Iš arčiau
Paskambinusi LNK "Nepriklausomos paieškų tarnybos" (NPT) vedėjai ir redaktorei Palmirai Galkontaitei, užklupau ją besiruošiančią aštuonių dienų kelionei už Uralo. Pasak moters, į Rusiją ji skrenda ieškoti kažkieno sesers, kažkieno sūnaus, kažkieno tėvo.
"Tie žmonės išsiblaškė arba per karą, arba per tremtį, arba negrįžo išvažiavę dirbti į plėšinius. Ryšiai visai nutrūko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Istorijos labai įdomios, bet graudžios. Kai kurios vertos romanų", - sakė P. Galkontaitė.
Tačiau labiausiai prieš kelionę žurnalistę įkvepia vieno būsimo pašnekovo, kuriam veža nuostabią naujieną, žodžiai: "Jūsų lauksiu kad ir Jupiteryje. Tik greičiau atvažiuokit..."
Kodėl taip jaudinatės prieš šią kelionę? Kas kelia rūpestį: kad galite nepasiekti užsibrėžto tikslo ar nežinia svetimame krašte?
Ši kelionė - pirmoji tokia sudėtinga: kelios dešimtys tūkstančių kilometrų, skirtingos valstybės (Rusija, Kazachstanas), skirtingos vietovės, šešių šeimų istorijos. Visa tai reikia suspėti aplėkti per 8 dienas. Kelionės grafikas sudarytas vos ne valandos tikslumu: iš vienos vietovės traukiniai išvyksta tik kas ketvirtą dieną, iš kitos lėktuvai skrenda tik kartą per savaitę, iš trečios visai neaišku kaip ir kuo reikės keliauti. Tad jeigu kur nors, tarkim, Krasnojarske, Novosibirske ar Tuvoje "neliotnaja pogoda", jei lėktuvas vėluos bent dviem valandom, ir mes nespėsime iš taško A į tašką B atvykti pagal suplanuotą grafiką, teks savaitę kukuoti kokiame nors Pavlodare. Todėl kai manęs klausia, kada grįšiu, gūžteliu pečiais ir sakau: "Būkit pasiruošę, kad galiu vėluoti savaitę".
Kiek žmonių jus lydės šioje kelionėje?
Vykstame dviese su operatoriumi Rolandu Šležu. Manau, kad jo ramybė ir darbštumas tokioje kelionėje - nepakeičiamos vertybės. Beje, su Rolandu juokaujame, kad reikia prisiminti lietuvišką folklorą - jei savaitei laiko "įstrigsime" Rusijoje, turguje ar stotyje, pasidėjus kepurę, reikės dainuoti, kad užsidirbtumėm pragyvenimui ir grįžimui, - juokiasi.
Kelionė išties varginanti. Kodėl šios misijos nepatikite savo vyrui?
Dėl šios kelionės neturi nutrūkti laidos. Kas nors gi turi dirbti ir čia, Lietuvoje. Kita vertus, taip jau yra, kad rusiškos istorijos man lyg ir artimesnės. Žinau, kad manęs laukia psichologinis ir fizinis nuovargis. Tačiau žinau ir tai, kad man viską atlaikyti bus paprasčiau.
Kad surastumėte savo herojų artimuosius, keliavote į Vakarus. Dabar - į Rytus. Žodis "žurnalistika" jau tampa per siauras, kad juo būtų galima apibūdinti jūsų veiklą. Gal čia labiau tiktų terminas "misionieriška žurnalistika"?
Vengiu bet kokių terminų ir pretenzijų į misionierišką veiklą. Tai - darbas. Tokia laida. Neseniai ginčijomės su viena kolege, kuri sakė, kad televizijos paskirtis - pramoga ir informacija. Pasak jos, stengdamasi padėti, televizija dirba už įvairias socialines įstaigas.
Aš manau, kad tai pernelyg siauras požiūris. Televizija - didžiulė jėga. Būtų nuodėmė tos jėgos neišnaudoti. Ne kartą sakiau, kad NPT būtų neįmanoma, jei neturėtume tokios didelės žiūrovų auditorijos, jei žmonės nematytų visų tų susitikimų, paieškų, jei netikėtų, kad savo žinojimu gali prie viso to prisidėti.
Teko girdėti, kad prašymų padėti surasti artimą žmogų sulaukiate labai daug. Ar jums nesusidaro įspūdis, kad šalia mūsų gyvena labai daug likimo suluošintų žmonių?
O kaipgi kitaip? Juk 50 metų buvo daroma viskas, kad žmogus virstų paklusniu vykdytoju - mankurtu, prie nieko neprisirišusiu, nieko neturinčiu, nesusaistytu jokiais emociniais ir psichologiniais ryšiais. "Šyroka strana moja rodnaja!" Ar ne todėl į specialiuosius karinius dalinius buvo renkami vaikų namų auklėtiniai? Ar ne todėl seserys, broliai, net dvyniai, vos tik patekę į valdiškas globos įstaigas, iškart būdavo "tremiami" kuo toliau vienas nuo kito. Be teisės žinoti prigimtinį vardą ar pavardę. Žmonių likimus suluošino karas, pokaris, bėgimai, trėmimai, nedarbas ir vilionės komjaunuoliškom statybom, žadančiom gerą atlygį ir prasmingą gyvenimą. Buvau Tomske. Mačiau tuos šiandien vaiduokliais tapusius dirbtinai sukurtus miestus, bet kokią viltį praradusius "darbo pirmūnus".
Dažnai mėgstame žmones teisti arba smerkti. Kaip atsiribojate nuo vertinimų? O gal priešingai - jūsų pastebėjimų ar patarimų laidos herojams labai reikia?
Jau senokai nejaučiu jokios pagundos smerkti ar juo labiau teisti. Tiesiog kiekvienas žmogus man yra įdomus. Toks, koks yra: su neišgalvota gyvenimo istorija ir sava patirtim. Gali tą patirtį priimti arba ne, bet vien tai, kad apie ją sužinai, praplečia mąstymo ribas. Ką sužinotum, jei, užuot klausęs, pultum vertinti, kritikuoti? Būna, jog su herojais šnekamės nepalyginamai ilgiau, nei mato žiūrovas. Būna, kad pamirštu, jog įjungtos kameros, būna, kad bendravimas prasitęsia ir po įrašo. Visaip būna. Bet niekada neprašoma nepuolu brukti savo gyvenimo tiesų. Juk rytoj ar dar šį vakarą gali atsitikti taip, kad pati jomis suabejosiu.
Tikriausiai nei fiziškai, nei morališkai nepajėgtumėte patenkinti visų į NPT besikreipiančių šalies gyventojų prašymų. Kokiais kriterijais vadovaujatės atsirinkdama istorijas - intuicija, jums skambinančiojo ar rašančiojo įtaiga? O gal viską lemia intriga - kad būtų įdomu TV žiūrovui?
O čia jau iš tiesų esama misionieriškumo. Paaiškinsiu, kodėl. Tikriname absoliučiai visas istorijas, kurių sulaukiame. Vienas pavyksta atskleisti greitai, prie kitų vis grįžti ir grįžti, o trečios taip ir "atgula" į kompiuterį. Žinoma, ne visas jas mato žiūrovai. Tai, ką rodome, parenkame patys. Kriterijus - kad būtų įdomu žiūrovui. Tačiau tų istorijų, kurių nerodome, herojams visada pranešame tai, ką sužinome. Būtent tai ir užima daugiausiai laiko. Tarkim, ieško savo artimųjų nuteistieji iš įkalinimo įstaigų, psichoneurologinių pensionų, nakvynės namų ir pan. Mes ieškome, nors puikiai žinome, kad tų istorijų nefilmuosime. Jei pavyksta surasti artimuosius, skambiname ir pasakome, kas jų ieško. Jei artimieji sutinka, tada ieškantiesiems perduodame adresus. Save apkrauname papildomu darbu, bet visada sakau, kad tai yra duoklė, savotiška labdara už sėkmę. Su kolegomis net tokį posakį turime: "Ši istorija - labdarai".
Viena žmonėms padedanti žurnalistė kartą minėjo, jog pasitaiko herojų, kurie net pamiršta padėkoti už jiems padarytą gerą darbą. Ar taip būna ir jūsų darbe?
Kad mes tos padėkos ir nelaukiame. Tai nei skaudina, nei žeidžia. Iš tiesų apmaudu būna tada, kai ieškai, ilgai ieškai, o suradęs supranti, kad tau vienam tai ir terūpėjo.
Esate susipažinusi su daugelio žmonių gyvenimiškomis istorijomis. Sakykite, jei savo artimą mylėtumėm labiau nei patys save, gal būtumėm laimingesni?
Čia kaip ir su atidavimu. Ar daug pažįstate tokių, kurie iš tiesų gyventų pagal principą - "Kuo daugiau atiduodu, tuo daugiau man lieka?" O ar daug pažįstate tokių, kurie mylėtų vyrą, moterį, vaikus, tėvus nesitikėdami jokio atlygio, jokios padėkos, nesistengdami išlaikyti sau, pavergti, nesistengdami "turėti"? Vos tik atsiranda koks nors emocinis ryšys, skubame jį apkrauti pretenzijomis. Nepatenkintos pretenzijos virsta nepasitenkinimu, nepasitenkinimas - pykčiu, nuoskaudomis, o tada jau prasideda įžeistų savimeilių ir ambicijų karas, kuriame nugalėtojų nebūna.
Televizijoje nedirbsite amžinai. Ar norėtumėte, kad jūsų laidą kas nors tęstų?
Žinoma. Kas žino, gal ir man kada nors prireiks tokios laidos pagalbos.
Esate minėjusi, kad daugumos jūsų laidos herojų istorijos vertos plunksnos. Ar jūsų pačios gyvenimas būtų puiki medžiaga romanui?
Garsus rusų režisierius Konstantinas Stanislavskis sakė, kad geras aktorius gali suvaidinti ir daugybos lentelę. Manau, jog geras romanistas ir iš kelių eilučių žinutės laikraštyje galėtų parašyti puikų kūrinį. Tarkim, trumpas pavadinimas "8 dienos už Uralo". O, kokia erdvė fantazijai!
Ar jaučiate nostalgiją laikams, kai vedėte laidą "Nakviša"?
Nostalgija ar ilgesiu to nepavadinčiau. Jaučiu dėkingumą ir šilčiausius jausmus tiems žmonėms, su kuriais, rengdama laidą, bendravau. Daugelio jų patirtis, išsakyti žodžiai visam laikui "nusėdo" mano galvoje. Per šešerius laidos gyvavimo metus atvėriau sau nemažai tiesų, su kuriomis esu ir šiandien. Galima sakyti, tie metai buvo rimčiausi mano gyvenimo "universitetai". Bent jau kol kas. Kas bus ateity, niekas nežino.
Auksė BOGUŽAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą