Viena stambi Dalaso kompiuterių kompanija atleido iš darbo šimtą vyresniųjų inžinierių. Daugumai jau buvo per penkiasdešimt, jie pusę gyvenimo buvo išdirbę šioje įmonėje. Tai buvo vienintelis jų darbas, kurį jie mokėjo daryti ir kurį mėgo. Atleistuosius apėmė panika. Praėjo keturi mėnesiai, bet nė vienas iš jų nesugebėjo susirasti sau naujo darbo. Pirmą kartą prieš juos iškilo nedarbo problema, ir jie suvokė tikimybę, kad galbūt savo sferoje jau negalės įsidarbinti.
Pagalbą atleistiesiems pasiūlė psichologijos profesorius iš Teksaso universiteto Jamesas W. Pennebakeris, „ekspresyviojo laiško“ metodo autorius. Be darbo likę inžinieriai apsidžiaugė viltimi išsikapstyti iš depresijos.
Atleidimas iš darbo © www.needpix.com
Inžinieriai galėjo rašyti apie viską, ką jie jautė po atleidimo: pažeminimą, atstūmimą, pyktį, apmaudą. Kaip jiems skaudėjo širdį ir kaip buvo bloga fiziškai. Kaip šis nemalonus įvykis atsispindėjo jų šeimoms – moraline ir finansine prasme.
Ir inžinieriai parašė apie save visą tiesą, ką išgyveno. Ir ne tik paliko emocijas popieriuje, bet įgavo jėgų veikti.
Ekspresyviojo laiško metodas: rašykite be kupiūrų, be sustojimo
Taisyklės tokios: nustatyti laikmatį 20-čiai minučių. Atsiversti sąsiuvinį ar atsidaryti kompiuterio failą ir pradėti rašyti. Negalvojant apie skyrybą ir neieškant, kur yra taško klavišas. Juo labiau negalvojant apie rašybos taisykles ir kruopštumą. Įvykių nuoseklumas – taip pat nesvarbu.
Paprasčiausiai užrašinėkite minčių srautą, viską iš eilės, nesvarbu, kad jos šokinėja. Norite padėti tris šauktukus – prašom. Rašykite visus išsireiškimus, kurie šauna į galvą, be taisymų, tiesiogiai. Tiesiog rašykite tai, kas kyla iš vidaus. Rašykite sau ir niekam daugiau, be jokio numatyti adresato. Kai suskambės laikmatis, sustokite.
Rašymas © Pixabay.com
Kitą dieną vėl atsiverskite sąsiuvinį ar atsidarykite kompiuterį ir rašykite 20 minučių apie tuos įvykius ir apie savo emocijas. Kartokite pratimą tris dienas iš eilės. Jeigu jums atrodo, kad dar ne viską išsakėte, galima pratęsti užsiėmimą dar kelioms dienoms.
Paskui užverskite sąsiuvinį ir neišsaugokite jo arba ištrinkite failą. Jeigu rašėte ant popieriaus, sunaikinkite jį, sudėkite į butelį, užkimškite ir paleiskite į jūrą arba atidarykite savo „blogą“. Tai nesvarbu.
Sustiprėja motyvacija
Kol inžinieriai rašė, jų gyvenime niekas nesikeitė. Tačiau pasikeitė jų motyvacija. Po mėnesio ji buvo tokia stipri, kad nebeliko jokių abejonių. Jie pradėjo ieškoti ir surado sau jauną darbą.
Supraskite teisingai: jie nesurado būdo, kaip džiaugtis tuo, kad tapo bedarbiai, jie nerašė frazių; „Ačiū už tokį išbandymą!“. Jie rašė apie tai, ką išgyveno – visą tiesą. Ir tai padėjo jiems ne tik išlieti emocijas popieriuje, bet ir pažvelgti į situaciją iš šalies.
Jų rašiniuose pradėjo atsirasti tokie žodžiai: „Priežastis buvo ta...“, „Aš dabar suprantu...“, „Mane nustebino tai, kad....“
Rašydami jie sukūrė distanciją tarp to žmogaus, kuris visa tai išgyveno, ir to žmogaus, kuris dabar sėdi prie stalo. Tarp to, kuris rašo, ir to, kas jaučia, ir paties jausmo, tarp minčių ir to, kuris galvoja. Ir tai suteikė jiems naują perspektyvą, naują požiūrį.
Tiems, kurie nemėgsta rašyti, visai nebūtina imti rašiklio ir popieriaus. Galima padiktuoti viską į diktofoną, jeigu taip geriau. Efektas bus toks pat.
Kaip atsirado Pennebakerio metodas?
Šis metodas turi savo istoriją. Jo autorius Pennebakeris atrado jį aštuntajame dešimtmetyje, kai pats buvo nugrimzdęs į depresiją po skyrybų. Jis ėmė mažiau valgyti, daugiau gerti ir stengėsi izoliuotis nuo visko. Po mėnesio jis išlipo iš lovos ir sėdo prie rašomosios mašinėlės. Minutę žiūrėjo į ją, paskui pradėjo rašyti – laisvai, be sustojimo
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą