Kruizas po Pamario kraštą – egzotika neišvykus iš Lietuvos

Drevernoje – pažintis su 200 m senumo laivo kopija

Kelionę po Pamario kraštą vertėtų pradėti nuo pažinties su Dreverna – senu žvejų kaimu, įsikūrusiu prie Kuršių marių ir Drevernos upės. Geriausiai tai pavyks padaryti įlipus į 15 m aukščio metalinių konstrukcijų Drevernos apžvalgos bokštą. Šis prieš trejus metus pastatytas bokštas – antras pagal aukštį  (aukščiausias šalyje apžvalgos bokštas – Labanoro girios bokštas, 36 m) apžvalgos bokštas Lietuvoje. Iš jo atsiveria Kuršių marių nacionalinio parko vaizdai, matyti kopos, marios ir, žinoma, Drevernos apylinkės, kuriose gausu saugomų teritorijų.

Drevernos apžvalgos bokštas.

Apsidairius po apylinkes, siūlome traukti apžiūrėti Drevernos mažųjų laivų uoste prišvartuoto senovinio burinio kuršių laivo – reisinės „Dreverna“. Šis laivas pastatytas 2014 m. pagal vietinio laivadirbio Jono Gižo projektą. Daugiau kaip 17 m ilgio plokščiadugnė reisinė suręsta iš pušies ir ąžuolo. Sauso laivo svoris – 12 tonų, stiebo aukštis – 15 m, laivas turi tris bures.

Senovinis burinis kuršių laivas-reisinė „Dreverna“.

Drevernoje galite sudalyvauti edukacinėje pramoginėje programoje „Žuvies kelias“, kurios metu susipažinsite su žvejybos Kuršių mariose ypatumais, tradicijomis, žvejų gyvenimo būdu ir laivadirbyste.

J. Gižo etnografinė sodyba-muziejus.

Pažintį su laivininkyste siūlome pratęsti garsiausio Drevernos laivadirbio etnografinėje sodyboje. Čia galėsite apžiūrėti interaktyvią ekspoziciją „J. Gižas. Laivadirbio skrynią atvėrus“, susipažinti su J. Gižo asmenybe, Pamario krašto istorija ir kultūra, žvejų gyvenimo būdu, jų darbais.

Drevernos kaimo kapinėse išsaugoti senųjų lietuvininkų antkapiniai paminklai-krikštai.

Laivadirbio J. Gižo šeimos kapas Drevernos kaimo kapinėse.

Susidomėjusius J. Gižo asmenybe ir jo šeimos istorija, kviečiame užsukti į Drevernos kaimo kapines aplankyti laivadirbio ir jo artimųjų amžinojo poilsio vietų. Šiose senosiose kaimo kapinėse pamatysite ir išlikusių senųjų lietuvininkų antkapinių paminklų – krikštų.

Ilgiausias kabantis tiltas – Lankupiuose

Aplankius Drevernos apylinkes, metas traukti į Lankupius – kaimą, plytintį net per du – Šilutės ir Klaipėdos – rajonus. Čia galėsite išvysti ilgiausią mūsų šalyje metalinį, lentomis dengtą kabamąjį tiltą, kuris ir jungia skirtingose rajonuose išsidėsčiusį Lankupių kaimą. Šis tiltas per Minijos upę yra 130 m ilgio, 1,4 m pločio. Turima žinių, kad jis pastatytas XX a. pradžioje.

Kabantis tiltas pėstiesiems Lankupių kaime.

Lankupių šliuzas Lankupių kaime.

Lankupių kaimą verta aplankyti dėl dar vieno unikalaus objekto – 157 m ilgio Lankupių šliuzo su 11 m pločio varstomaisiais vartais abiejuose galuose. Šis šliuzas buvo skirtas dideliems vandens lygio skirtumams per Minijos potvynius išlyginti. Taip pat šliuzu perkeldavo laivus į tarp Minijos ir Drevernos esantį tuometinio Prūsijos karaliaus Vilhelmo I vardu pavadintą kanalą. Perkelti juo laivą trukdavo 45 minutes. Tai vienintelis šliuzas Lietuvoje, kuris paskelbtas technikos paminklu. Lankupių šliuzas iki šiol retkarčiais naudojamas pagal paskirtį.

Kelionė buvusia kūlgrinda

Kitas lankytinas objektas – Nemuno deltos regioniniame parke, aukštapelkėje įsikūręs Aukštumalos pažintinis takas. Aukštumalos telmologiniame draustinyje esančio tako ilgis – 1200 m. Šiame vienpusio maršruto take, kuris vingiuoja buvusia kūlgrinda, susipažinsite su pelke, jos formavimosi etapais, aukštapelkei būdingais augalais ir gyvūnais, gėrėsitės savitu ir unikaliu pelkės grožiu. Kūlgrindos – pelkėje akmenimis grįsti slaptai takai, kuriais senovės lietuviai gelbėdavosi nuo užpuolikų, apie tokius takus nežinojusių. Šiuos takus aptikti būdavę labai sunku, nes jie vingiavo po vandeniu. Keliaudami kūlgrinda, senovės lietuviai pasiekdavo skirtingose pelkės pusėse įsikūrusius kaimus. Šis takas nutiestas XVIII a.

Aukštumalos aukštapelkės pažintinis takas.

Mingė – Lietuvos Venecija 

Pasigrožėjus tokiu išskirtiniu gamtos reiškiniu, metas traukti į unikalų šiame regioniniame parke, Minijos upės žemupyje esantį žvejų kaimą Mingę arba Miniją, senovėje dar vadintą Mine. Urbanistiniu paminklu paskelbtas Mingės kaimas žinomas kaip Lietuvos Venecija. Taip yra todėl, kad tai vienintelis gatvinis kaimas šalyje, kuriame gatvę atstoja Minijos upė, tačiau tilto per šią upę nėra. Kaip tik todėl prie kiekvieno namo yra įrengtos prieplaukos valtims prišvartuoti, namai stovi fasadais į upės pusę.

Minijos kaimas.

Mingės kaime nuolatos gyvena trys šeimos, visos jos verčiasi kaimo turizmu: nuomoja kambarius turistams, siūlo pasiplaukiojimą laivu, vandens slidėmis, nuomoja valtis, vandens dviračius, organizuoja žvejybą ir kviečia į pirtį. Žvejyba nuo seno garsiame kaime taip pat galima aplankyti privatų muziejų, kuriame eksponuojami senieji tradiciniai žvejybos įrankiai, paragauti tikros kaimiškos žuvienės.

Iš Uostadvario švyturio – į Rusnės ir Minijos apylinkes

Suvalgę lėkštę gardžios žuvienės, vėl galėsite traukti pirmyn. Kitas kelionės tikslas – Lietuvos Respublikos kultūros paveldo paminklu paskelbtas Uostadvario švyturys. 18 m aukščio, aštuoniakampio formos plytinis švyturys pastatytas 1873–1876 m. ant Atmatos upės kranto, priešais Minijos žiotis. Švyturys pastatytas svarbiame laivybai punkte, todėl jis buvo reikšmingas pro šalį plaukiantiems upeiviams. Šiuo metu statinys pagal paskirtį nenaudojamas, tačiau į jį galima pakilti ir pasižvalgyti po akį traukiančias Rusnės ir Minijos apylinkes.

Uostadvario švyturys.

Ventė – ideali vieta paukščių mylėtojams

Jei Jus sužavėjo apsilankymas Uostadvario švyturyje, turėtų sudominti ir kitas maršruto objektas – šiek tiek žemesnis, tačiau toks pat  įspūdingas, į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių registrą įrašytas Ventės rago švyturys. Ventė ne viename senajame jūrininkų žemėlapyje nurodyta kaip ypatingai pavojinga vieta, „tikras visų laivininkų siaubas“, nes čia nusitęsusi akmenuota sekluma. Dėl šios priežasties rage nuo seno stovi švyturys, rodantis kelią jūreiviams. Pirmasis švyturys Ventės rago iškyšulyje buvo pastatytas 1837 m. Jis buvo medinis, apšviečiamas alyva kūrenama lempa. Nuo 1852 m. signalus siunčia dabartinis raudonų plytų švyturys, kurio aukštis 11 m. Nuo Kuršių marių švyturys nutolęs 30 m, jo signalas matomas iš 3,5 km. Vakare švyturio signalinė lempa automatiškai įsijungia, o ryte – užgęsta. Laivyba Kuršių mariose nebėra intensyvi, todėl švyturys rodo kelią nebent poledinės žūklės mėgėjams. Pasinaudokite proga ir geležiniais švyturio laiptais pakilkite pasižvalgyti aplink. Pasiekę apžvalgos aikštelę, galėsite pamatyti už 12–13 km rymančias Nidos kopas ir už 8,5 km esančią Preilą.

Ventės rago švyturys.

Ventės rago ornitologinė stotis.

Čia pat, Ventės rage, 1929 m. švyturio prižiūrėtojo, o vėliau ir žieduotojo Miko Posingio iniciatyva įkurta Ventės ornitologijos stotis, vėliau atsirado muziejus ir lankytojų centras. Tai savaime suprantama žinant, kad pro šį pusiasalį eina didysis paukščių migracijos kelias – ideali vieta paukščiams gaudyti ir žieduoti. Yra tokių dienų, kai pro Ventės ragą praskrenda 100–200 tūkst. paukščių. Ornitologijos stotį galima aplankyti ir čia apžiūrėti paukščių migracijos ekspoziciją.

Kintai – Vydūno pėdsakais

Keliaujant šiomis apylinkėmis, būtina užsukti į Kintus – gyvenvietę prie Kuršių marių. Bene įžymiausia šio miestelio vieta – Vydūno kultūros centras ir memorialinis muziejus, įsikūręs 1705 m. statytoje buvusioje parapijinėje pradžios mokykloje, kur 1888–1892 m. mokytojavo žymus Lietuvos filosofas, rašytojas ir kultūros veikėjas Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Rekonstruotame unikalios architektūrinės konstrukcijos kultūros centro ūkiniame pastate įrengta meno kūrėjų rezidencija su metalo meno dirbtuvėmis, kūrybos ir poilsio kambariai atvykstantiems menininkams, taip pat čia vyksta įvairūs vaikų ir suaugusiųjų būrelių, kolektyvų užsiėmimai.

Kintų Vidūno kultūros centras.

Muziejuje galima artimiau pažinti Vydūno veiklą ir kūrybą, yra daug jo gyvenimo faktus liudijančių eksponatų. Čia saugomas ir pats įspūdingiausias asmeninis daiktas – Vydūno arfa. Ją vietos entuziastai 1988 m. surado Taline ir parvežė į Kintus. Muziejuje galima susipažinti su pagrindiniais Kintų, Pamario krašto ir Mažosios Lietuvos istorijos etapais, dalyvauti edukacinėse programose ar užsisakyti gidą, gamtos ir istorijos takais vedantį edukacines-pažintines ekskursijas po Kintų apylinkes.

Buvusi Kintų mokykla.

Taip pat Kintuose vertėtų aplankyti du architektūrinius paminklus – tais pačiais 1705 m. statytą mokyklos pastatą ir buvusią evangelikų liuteronų bažnyčią. Pastarosios istorija ypatingai įdomi. Poreikis statyti bažnyčią atsirado, kai dar kryžiuočių laikus menanti Ventės bažnyčia buvo paplauta. Apylinkių gyventojai susiginčijo, kur  turėtų stovėti naujieji maldos namai. Pasak legendos, ginčas buvo išspręstas taip: iš kraštutinių Ventės ir Kiošių kaimų vienu metu buvo išsiųsti du žygūnai ir nutarta, kad ten, kur jie susitiks, bus statoma naujoji bažnyčia. Žygūnai rankas paspaudę būtent Kintuose.

Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia.

Tai viena seniausių šio krašto bažnyčių,  tipiškas XVIII a. pradžios rytprūsių architektūros statinys, išlaikęs  vokiečių ordino gotinių statinių formą su istoriniu bažnyčios bokštu. Likimas šiems dievo namams nebuvo labai gailestingas, tačiau, laimei, jie taip pat nebuvo visiškai nugriauti ar kitaip suniokoti. Po nepriklausomybės atgavimo bažnyčia perduota katalikams, o ne tokia gausi kintiškių evangelikų-liuteronų bendruomenė nesunkiai telpa greta esančiuose parapijos namuose, kurie po karo buvo pertvarkyti į maldos namus. Didžioji Kintų bažnyčia paskutiniu metu pamažu tampa kultūros židiniu – čia pradėti rengti Kintų vasaros festivalio koncertai. Šalia bažnyčios įkurtos senosios Kintų evangelikų liuteronų kapinės taip pat vertos bent 10–15 min. Jūsų dėmesio.

Kintų evangelikų liuteronų senosios kapinės.

Aplankę kapines, neaplenkite ir girininkijos pastato, kur auga daugiau nei 18 m siekianti „Didžioji tuja“. Tikslūs šios įspūdingos tujos pasodinimo metai nėra žinomi, seniausi vietiniai gyventojai ją atsimena visada „aukštą“. Pagal medžio rievių skaičių šio gamtos paminklo amžiaus nustatyti taip pat neįmanoma, nes tuja yra dvikamienė. Manoma, kad ji buvo pasodinta apie 1902–1912 m., statant girininkijos pastatą.

Didžioji tuja.

Paskutinį kartą tuja matuota 2004 m., tada medžio aukštis siekė 18,2 m, kamieno skersmuo 1,3 m aukštyje buvo 1,02 m, lajos skersmuo – 10,5 m, o šakos šlavė žemę. Manoma, kad kiekvienais metais tuja paauga keletą centimetrų į aukštį ir į plotį. Europoje didesnė tuja žinoma tik Šveicarijoje.

Svencelė vilioja ne tik jėgos aitvarų mėgėjus

Paskutinis mūsų maršruto taškas – Svencelė. Tai dar viena žvejų gyvenvietė, kur, jūros vėsai susidūrus su įšilusių kopų alsavimu, vyrauja daug stipresnis nei bet kur kitur Lietuvos pajūryje vėjas, todėl šis kaimas taip mėgstamas jėgos aitvarų mylėtojų.

Svencelės telmologinis draustinis.

Svencelės pelkė.

Svencelės ąžuolas.

Visą ekskursiją vainikuos apsilankymas Svencelės termologiniame draustinyje, tvyranti įspūdinga Svencelės pelkė. Jos plotas – 13,33 km², pelkė grioviais jungiasi su Kuršių mariomis ir Vilhelmo kanalu. Čia auga daug retųjų augalų, kurių unikalumu tikrai verta pasigrožėti. Vienas įdomiausių pelkės objektų – botaniniu gamtos paveldo objektu pripažintas Svencelės ąžuolas.

UNIKALU JEI KELIAUJI VANDENS KELIU