- Kiek prasmės yra stebėti mišias, popiežiaus sveikinimus per televiziją? Ar tai tas pat, kas iš tiesų dalyvauti mišiose? Galbūt tampame tik stebėtojais?
- Žinoma, televizija neatstos tiesioginio dalyvavimo mišiose, nes bažnyčia yra bendruomenė. Žmonės susirenka ir savo buvimu džiugina vieni kitus. Suprantama, pas popiežių į Vatikaną nenuvažiuosi, kad gautum šventą, visas tautas sujungiantį palaiminimą „Urbi et orbi“, bet gali jį pamatyti per televiziją. Mišių stebėjimas per televiziją neįsiskaito kaip sakramentas. Tam, kad jį pelnytum, turi būti čia ir dabar, dalyvauti mišiose toje vietoje. Kita vertus, yra daug žmonių, kurie dėl prastos sveikatos negali dalyvauti mišiose arba bijo išeiti į gatvę vėlyvu metu, kai vyksta Bernelių mišios.
Tai jiems mišios per televiziją neabejotinai yra didžiulė paguoda. Pavyzdžiui, Marijos radijas skelbia, kad kai kuriomis progomis jų transliuojamų mišių klausosi 300 tūkst. žmonių. Kiek čia yra tiesos, nežinau, tačiau tai reiškia, kad žmonėms tokie dalykai reikalingi. Galiausiai, kai važiuoji per kaimus arba mieste nueini į butus aplankyti žmonių ir jie sako, kad sėdi savo bute 7-ame aukšte kaip kalėjime, jiems radijas ir televizija yra didžiulė paguoda.
Nacionalinės televizijos iniciatyva rodyti Kalėdų pamaldas yra tikra dovana. Aš suprantu, kad kai kurie piktinasi. Bet ką tokio gražaus, prasmingo rodyti, jeigu Kalėdos yra Jėzaus gimimas? Žinoma, komercinės televizijos dažniausiai renkasi šaudo-gaudo filmus, rodo „kruvinas Kalėdas“, bet ar tikrai kruvinos Kalėdos per televiziją yra ta teisinga nuotaika?
- O jūs per šventes žiūrite televiziją? Ką jūsų gyvenime ji reiškia?
- Mums šventės yra tikros darbo dienos, bet mes visada žiūrime popiežiaus palaiminimą „Urbi et orbi“ iš Romos. Stengiamės papietauti anksčiau, o papietavę visi broliai susėdame prie kavos ir žiūrime palaiminimą. Laukiame, kol popiežius pasveikins lietuviškai. Tada apima tikrai puiki, gera nuotaika. Tai tikrai padeda sukurti kalėdinę dvasią.
- Mišias žiūrėdami mes fiziškai neatkartojame to, ką atliekame dalyvaudami mišiose, o galbūt reikėtų kaip nors kitaip elgtis jas stebint?
- Kiekviena šventė turi oficialiąją ir neoficialiąją dalį. Oficialioji dalis visada turi būti iškilminga, prasminga. Kitaip tariant, oficialioji dalis yra skirta šventės turiniui įvardyti. Kada įvyksta oficialioji dalis, tada labai smagu dalyvauti neoficialiojoje dalyje. Kitaip tariant, ateiti prie stalo.
Per televiziją stebimos mišios neįsiskaito kaip sakramentas, bet padeda žmogui pabūti moralinėje vienybėje su kitais. Tai yra sakramentas iš moralinės pusės. Tai padrąsinimas, paguoda ir oficialioji šventės dalis.
Čia kaip krepšinis. Jis pakelia nuotaiką. Ar nueini į rungtynes salėje, ar esi namuose prie televizoriaus ekrano, iš tikrųjų sergi, esi moralinėje vienybėje su komanda ir su visa žiūrovų minia. Šiuo atveju tai yra kažkas panašaus.
- Kaip jūs minite Naujuosius metus?
- Žmogus mėgsta skaičiuoti. Turint atskaitos tašką, lengviau gyventi. Tame skaičiavimo rituale žmogaus vilčiai yra kur užsikabinti. Žmogus viliasi, kad ateinantys metai bus geresni. Tai yra labai aiškus laiko tarpas. Ta viltis nėra abstrakti, ji sukonkretinama. Mes iš to didelės šventės nedarome, tik paminime. Dėkojame už tai, kas buvo gera, atsiprašome už tai, kas buvo ne taip. Naujieji metai yra neįpareigojanti šventė. Tarkime, Kalėdos yra įpareigojanti šventė. Kalėdos - metas santykiui su Dievu apsvarstyti, o per Naujuosius metus atsakai tik prieš save, prieš kitą žmogų, prieš valstybę, visuomenę. Tai kur kas mažesnė atsakomybė negu įsipareigojimai Dievui.
- Kaip manote, ar per televiziją reikia rodyti daugiau religinių laidų?
- Nepamirškime, kad oficialiai 80 proc. Lietuvos gyventojų yra tikintys. Dalis iš jų deklaruoja, kad yra katalikai. Labiau ar mažiau praktikuojantys - nesvarbu. Vien į šį faktą reikėtų atsižvelgti. Didžioji rinkos dalis yra tikintys žmonės, bet jiems nerodomos kokybiškos, profesionaliai parengtos laidos, o žmonės yra susidomėję tuo, kas yra tikėjimas ir kokia yra tikėjimo esmė.
Televizija galėtų atlikti auklėjamąjį vaidmenį, o dar geriau žiūrovo auginimo vaidmenį.
Labai trūksta debatų, diskusijų, bet ne tokių pokalbių šou lygio, kur visi atsisėda, blevyzgoja bet ką, o paskui televizija sukarpo, kad būtų įdomiau. Reikėtų profesionalių pasakojimų, diskusijų apie pasaulį, religiją, tendencijas visuomenėje. To labai trūksta. Jeigu pasitaiko kokie nors religiniai dalykai televizijoje, tai jie yra blevyzgų lygio.
Manau, kad televizija turėtų žiūrovą auginti, netgi užsiauginti jį. Lietuvoje to ypač trūksta. Į televiziją yra kviečiami tie žmonės, kurie įdomiai ir šmaikščiai sugeba pablevyzgoti, o profesionalių, iškilių žmonių vertinimų labai trūksta. Net ir tai pačiai valstybinei televizijai.
Parengta pagal priedą „TV publika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą