"Kiekvieną dieną "Vakarų ekspresas" man pirmas patenka į rankas. Ir man įdomu. Nors akys jau nelabai stiprios, bet peržvelgiu įdomesnius įvykius, kas dūšiai miela. Palinkėčiau dar daug ir prasmingai dirbti, visiems žurnalistams - sveikatos ir laimės, - sakė garbaus amžiaus senjora.
- Nusipiešiau paveiksliuką, ir padariau kombinaciją; neblogą, tiesa? Berniuką pasirinkau kaip "Vakarų ekspreso" simbolį, nes laikraštis augo kaip mažas berniukas, vis garsiau, linksmiau griežė ir greitai užaugo. Jam jau dvidešimt metų. Aplink jį kaip varlytės skraido mintys", - pasakojo ponia, kurios Vytis kabojo globos namų salėje.
Gimusi Rygoje, kur apie 1930-uosius metus nemažai lietuvių vyko dirbti į fabrikus, vėliau senjora dirbo Kauno klinikose, po to - kaimo akušere. Per 47-erius darbo metus išgelbėjo gyvybę ne vienai gimdyvei ir šimtams naujagimių padėjo ateiti į šį pasaulį. O kai tik jau galėjo atsipūsti, vis tiek nesilepino saulėlydžio saulės spinduliuose: neria gražias dideles skaras, staltieses, mezga, siuvinėja, rašo scenarijus humoristiniams spektakliams ir, žinoma, eilėraščius. Globos namuose šią moterį visi gerbia, vertina ir myli. O ir tas vaikaitis Gintaras yra dėkingas savo močiutei, kad kai jis tarnavo Afganistane, ji į tą mėsmalę siųsdavo jam iškarpas su sporto naujienomis.
"Rankdarbių išmokau pradžios mokykloje Mažeikių rajono Tirkšlių miestelyje. Juostų austi nespėjau, kai buvau mergiotė, sėdau į audimo stakles. Darėme staltieses ant didelio rėmo, užuolaidas, droždavau medį, mezgiau kojines. Labai pamėgau tuos rankdarbius, bet gyvenime nebuvo jiems vietos, reikėjo dirbti, mokytis ir vaikus auginti. O dabar yra daug laisvo laiko: ir save užimu, ir laikas bėga savotiškai."
Prisiminti moteris tikrai turi ką, juk matė, išgyveno kelis karus, pažino daugelio žmonių likimus. Ir visą laiką kaip angelas tik gera žmonėms darė.
L. A. Arbušauskienė prisiminė, kokią nuostabą kėlė, kai įvedė telefoną, prakalbo radijas - apie 1926 metus. Ji padėjo savo broliui dirbti pašto agentūroje, daug bendravo su žmonėmis.
"Paskui mokiausi, kiek galėjau. Didelių mokslų aš ir neišėjau. Tarybiniais laikais Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje vyko gailestingųjų seserų kursai, į Klaipėdą anuomet veržėsi daug Lietuvos žmonių. Ten gyveno pusė senosios kartos vokiečių. Kai turėjome laikyti egzaminus, dvi draugės išlaikė, aš susirgau plaučių uždegimu ir palikau be diplomo. Bet amžiną atilsį daktaras Sepiliauskas pasakė: "Nesijaudink. Rudenį susirinksime dėstytojai ir egzaminuosim." Bet tada į Klaipėdą užėjo Hitleris, visus išvijo, ir vėl likau be diplomo. Vėliau baigiau akušerių kursus."
Kas man yra akušerija? Nuolatinė kova, teko traukti gimdyves iš mirties nagų. Dirbau Panemunės kaime, buvo labai įdomu. Ir apsigimimų pasitaikė: vienas berniukas gimė su delniukais ant pečių, kitas - labai išlenktu nugarkauliu, niekaip negalėjo paguldyt ant nugarėlės, o trečiai mergaitei buvo išeinamoji žarnelė užakusi. Bet tie vaikai nė vienas negyveno; gal ir pačios mamos juos kažkiek "sutvarkė". Viena prašė manęs: "Suleisk kokių vaistų, na, kaip auginti tokį vaiką?"
Ir žinot, kas svarbiausia? Nei jos buvo narkomanės, nei girtuoklės ar paleistuvės. Bet kaip tik prasidėjo žmonių vežimai į Sibirą, ir tas laikmetis, matyt, veikė moteris, sekino nervus.
Visokių tų gimdymų buvo, padedi - ir viskas. Kitos ir paromis kankinosi, vienos rėkė, kitos mokėjo kentėti. Tai priklauso nuo moters etikos ir panašiai. Esu priėmusi trynukus, bet labai mažyčius. Du berniukus ir mergaitę. Nebuvo inkubatoriaus; vienas greit mirė, kitus du išsivežė. Per savo 47-erius darbo metus pamečiau priimtų naujagimių skaičių. Aš užauginau dukrą ir du sūnus, vieną jų palaidojau dar mažytį, kitą - sulaukusį dvidešimt penkerių.
Lucija Albertina "Vakarų ekspreso" garbei skyrė ir eilėraštį, apytikriai prisiminusi, jį ir padeklamavo: "Ekspreso" laukti malonu, kai vėjas neša nuo jūros bangų. Visi laukia naujų žinių, nes žino, kad bus įdomu."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą