Kas nulemia lyderio sėkmę: mitai ir tiesa

Andrew Silvernailas užaugo mažame JAV Meino valstijos miestelyje. Andrew niekada neturėjo minčių tapti aukšto lygmens įmonės generaliniu direktoriumi – jis svajojo dirbti gydytoju. Į verslą vyras paniro studijuodamas universitete – po to, kai padėjo vienam vietos verslininkui, šeimos valdomos statybų bendrovės generaliniam direktoriui, pradėti politinę kampaniją. „Tai buvo nepakartojama vertybėmis besivadovaujanti asmenybė, – prisimena A. Silvernailas. – Jis juto turįs misiją ir siekė pagerinti žmonių gyvenimą.“

Kiek vėliau, dirbdamas analitiku vienoje finansų įmonėje, jis susitiko su dar vienos bendrovės generaliniu vadovu. Pastarasis padrąsino Andrew vieną dieną pradėti savo verslą. Pasak vyro, šią mintį jis nuolat ginė tolyn nuo savęs – daugelis jo pažinotų generalinių direktorių buvo autokratiški lyderiai, o tai jo anaiptol nežavėjo.

Vis dėlto, laikui bėgant, A. Silvernailas suprato, kad žmonių įsitikinimai apie tai, kokius lyderius lydi sėkmė, neretai yra klaidingi. Dabar A. Silvernailas – bendrovės „IDEX Corporation“, kurios vertė siekia 8,6 mln. dolerių (apie 6,8 mln. eurų), generalinis direktorius. Bendrovė kuria inovatyvius žemės ūkio, priešgaisrinės saugos ir sveikatos pramonei skirtus produktus.

Pasak jo, nesvarbu, ar žmogus yra intravertas, ar ekstravertas, ar jis charizmatiškas, ar ne. Svarbu tai, kaip jis vertina savo pavaldinius, ar mato savo darbo tikslą ir ar yra pakankamai nuolankus.

A. Silvernailas – ne vienintelis sėkmingai dirbantis vadovas, anksčiau dvejojęs, ar turi geram lyderiui būtinų savybių. Remiantis Čikagoje įsikūrusios lyderystės konsultavimo paslaugų bendrovės „ghSMART“ atlikto tyrimo duomenimis, daugelis įsitikinimų apie tai, kas nulemia lyderio sėkmę, yra neteisingi. Atliekant tyrimą, dauguma mitų buvo paneigti. Kai kuriuos, nusitaikiusius užimti kabinetą su daugiau langų, tyrimo išvados privertė gerai pagalvoti.

Pirmasis mitas: generalinis direktorius turi būti charizmatiška asmenybė

Labai dažnai manoma, kad lyderis turėtų būti toks žmogus, kurio charizma lietųsi per kraštus. B. Borzykowskis siūlo prisiminti buvusį „General Electric“ generalinį direktorių Jacką Welchą ar „Apple“ vadovą Steve`ą Jobsą – neabejotinai išskirtines asmenybes, galėjusias paskui save patraukti ištisas minias. Būtent to daugelis vadinamųjų „galvų medžiotojų“ ir įmonių valdybų narių dažniausiai ir tikisi iš kandidatų į įmonės vadovus. „Esu kalbėjusi su valdybų nariais, kuriems kandidatas lyg ir patinka, bet, jų nuomone, yra pernelyg intravertiškas“, – sako bendrovės „ghSMART“ partnerė ir aptariamojo tyrimo, pavadinto „Generalinio direktoriaus genomo projektas“ (angl. CEO Genome Project), iniciatorė Elena Lytkina Botelho.

Vis dėlto atlikus tyrimą paaiškėjo, kad charizma yra pervertinama. Išnagrinėjusi, kokio tipo asmenybės su kaupu atitinka įmonių valdybų lūkesčius, E. Botelho teigia išsiaiškinusi, kad dauguma jų – intravertai. Nors nemažai įmonių renkasi dideliu pasitikėjimu savimi pasižyminčius kandidatus (daugiausia dėl to, kad jie gerai pasirodo per pokalbį), toks pasirinkimas gali būti neteisingas.

Mitas: generaliniam direktoriui nedera prisipažinti klydus

Daugelis vadovų negali atvirai pripažinti savo klaidų. Vieniems atrodo, kad nesėkmė – silpnumo požymis, kiti nerimauja dėl to, kaip į jų nesėkmę sureaguos suinteresuotieji subjektai ar valdybos nariai.

Tačiau nesėkmė, pasak straipsnio autoriaus, yra raktas į sėkmę. Atliekant tyrimą nustatyta, kad reikšmingų klaidų yra padarę visi tyrime dalyvavę generaliniai direktoriai. 45 proc. iš jų „susimovė“ taip stipriai, kad jiems tai kainavo pareigas arba įmonė patyrė didžiulę žalą. 78 proc. tų, kurie dėl padarytos klaidos arba prarado darbą, arba kone sugriovė verslą, susirado kitą darbą, kur jiems buvo pasiūlytos aukščiausios pareigos.

Tie vadovai, kurie nevengia pripažinti savo klaidų ir siekia iš jų pasimokyti, pasiekia geriausių rezultatų. „Yra žmonių, kurie gali pasakyti – tai buvo prastas sumanymas, viskas buvo labai blogai, nereikėjo to daryti, bet suprantu, kodėl taip įvyko“, – sako E. Botelho.

Mitas: generalinis direktorius turi būti patyręs toje srityje, į kurią ateina

Vien tai, kad asmuo neturi patirties atitinkamoje srityje, neturėtų užkirsti jam kelio į aukščiausią įmonės postą, teigia Jungtinėje Karalystėje įsteigtos vadovų atrankos paslaugų bendrovės „Executive Headhunters“ direktorė Alison Ryan. „Valdybų nariai paprastai yra įsitikinę, kad generalinis direktorius privalo turėti patirties jų įmonės veiklos srityje, tačiau mes pastebime, jog tai, kad kandidatas ateina iš visai kitos srities, gali duoti ir naudos“, – teigia ji.

Iš kitos srities atėjęs žmogus bendrovei dažnai gali suteikti naujų perspektyvų, pasidalyti savitais įgūdžiais, įkvėpti naujų idėjų, rašoma straipsnyje.

Specialistės teigimu, kompetencija yra įgyjama. Tas vadovas, kuris turi įvairiopos patirties ir pasižymi tvirtais socialiniais bei emociniais gebėjimais, pavyzdžiui, geras kolektyvo valdymo įgūdžiais ar gebėjimu spręsti problemas, gali pasiekti kur kas geresnių rezultatų negu tas, kuris puikiai išmano sektoriaus vidaus problematiką.

Mitas: jei generalinis direktorius autokratas, tai gerai

Kaip rašo B. Borzykowskis, daugelis žmonių galvoja, kad vadovas turi būti nuožmus ir negailestingas. Tuo garsėjo ir jau minėtas „General Electric“ generalinis direktorius J. Welchas. Jis savo pavaldinius kasmet skirstydavo į tris segmentus: 20 proc. darbuotojų būdavo įvertinami kaip geriausi, 70 proc. turėdavo papildomai tobulėti, o likę 10 proc. būdavo šaltakraujiškai atleidžiami.

Dirbdamas finansų analitiku, o vėliau ir pats užimdamas vadovo pareigas, A. Silvernailas turėjo galimybę susipažinti su daugybe direktorių. Ilgainiui jam pasidarė aišku, kad autokratiškas vadovo elgesys sėkmės įmonei neatneš. „Dauguma žmonių nėra tokie gabūs kaip Jackas Welchas, todėl, mėgindami „nusavinti“ vos vieną kitą jo elgesio elementą arba tam tikrus elgesio elementus bandydami panaudoti vakuume, jie padaro labai daug žalos“, – sako jis.

Sėkmė dažniausiai lydi tuos vadovus, kurie drąsiai priima sprendimus ir gali juos pagrįsti, tačiau tų sprendimų „nenuleidžia“ iš viršaus. Geriausiai sekasi tiems direktoriams, kurie, prieš priimdami sprendimą konkrečiu klausimu, užsitikrina pavaldinių, valdybos narių ir suinteresuotųjų subjektų palaikymą. Bendrovė „ghSMART“ nustatė, kad žmonėms, kurie apibūdinami kaip ryžtingi sprendimų priėmėjai, tikimybė tapti aukšto lygio vadovais yra net 12 kartų didesnė.

Mitas: geresnis tas generalinis direktorius, kuris baigęs prestižinę mokymo įstaigą

Daugelis mano, kad geriausi vadovai yra tie, kurie baigė mokslus Harvarde ar Oksforde. Deja, tik 7 proc. visų tyrime dalyvavusių puikių rezultatų pasiekusių vadovų išsilavinimą buvo įgiję garsiausiuose Amerikos universitetuose. 8 proc. tyrimo dalyvių apskritai nebuvo baigę universiteto.

Alternatyvaus turto valdymo ir finansinių paslaugų bendrovės „The Carlyle Group“ direktorė Jill Wight padėjo pasamdyti ne vieną generalinį direktorių įmonėms, į kurias investuoja, ir visiškai sutinka, kad prestižinės mokymo įstaigos diplomas dar nepasako, kokie bus tolesnės veiklos rezultatai.

A. Silvernailo nuomone, vadovo sėkmę nulemia iš esmės trys dalykai: noras pagerinti visų suinteresuotųjų subjektų – akcininkų, darbuotojų ir bendruomenės plačiąja prasme – gyvenimą, nuoširdus domėjimasis sritimi, kurioje dirbama, ir gebėjimas atjausti.