Taigi atėjome į vasarą, sustojome jos tako pradžioje ir galvojame - o kur toliau? Visur eiti įdomu, tad kur tik pasuksi, rasi tiek nuostabių, nepakartojamų dalykų. Jeigu ir nežinome daugelio jų prigimties, turime žinoti: jie net neatpažinti gyvena labai sudėtingą, dabar jau - vasaros vertą gyvenimą. Tai ne jų išradimas, taip viską suruošė ir jiems taip gyventi liepė Gamta. O jai niekas nesipriešina...
Kartais mes norėtume, kad vasaros pradžią kas nors paskelbtų, - jei ne radijas ar televizija, tai kuris nors paukštis, medis, augalas, koks nors reiškinys. Deja, vieno tokio vasaros „atidarymo“ ženklo nėra, jį reikia susidėlioti iš daugelio reiškinių. Tačiau tai ne loterija; skaičių ar reiškinių derinį pasirinksime ne mes - jis jau yra, mes turime jį atspėti, o dar geriau - įminti. Taigi, jei turime pasirengimą ir galime iš karto stebėti bei vertini 5 ar 6 reiškinius, jų išvestinė mums pasakys visas paslaptis.
Ar toks vasaros pradžios ieškojimas gali būti įdomus? Neabejokite tuo, nes pagaliau supratę, kas apie ją praneša, jūs pasijusite visa galva aukščiau už tuos, kurie regi tik žydinčius ar žiedus jau barstančius kaštonus, alyvas, bet neregi vabzdžių pažeistų jų lapų, nemato pačių vabzdžių. Dabar staiga tapo gausūs vabalai - jų lėliukės žemėje buvo ilgokai, nes skubėti neleido dirvoje tvyranti vėsa. Ilgokai lijo, o saulės buvo per mažai, kad jie būtų skubėję. Taigi, jeigu pievoje regime smilgomis kopinėjančius ir skraidančius vabalus mikštvabalius, turime prisiminti, kaip šių vabalų vikšrai - juodos aksominės kirmėlaitės - laisvai sau ropinėjo sniegu ir niekas jų nelietė. Šiemet minkštvabalių labai daug, vadinasi, pavasaris jiems vystytis buvo palankus. Žinia, jis visai neblogas buvo ir uodams, pilvakojams moliuskams (mes sakome - sraigėms), kurių po ramybės periodo pasirodė labai daug.
Be mielų ir gražių vasaros reiškinių, mes dažnai matome ir pastebime tuos, kurie nėra laukiami. Soduose, sodybose jau aktyvios tamsiu kiautu ir juodu kūneliu svetimžemės sraigelės, kurios labai valgios ir gerokai kenkia augalams, ypač jų daigams. Tačiau jos yra niekas, palyginti su ispaniniais šmalžiais.
Šie taip pat ne mūsų krašto šliužai, įsivežti kartu su gėlėmis, sodinukais, žemės substratais, gali būti sprindžio ilgio, juodi ir rudi, net rausvi - jų būna labai daug, sode ar darže jie beregint apninka daržoves, sodinukus. Kol kas šmalžiai aptinkami tik ten, kur buvo užvežti. Tačiau ten visi bandymai su jais kovoti yra bevaisiai. Kol kas rūšis neturi jokių priešų, jų niekas nelesa ir neėda, nenaikina plėšrūnai, nekamuoja parazitai. Ką galima su jais daryti, apie tai dar kalbėsime. Šiaip tai nėra mūsų krašto gyvūnas ir tuo labiau - vasaros pranašas.
Kur kas vertesnius ženklus mums siunčia varlių ir rupūžių buožgalviai - ar matėte savo kūdroje, ežero sekliame pakraštyje juos, dideliais pulkais plaukiojančius apie augalus, besimaitinančius dumbliais? Varliukų vystymosi sėkmė priklauso nuo vasariškų orų. Atrodo, šiemet varliukų vasarą bus tikrai daug.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą