Kelionė inkų žeme: per dykumas, kalnus ir džiungles

"Pietų Amerika patraukė gamta, dykumomis, kalnais, o labiausiai mane, archeologą, domino senosios inkų civilizacijos palikimas. Per dvi savaites perbėgau Čilę, etniniu požiūriu veik tik baltųjų žmonių apgyventą valstybę, modernią ir ekononomiškai stiprią. Ši siaura šalis driekiasi nuo Ugninės žemės iki Horno iškyšulio, piečiausio Pietų Amerikos taško. Buvo šalta žiema, tad traukiau į šiaurę šilumos išsiilgęs", - pasakojo Rokas.

Čilėje yra Pekanos dykuma, sausiausia pasaulyje. Įdomu tai, kad joje yra lietuvio geologo Domeikos vardu pavadintas kalnynas. Čilėje gyvena lietuvių išeivijos, tad yra ir Lietuvos garbės konsulas. Šioje 'f7alyje Rokas aplankė mistinius šventųjų vardais pavadintus miestelius, aplink - dėl pilnų vario kalnų - raudonas kraštovaizdis, jautiesi lyg vaikščiotum Mėnulyje.

Pasiekęs Bolivijos dykumą, kur nerasi nei vabalo, nei kaktuso, tik žvyro ir druskos, jautiesi lyg Mėnulyje, stovėdamas prie okeano, gali įžvelgti Andus. Dykuma susidariusi dėl šaltos Humbolto srovės, atitekančios nuo Antarktidos iki Ekvadoro, kur ji įšyla, o Andai neleidžia Atlanto ciklonams pasiekti dykumos, todėl čia niekad nelyja. Išsilyja Anduose arba džiunglėse.

Bolivijos aukštikalnėse jau pilna driežų ir vorų, indėnai augina lamas - nešulinius gyvulius, taip pat ir mėsai, o alpakas - vilnai, taip pat vištas ir kiaules. Bolivija - autentiškiausia, mažiausiai turistų išvaikščiota šalis, ir, kai kirtęs snieguotus Andus, keliauninkas nusileido į džiungles, sutiko išdidžius, natūraliai maloniai bendraujančius indėnus, kurie jo nevadino "gringo" (paniekinantis baltojo, kurio kišenės pilnos dolerių, pavadinimas). Čia indėnai augina bulves ir kukurūzus, o gyvena vargingai kaip geležies amžiuje, dūminėse pirkiose, neturi net krosnių.

Bolivijoje, kur tik kapitalistų firmos turtėja iš kalnakasybos ir Andų mineralinių išteklių, Rokas aplankė didžiausią sidabro kasyklą, Potosi kalną. Sakoma, kad jo "veidas - akmeninis, bet širdis - sidabrinė".

Aplankęs Če Gevaros žuvimo vietą, kur pasaulio "kairysis" jaunimas traukia kaip į Meką, Rokas perėjo ir Mato Šalčiaus ekspedicijos keliais, ir ketino laivu pasiekti Brazilijos džiungles. Tačiau pasitaikė ne liūčių sezonas, upės nebuvo ištvinusios.

"Autobusu kartą it rąstą pervažiavome 5 metrų ilgio smauglį. Bolivijoje niekur nėra tiltų, ir per upes, net "verdančias" nuo piranijų, žmonės ir mašinos keliami plaustais, prie kurių pririštos kanojos. Džiunglėse susitikau barškuolę, laimei, laiku išgirdęs jos uodegos barškutį, apėjau ją, ir toliau keliavau, nusitvėręs pagalį", - juokiasi Rokas. Sakė, tenykštės cikados kelia tokį triukšmą, lyg visu garsu pypintų automobilis.

Ir dar Bolivijoje Roko kojoje apsigyveno vapsvos lerva. Vapsva tiesiog padėjo ant odos kiaušinį, šis įsitrynė, ir kurį laiką žmogus jautė skausmą, bet nesuprato, kas kanda. Pagaliau lerva, mitusi lietuvio krauju, iškišo randelio paviršiun buožgalvio dydžio galvą, ir "Raudonajame Kryžiuje" Rokui ją ištraukė.

Nusilenkė Wirakochui

Keliaujantį po Peru pakrantės dykumas, vadinamąją "aukso ir kraujo" imperiją, stulbino viskas, ypač Tiahuanako miestas prie Titikakos ežero.

"Nereali piramidžių, šventyklų geometrija, akmens luitai sukabinti ant bronzinių kabių; net neįmanoma suvokti, kaip tos kultūros žmonės, gyvenę prieš Kristų, tai sugalvojo ir padarė. Ir šie statiniai atsirado anksčiau nei keramika! Pradedi tikėt nežemiškų civilizacijų teorija", - sakė Rokas, stebėjęsis, jog tiahuanachų imperijoje, gyvavusioje dar prieš inkų, vyravo barzdoto baltojo dievo Wirakocho kultas.

Įspūdingos ir apskritos įgilintos, terasinės ir U formos šventyklos taip pat atsirado prieš 3 000 metų, kai peru gyventojai prijaukino lamas, alpakas, šunis ir jūrų kiaulytes ir pradėjo vystyti žemdirbystę. Šiuo periodu atsirado ir tekstilė, zoomorfiniai ir antropomorfiniai uolų piešiniai - išskirtinis Peru kultūrų bruožas.

2000-500 m. pr. Kristų atsirado keramika, pradėti statyti akvedukai ir iriguoti slėniai - vanduo atiteka iš kalnų. Sechin kultūra laikoma 'f5žymiausia Peru, jos akmeninės šventovės - išraižytos karių ir mitinių gyvūnų kovos scenomis, manoma, tuo metu dievams pradėti aukoti žmonės.

Paracos kultūroje, kai jau matyti Peru valstybingumo užuomazgų, atsiranda gražiausia iš kada nors sukurta tekstilė: spalvingos siuvinėtos apeiginės ir laidojimo skaros. Vienas šios kultūros požymių - vadinamasis Nekropolis, kur žmonės gyveno, laidojo, o namai ir kapai buvo panašūs. Namai buvo įgilinti rūsiai, idant apsaugotų nuo dykumos stichijų. Vėlesnė, chavin kultūra, klestėjusi Centriniuose Anduose, žavi milžiniškomis šventyklomis, akmeninių dievų skulptūromis, primenančiomis baidykles dideliais dantimis. Rokas galėtų valandas ir dienas pasakoti apie karingas tų kultūrų gentis, kurios jau pradėjo statyti antiseisminius (atlaikančius žemės drebėjimus) pastatus, kurių sienas dažė... šlapimu ir garbino jūros dievybes... O kur dar Nasko dykumos paslaptis - linijiniai gėlių, gyvūnų ir geometriniai piešiniai, atrodo, tikrai ne žmonių įrėžti...

Tautų katile

Nuo liepos iki gruodžio pasibastęs po Pietų Ameriką, lietuvis Limoje gavo vieną pelningiausių baltojo žmogaus darbų. "Nakvynės namuose vaikinai man pasiūlė mokyti anglų kalbos. Tada ir susipažinau su savo gyvenimo moterimi Izabele, kuri Peru sostinėje studijavo madų dizainą", - intriguoja Rokas.

Bet pirmiausia įspėja, kad nesitikėčiau egzotikos, mat Peru - tautų katilas, ir žmonės, seniai netekę nacionalinio identiteto, čia mąsto visai kaip europiečiai ar amerikiečiai. Ir mėginimai atgaivinti archaiškas inkų tradicijas, tarkime, "žirklių šokį" ar aukojimų dievams ritualus, primena pseudošou. Net indėnų drabužiai - toli nuo autentikos, kolonijiniai. Ko norėti: Peru sostinėje Limoje gyvena 8 mln. gyventojų, o iš jų - net 3 mln. kinų! Čia gyvena daugybė japonų, italų emigrantų. Ir nors 45 proc. šalies gyventojų - etniniai indėnai, jie negrynarasiai: metisai, mulatai, azijiečių ir juodaodžių mišrūnai.

"Peru džiunglėse gali sutikti azijietiškų bruožų indėnų, kalnuose jie - kumpų nosių ir varno sparno juodumo plaukais, kokie būna filmuose, o vandenyno pakrantėse - garbanoti, plokštesnių nosių, gražių bruožų indėnai. Taigi, jeigu, 1941 metų surašymo duomenimis, Peru gyveno 9 mln. żmonių, o 2006 m. - jau 27 milijonai, ką jie bendra gali turėti su indėnais ir jų tradicinėmis vertybėmis? Tai jau "makdonaldų" kultūra. Peru net nėra kultūros ministerijos, tik turizmo..." - sakė Rokas.

"Pisko - mano namai"

"Neįžengiamose džiunglėse, nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, prie kurių priartėsi vieninteliu kalnų keliu, pasieksi tik upe arba lėktuvu, yra etninių indėnų rezervatai. Baltasis čia nėra įkėlęs kojos. Žinia, Peru yra įsikūrusių ir visokių pamišusių baltųjų sektantų bendruomenių, kurios brūgzynuose laukia pasaulio pabaigos", - šypsojosi pasakotojas.

Išskyrus sostinę Limą, kolonijinių Peru miestelių ir kaimų architektūra neturi išliekamosios vertės. Užkariautojai ispanai nuo XVI. a. iš gyvenviečių į džiungles išguję indėnus, miestus planavo itin paprastai: nuo centre esančios "ginklų aikštės" į visas puses driekiasi visiškai vienodų namų, sujungtų fasadais, uždarų kiemų, kvartalai.

Jau penkerius metus Rokas gyvena kurortiniame miestelyje Pisko, į kurį atvyko paskui žmoną Izabelę iš Lotynų Amerikos. Su ja augina trejų metų dukrelę Audrą. "Izabelę įsižiūrėjau Naujųjų metų baliuje. Buvo įstabiai graži, patraukli, įdomi - mano moters idealas. Gal traukia ir kuo tolimesni genai. Lotynų Amerikos moterys - garbanotų plaukų, švelnių veido bruožų, mergaitiškos figūros, neplačių klubų. Jos kaip apsėstos šoka salsą ir lūžta iš juoko, kad tokie atėjūnai kaip aš juda kaip mietai", - pasakoja Rokas. Pripažįsta, kad tenykštės moterys - paklusnios, atsidavusios žmonos, neindividualistės. Jis greit išmoko ispanų kalbą, ir bendrauja su didžiule Izabelės šeima, nors gyvena atskirame būste. 'f6iaip šeimos gyvena "taborais", kelios kartos įsikuria viename name, o ant jo, augant ir vėl gimstant vaikams, vis iškyla kiti aukštai.

"Markeso aprašytos mistikos nedaug, bet gajus fanatiškas katalikiškas tikėjimas nuo ispanų inkvizitorių laikų, ir - visokie prietarai. Susirgusį vaiką turi nešti užkalbėti. Autobusuose prikabinta šventųjų "abrozdėlių"; pravažiuodami kapines ar katedras, vairuotojai, paleidę vairą, juos liečia ir žegnojasi. Firmelių taksi ir motociklai pavadinti "Jėzus-1", "Jėzus-5"...

"Išėjęs į 140 000 gyventojų turintį Pisko, patenki tarsi į turgaus minią, nors jį pereiti gali per pusvalandį. Šimtas vietinių neatstos vieno lietuvio sugebėjimo dirbti, muštis ir gerti. Aniems užtenka poros butelių alaus, o jei užpuola plėšikėliai ir tu parodai, kad ginsiesi, jie išsilaksto kaip utėlės. Žmonės vazonėliuose augina marihuaną. Peru pagamina 60 procentų pasaulio kokaino, nes nėra draudžiama auginti kokainmedžius. Padugnės jį uosto tada, kai prisigeria, kad išsiblaivytų. Rokas priprato prie mėsos valgių su ryžiais, jūros gėrybių, o žmona iš bulvių, keptų aliejuje, daro kažką labai panašaus į cepelinus...