Italų filosofas: laimė – tai ne tikslas, kurio reikia siekti, o kelias
Italų filosofas: laimė – tai ne tikslas, kurio reikia siekti, o kelias

Galbūt mes turime laimę, bet tik to nežinome. Toldami nuo savo esmės, mes stojame į kovą su savimi ir kitais. Toji kova niekada neatneš pasitenkinimo. Italų filosofas ir rašytojas Leonardo Vittorio Arena primena mums Rytų išmintį: būti laimingam, vadinasi, pirmiausia surasti tikrąjį save.

Duodamas interviu portalui „Psychologies“, Rytų pasakėčių rinkinio „Stebuklinga pagoda“ autorius paaiškino laimės esmę.

Jūs kalbate apie laimę kaip apie psichinę būseną. Kaip apie kažką, kas yra visiems prieinama. Kodėl tada laimė taip sunkiai pasiekiama?

Pagrindinis sunkumas yra tai, kad laimė – ne tikslas, kurio reikia siekti, o kelias. Sunku rasti laimę, nes mes įpratę ją įsivaizduoti kaip tai, į ką veržiamės, o ne tai, ką turime. Todėl jaučiame nusivylimą nerasdami laimės, juk mes ieškome jos kažkur už savo ribų.

Taip, laimė tapatinama su vienos ar kitos gėrybės pasiekimu. Daugumoje pasakėčių, kurios siejasi su daocizmu, kalbama apie tai, kad mes jau turime viską, ko reikia laimei.

Jūs kviečiate ieškoti mumyse paslėptų turtų. Iš kur mes galime pradėti šitą kelią?

Laodzi (senovės Kinijos filosofas, tradiciškai laikomas vienu daoizmo pradininkų – red.) sakė: neišeinant iš kiemo galima pažinti pasaulį. Paslėptų turtų ieškojimas visada prasideda nuo suvokimo. Jis gali įvykti sapne ar per atsitiktinį susitikimą: mes pastebime, kad mums kažko trūksta. Mes nežinome tiksliai, ko būtent. Nors ieškojimų objektas nežinomas, mes vis tiek ieškome įvairiomis kryptimis, kol suprantame: ieškojimas – tai naujas galimybių atradimas, kurias ir taip turime. Iš tikrųjų niekur nereikia eiti. Tai, ką mes turime, jau su mumis.

Sėkmė, pinigai, karjera niekaip nesusiję su laimės pojūčiu?

Ne. Mes veržiamės į sėkmę, bet pasiekę ją, nejaučiame pasitenkinimo, nes suprantame: tai yra ne tai, ko mes iš tikrųjų ieškojome. Bet tai nėra pralaimėjimas, nes svarbiausia yra pastebėti krizės momentą, suprasti, kad už mūsų veržimosi slėpėsi bandymas, kad ir klaidingas, surasti save. Ir iš čia galima judėti toliau.

Sufizmo sekėjai gyvena pagal principą: „Būti pasaulyje, bet ne iš šio pasaulio“...

Taip, žmogus gali užsiimti bet kokiu darbu, kelti sau bet kokį tikslą. Jeigu jis neturi vidinės laisvės, jeigu priklauso nuo to, ką pasiekė, jo gyvenimas neturės prasmės. Viskas priklauso nuo gyvenimo suvokimo būdo. Žmogus gali būti labai sėkmingas ir išlikti savimi, svarbu suprasti, kad tikroji laimė – ne tikslas, o tai, kaip mes judame lik tikslo.

Šiandien daug kas skundžiasi, kad jiems kažko trūksta, o daocizmas ragina pasitenkinti tuo, ką turime. Kaip suderinti šiuos prieštaravimus?

Pasitenkinti – nereiškia neturėti siekių ir troškimų. Bet jeigu neteko gimti gerve, tai nėra ko pavydėti gervėms. Tam, kuris gyvena svajone tapti roko žvaigžde, teks nuolat nusivilti.

Dažnai žmonės sako: jei turėčiau didesnį namą, patekčiau į televiziją, išgyvenčiau meilę, gaučiau geresnį darbą, būčiau laimingas. Svarstydamas taip, aš pats atsižadėčiau laimės, nes susiedamas ją su kokios nors vertybės pasiekimu, visada priklausysiu nuo kitų.

Yra tokia pasakėčia. Vienas arklys arklidėje skundžiasi, kad jis vertinamas prasčiau už kitus. Bet kai kitus arklius išsiunčia į karą, jis supranta, kaip jam pasisekė. Aš negaliu pavydėti kitam, nes nežinau, koks jo likimas. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Kitas gali pasiekti tikslų, kurie man neprieinami. Tai nereiškia, kad jo gyvenimas sėkmingesnis už mano.

Dauguma Rytų istorijų kviečia naudotis dabarties galimybėmis. Kaip pastebėti signalus, kuriuos mums siunčia gyvenimas?

Atsakymai visada būna prieš akis, bet lūkesčiai trukdo juos pamatyti. Mes kaip vienos budistų pasakėčios personažas. Ji nepastebi, kad durys į kamerą, kurioje praleido daugybę metų, yra atidarytos, ir lieka kaliniu.

Taip ir mes darome vienodas klaidas, vėl; ir vėl išgyvendami situacijas, kurios sukelia skausmą. Mes jaučiamės ne savo kailyje vienoje at kitoje aplinkoje, ir vis tiek veržiamės į ją. Tai neišvengiamai sukelia psichosomatinius sutrikimus, galvos skausmą, nuovargį, nerimą.

Paminėsiu kaip pavyzdį karjeros siekimą, dažnai verčiantį mus leistis į kompromisus, kurių mūsų visuomenės dalis netoleruoja. Trumpai tariant, su tam tikrais žmonėmis ar situacijomis mes susiduriame ne atsitiktinai. Negalime kaltinti kitų dėl to, kad jaučiamės nelaimingi. Tik mes patys esame savo likimo šeimininkai.

Vienoje pasakėčioje pasakojama apie žmogų, kuris ėjo visą naktį, kad aplankytų draugą, bet prie pat jo durų apsisuko atgal. Laimė – tai ir sugebėjimas pakeisti kursą, ieškoti kitų kelių?

Taip, kiekvienu momentu suvokiant, ko mes iš tikrųjų norime. Dauguma būtinai aplankytų draugą, jeigu jau išeikvojo tiek jėgų visos nakties žygiui. O šios istorijos herojus apsisuka atgal, nes per tą snieguotą naktį, kai jis žingsniavo pas draugą, išgyveno visus tuos pojūčius, dėl kurių ėjo. Jis pamatė naktinio peizažo grožį. Ir jam jau nebereikėjo pamatyti draugo. Dar daugiau: pokalbis su juo galėjo sutrikdyti jo ramybę ir pusiausvyrą.

Apskritai, kad būtume laimingi, kartais reikia sugebėti sustoti tinkamu momentu...

Būtent taip. Atsikandus to, į ką veržeisi, savo dieną galima ir užbaigti. Jei kalbėsime apie kasdienybę, tai reiškia, nepiktnaudžiauti maistu, kreipti dėmesį į kūno signalus, kurie sako, kad jau pasisotinome.

Ir dar nereikia imtis visų darbų iš karto, būti per daug aktyviems. Tai raginimas būti santūriems, o ne nuolankiems, kad kiekvieną kartą suprastume, kas tikrai yra gerai mums, o kas – ne.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder