?
Solo artistams labai sunku kurti sunkiąją muziką. Tai iliustruoja ir pasaulinės muzikos pavyzdžiai. Tarkim, britai "Genesis", dalyvaujant Peter Gabriel, grojo progresyvų roką. O išėjęs iš grupės jis tik kurį laiką laikėsi tos pačios krypties - vėliau perėjo prie poproko. Panašiai su Stingu ir net Ozzy Osbourne - reikia pripažinti, kad išėjęs iš "Black Sabbath", jis nebesukūrė tokios paveikios kultinės muzikos, kurį išgarsino visą grupę. Vienam visada paprasčiau pasiimti gitarą ir groti kažką tarp dainuojamosios poezijos ir roko, - šypsosi.
Vis dėlto studijuoti pasirinkai istoriją.
Kalbant apie aukštąjį išsilavinimą, - ginkdie, nenoriu sumenkinti muzikos, - istoriko diplomas man atrodo kiek svaresnis. Savo gyvenimą, atvirai pasakius, norėčiau sieti su darbu radijuje bei muzika, bet istorija mane visada žavėjo, juolab kad mes, lietuviai, galime pasigirti nenuobodžia, turininga, todėl klausimų, ką rašyti specialybių sąraše, nekilo.
Didžioji dalis "metalistų" domisi tarpukario periodu, ir aš nesu išimtis. Šį laikotarpį lydėjo intensyvi pasaulėžiūros, ideologijų kaita, be to, jis daugiau ar mažiau susijęs su visa mūsų karta, todėl šiomis temomis labai įdomu diskutuoti.
Kokį įspūdį susidarei apie Klaipėdos universiteto istorikus?
Tai puikūs specialistai. Klaipėdos universitetas, kalbant apie įvairius reitingus, nuvertinamas, bet aš tam nelinkęs pritarti - čia sutikau nuostabių dėstytojų. Beje, pastaraisiais metais į istorijos specialybę stoja itin daug jaunų žmonių: pernai priimta per 40, šiemet - apie 50 studentų. Nežinia, ar visi jie stoja iš idėjos tapti istorikais, tačiau skaičiai bet kuriuo atveju iškalbingi.
"Krizė" - žodis, be kurio apsieina retas pokalbis.
Taip, dabar krizė, bet, tarkime, kultūros raiškos srityje jos nepastebiu. Šiemet Lietuvoje - didžioji šventė, vardo paminėjimo tūkstantmetis; vasarą Klaipėdoje turėjome puikią "Europiadą", neįtikimo grožio regatą, į miestą ir toliau atvažiuoja puikūs atlikėjai. Pinigų trūksta, bet įkvėpimo, atrodo, ne!
Kokias įžvelgtum Klaipėdos ateities perspektyvas?
Ko gero, reikėtų mažiau žvalgytis į Vilnių. Kiek Europoje yra uostamiesčių, ir visi jie puikiai gyvena. Tad ir Klaipėda turėtų pasitempti. Turime puikių muzikantų, aktorių, kitų menų atstovų. Gal verslininkai jais nepasitiki - erdvės pasireikšti nesuteikia. Tačiau, manau, visa tai įveikiama. Pats neįsivaizduoju, kas priverstų mane palikti Klaipėdą. Norėčiau ir toliau gyventi čia, kur mano artimieji bei draugai, ir kiek įmanoma prisidėti prie miesto kultūros kėlimo.
Valerija LEBEDEVA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą