Jos į Japoniją vyko kartu su Lietuvos neįgaliųjų lengvosios atletikos rinktine. Tai buvo savotiška artėjančių 2020 metų Tokijo paralimpinių žaidynių repeticija.
R. Adomaitienė, treniruojama savo mamos, Klaipėdos lengvosios atletikos mokyklos trenerės A. Vilčinskienės, yra itin reali pretendentė dalyvauti 2020 metų Tokijo paralimpinėse žaidynėse. Jai tai būtų jau trečiosios paralimpinės žaidynės.
"Esu apkeliavusi beveik visą pasaulį, tačiau nieko panašaus, ką patyriau Japonijoje, niekada neteko patirti, - įspūdžiais dalijosi pati nuolat lengvosios atletikos veteranų varžybose dalyvaujanti A. Vilčinskienė. - Visur mus pasitikdavo šimtai japonų, rankose mosuodami Lietuvos trispalves. Net šios šalies vaikučiai buvo išmokyti sveikintis lietuviškai. Nustebino ir sužavėjo žmonių nuoširdumas, tvarkingumas, punktualumas, mieste ir stadione - ideali tvarka."
Matė olimpinį kaimelį
Kelionę į Japoniją organizavo ir visas išlaidas sportininkams ir jų treneriams padengė Lietuvos paralimpinis komitetas ir Hiracukos miesto savivaldybė.
Pagrindinis šios kelionės tikslas - pažiūrėti, kaip sportininkai aklimatizuojasi šioje tolimoje šalyje: kaip reaguoja į 12 val. skrydį ir 6 valandų laiko skirtumą.
"Mes su Lietuvos rinktine apsistojome šalia Tokijo esančiame Hiracukos mieste. Teko treniruotis puikiai įrengtame 15 tūkstančių žiūrovų talpinančiame Hiracukos stadione. Treniruočių sąlygos buvo sudarytos tokios geros, kokių nesu mačiusi per visą savo sportinę karjerą, - kalbėjo R. Adomaitienė.
"Kiekvieną treniruotę būdavome sutinkami kaip aukščiausio lygio žvaigždės: sektoriai ir inventorius visada paruošti, rūbinės sutvarkytos, darbuotojai nuolat mumis rūpinosi, kad nieko netrūktų. Į treniruotes susirinkdavo šimtai vaikų ir suaugusiųjų japonų. Mus pasitikdavo šūksniais, skanduotėmis, išmoktomis lietuviškomis frazėmis, rankose laikydavo mažas Lietuvos vėliavėles. Patirtas jausmas - neapsakomas žodžiais. Iš džiaugsmo net virpėdavo širdis. Tokiomis akimirkomis supranti, kad per gyvenimą daugybė išlieto prakaito stadione nenuėjo perniek", - švytinčiu veidu pasakojo paralimpietė R. Adomaitienė.
Lietuvos paralimpiečių rinktinė, tarp kurių ir minėtos dvi klaipėdietės, buvo svetingai priimtos Hiracukos miesto savivaldybėje, bendravo su Lietuvos ambasadoriumi Japonijoje Gediminu Varvuoliu.
"Apsilankėme vietos mokyklose, kelių tūkstančių sirgalių minioje stebėjome aukščiausio lygio futbolo varžybas, keliavome po Tokijo įlanką, matėme kaip statomas olimpinis kaimelis, stadionas, išbandėme Ramiojo vandenyno bangas, grožėjomės Fudzijamos ugnikalniu. Išties mus labai sužavėjo ši tekančios saulės šalis", - pabrėžė klaipėdietės.
Nustebino technologijos ir švara
A. Vilčinskienę itin nustebino japonų šiuolaikinės technologijos.
Viešbutyje, taip pat ir viešajame miesto tualete - viskas kompiuterizuota. Paspaudi mygtuką - išlenda popierius, paspaudi kitą mygtuką - bėga vandens čiurkšlė. Įvairių programų daugybė: gali reguliuotis aukštį, padėtį ir panašiai. Mygtuko paspaudimu gali išvalyti tualetą. Tiek daug įvairių funkcijų, kad net sunku susiorientuoti", - pasakojo klaipėdietė.
R. Adomaitienei itin į akis įsirėžė japonų švara.
"Išėjau į miestą ir stebėjausi: visur - ideali švara, nė vienos šiukšlelės. Kažką valgiau ir turėjau rankose šiukšlę, ieškojau visur konteinerio, kur galėčiau ją išmesti, bet taip ir neradau. Teko parsinešti į viešbutį ir ją išmesti ten esančioje šiukšliadėžėje. Vėliau sportinės stovyklos savanoriai mums papasakojo, kad mieste konteinerių nėra, tiesiog tam tikromis valandomis atvažiuoja šiukšlių surinkimo mašinos ir gyventojai išeina išmesti savo šiukšlių", - sakė R. Adomaitienė.
Jai antrino A. Vilčinskienė: "Japonai labai kultūringi: net į autobusą visi gražiai lipa po vieną, sustoję į ilgą vorelę. Ne taip kaip pas mus: lietuviai grūdasi, stumdosi, tarsi varžydamiesi kas įlips pirmiau".
Lietuvaitėms nuostabą kėlė ir tai, kad japonai jų vizitui buvo itin pasiruošę.
"Viešbutyje, mieste, prekybos centruose buvo iškabintos didžiulės Lietuvos paralimpiečių nuotraukos, mirgėjo Lietuvos trispalvės, taip pat įvairūs lietuviški užrašai", - sakė klaipėdietės.
Japonai atsisveikindami lietuvaičiams įteikė sėkmės simbolius - monetas su įvairiais gražiais palinkėjimais, o japonų vaikučiai įteikė gražius savo rankomis tapytus piešinukus.
Neliko skolingos ir A. Vilčinskienė, ir R. Adomaitienė - padovanojo savo rankomis išpaišytus gražius akmenukus. Japonai liko sužavėti klaipėdiečių nuoširdumu.
Įveikė likimo smūgius
R. Adomaitienė savo iškovotų trofėjų kolekcijoje turi visų spalvų pasaulio ir Europos čempionatų medalius, ne kartą gerino planetos rekordus įvairiose neįgaliųjų lengvosios atletikos rungtyse, tačiau pripažįsta, kad viena didžiausių jos svajonių - paralimpinis medalis.
Nuo šios svajonės 2012 m. Londono paralimpinėse žaidynėse šuolių į tolį rungtyje 4 m 67 cm nušokusią Ramunę skyrė vos vienas centimetras - klaipėdietė liko ketvirta. 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpiadoje ji nušoko 4 m 52 cm ir vėl nuo bronzos medalio ją skyrė vienas, kaip ji pati įvardija, "tarsi prakeiktas" centimetras.
R. Adomaitienė sportinę karjerą neįgaliųjų sporte pradėjo 2000 metais. Nuo 2005-ųjų dalyvauja Europos, pasaulio paralimpinėse žaidynėse ieties metimo, rutulio stūmimo, šuolio į tolį rungtyse. 2010 metais pasiekė pasaulio ieties metimo ir šuolio į tolį rekordus.
Į neįgaliųjų sportą R. Adomaitienę atvedė pats likimas, pažėręs krūvą išbandymų. Ji prieš daugiau nei 20 metų kartu su vyru vyko automobiliu ir susidūrė su traukiniu - Ramunės vyras žuvo, o ji buvo visa sutraiškyta, mėnesį gulėjo lovoje be gyvybės ženklų komos būklės.
"Gydytojai kalbėjo, kad išsaugoti gyvybę beveik nėra šansų. Tačiau Ramunei padėjo nežmoniškas pasišventimas, charakteris, noras ir ryžtas gyventi. Šios savybės jai padeda ir sporte. Pasakysiu atvirai, labiau pasišventusio sportui žmogaus nesu sutikusi", - teigė čempionės mama ir trenerė A. Vilčinskienė.
Po to, kai R. Adomaitienė atsigavo po komos, sveiko itin sparčiai.
"Medikai prognozavo, kad likusį gyvenimą praleis neįgaliųjų vežimėlyje, tačiau ji visomis pastangomis stengėsi tai paneigti: Palangoje per reabilitacijos laikotarpį stengėsi ištrūkti iš vežimėlio, negalėdama paeiti, tiesiog šliaužė žeme. Darė viską, kad tik nesėdėtų jame, - apie dukros ryžtą ir užsispyrimą kalbėjo A. Vilčinskienė. - Pakilti iš ligos patalo padėjo sportas. Ji nuo vaikystės atkakliai sportavo, buvo daugkartinė daugiakovės prizininkė."
Praėjus tik 1,5 metų po tragiškos avarijos, Ramunė pasirodė sporto arenose.
Tiek A. Vilčinskienė, tiek R. Adomaitienė pabrėžė, kad itin profesionaliai savo darbą atliko gydytojas Vytautas Grykšas.
"Jis po avarijos mano kūną tiesiogine to žodžio prasme sulipdė iš kūno dalių. Jei ne jo puikus darbas ir profesionalumas, manau, kad dabar jau gulėčiau po žeme Lėbartuose. Tačiau dabar dar sugebu aktyviai sportuoti ir iškovoti medalių. Tai puiku", - kalbėjo sportininkė.
Visgi, 2017 metais R. Adomaitienę sukrėtė dar vienas autoįvykis - ji buvo nublokšta perėjoje ir šįkart buvo sužalota sveikoji kairioji sportininkės koja.
Šuolius reikėjo užmiršti, Ramunė pradėjo mokytis mesti ietį ir diską. Stiprios valios moteris prisitaikė prie kitokio pobūdžio lengvosios atletikos rungčių - Europos čempionate disko metimo varžybose ji buvo per plauką nuo medalio - ketvirta. Tikimasi, kad būtent šios rungties sektoriuje R. Adomaitienę išvysime ir 2020 metų Tokijo paralimpinėse žaidynėse.
"Sportas - visas mano gyvenimas, būtent sporto dėka aš ir išgyvenau. Tai tarsi atgaiva sielai, džiaugsmas ir gyvenimo variklis", - ne kartą akcentavo jau daugelį metų tarptautinėse sporto arenose pergales skinanti klaipėdietė R. Adomaitienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą