Pirmojoje projekto laidoje žiūrovai galėjo patys nuspręsti - reikia televizijoje tokio choro ar ne. Rezultatas nustebino net ir pačias Panevėžio moterų pataisos namų choro moteris. Už jas balsavo apie 6 tūkst. žmonių, prieš - vos pora šimtų. Antrojoje laidoje vykusiuose balsavimuose moterų choras sulaukė didžiausio žiūrovų palaikymo ir buvo pirmojoje turnyro lentelės vietoje. Tiesa, praėjusį šeštadienį Stano vadovaujamas kolektyvas netikėtai atsidūrė paskutinėje vietoje.
Iš televizijos prodiuserių gavęs pasiūlymą ir Panevėžio moterų pataisos namų chorą subūręs Stano neslepia, kad jo vadovaujamam kolektyvui sėkmę iš tiesų galėjo lemti lietuvių būdas. Anot jo, tai dar vienas įrodymas, kad lietuviai moka užjausti, yra tolerantiški ir krikščioniški.
"Visi yra protingi žmonės ir supranta, jog chorą būriau iš 300 žmonių. Tiksliau, iš 50-ies, nes kitos moterys nenorėjo rodytis televizijoje, - sakė Stano. - Mes neturėjome tokių galimybių kaip kiti chorai. Tačiau stengiamės viską kompensuoti sunkiu darbu."
Šio savaitgalio Panevėžio moterų pataisos namų choro nesėkmė, Stano manymu, galėjo priklausyti nuo kelių faktorių. Nuo pasirodymo kokybės - taip pat. "Mes neturime galimybės rinktis dizainerių kostiumų. Moterys pačios sau siuva sukneles, vėliau jas nukerpa, kad atrodytų šiek tiek kitaip", - pasakojo Stano.
O gal paskutiniams nepalankiems moterų choro rezultatams turėjo įtakos ir pasirinktas linksmas Tinos Terner kūrinys? Galbūt žiūrovai nepateisino televizijos ekrane matomų šėliojančių nuteistųjų, kurios turėtų atgailauti, o ne linksmintis?
"Jos yra nuteistosios, dėl dalyvavimo projekte geresnių sąlygų tikrai negauna. Taip pat maudosi kartą per savaitę, gauna tokį patį maistą, nemato savo vyrų ir vaikų", - žodžių savo choristėms palaikyti negailėjo Stano.
Olegas LAPINAS, psichologas:
Panašus fenomenas matomas ir kino festivaliuose. Lyg ir politiškai korektiška balsuoti už filmą, kurį pastatė kokios nors už laisvę kovojančios šalies režisierius. Jis sukelia žiūrovų simpatijas todėl, kad taip išreiškiama užuojauta tiems, kurie priimami kaip nuskriaustieji.
Nors tai nereiškia, kad jie iš tiesų yra nuskriausti. Visuomenės sąmonėje yra nuskriaustieji ir skriaudėjai.
Šiuo atveju choristės atstovauja ne nusikaltėlių, o nubaustųjų luomui. Todėl žmonių sąmonėje jos traktuojamos kaip nuskriaustosios, o ne skriaudėjos. Todėl nieko nuostabaus, kad skriaudikai neretai virsta aukomis, o aukos - skriaudikais.
Tačiau kaip festivaliuose, taip ir choruose, reikia vertinti dar ir meninį atlikimą. Jei yra vien užuojauta, bet nėra profesionalumo, žmonių palaikymo dažniausiai vis dėlto nesulaukiama.
Vien politiškai korektiškas balsavimas nebūtų suprastas. Tai ir rodo pastarasis balsavusiųjų verdiktas televizijos projekte. Gali būti, kad tai buvo ir "išėjimas" iš žmonių lūkesčių ribų.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą