– Išsiruošti į ilgą kelionę svetimoje šalyje – didelis iššūkis. Kaip sekėsi ruoštis pirmajai išvykai?
– Pirmą kartą viskas atrodo daug paprasčiau nei vėliau, kai daugmaž gali įsivaizduoti, kas tavęs laukia. Ir ne tik kelionėse. Todėl vykti į Afriką 2006-aisiais labiausiai traukė smalsumas, noras visų pirma patiems sau įrodyti, kad mūsų užsibrėžtas tikslas yra įgyvendinamas.
– Kaip kilo mintis savo ekspedicijas parodyti televizijos žiūrovams?
– Televizija yra mano darbas jau beveik dvidešimt metų. Natūralu, kad didžioji dalis idėjų yra su ja susijusios. Buvo įdomu pabandyti sukurti filmą apie kelionę, žmogaus įspūdžius, elgesį kitoje, nei jam įprasta, aplinkoje. Tai suveikė, tad ir po to stengiuosi žiūrovams perteikti tai, ką jaučiu, matau, ką sužinau atsidūręs keisčiausiose situacijose keliaudamas ne itin dažnai sutinkamu būdu – senais automobiliais.
– Kuo jus domina darbas televizijoje?
– Televizija yra kūryba, o man tai patinka. Čia net rutina kitokia. O svarbiausia, kad ji laisvai gali išgyventi be tavęs, todėl nereikalauja jokių įsipareigojimų.
– Vedėte ne vieną televizijos projektą. Kuris arčiausiai širdies jums pačiam?
– Kiekvienas tuo metu esamas projektas man rūpi labiausiai. Niekada negyvenu praeitimi. Prisiminimai – puiku, tačiau jiems yra savas laikas.
– Laida „Tangomanija“ buvo labai populiari. Ką smagaus prisimenate iš tų laikų?
– Smagu vien tai, kad šią laidą žmonės vis dar prisimena. Man tai buvo jaunystės polėkio laikai, viskas nauja, įdomu. Mes gyvenom tuo, buvom lyg komuna, šėlom, džiaugėmės gyvenimu. Su Samu ir Marijonu vis dar esame artimi draugai. Labai noriu tikėti, kad bent dalelė to sveiko nerūpestingumo manyje kažkur dar liko.
– Ruošiant reportažus iš kelionių teko ką nors nuslėpti nuo žiūrovų?
– Eteryje nesimato buitinių šiukšlių, broko, nepavykusių kadrų, žodžiu, visko, kas yra netinkama dėl kokybės ar konteksto. Tai natūralu. Ir tai nėra slėpimas. Tiesiog stengiamės savo darbą atlikti profesionaliai. TV žiūrovai pamato vertingiausius kadrus, o tai yra tik apie 10 procentų visos nufilmuotos medžiagos.
– Turite šeimą – kaip jus išleidžia į tokias ilgas keliones?
– Išleidžia linkėdami sėkmės. Mano žmona ir dukros supranta, kad man tai svarbu, todėl visokeriopai palaiko.
– Keliaudamas su savo šeima pats organizuojate keliones ar pasikliaujate artimųjų išmone?
– Su šeima sprendimus priimam bendrai. Tiesą pasakius, iniciatyvą šioje srityje labiau palieku savo merginoms. Prisiorganizuoju kitur, užtenka.
– Ar sutampa jūsų ir artimųjų poilsinių kelionių tikslai bei poreikiai?
– Visiškai sutampa. Kol vaikai maži, kažin kokių odisėjų neprikursi. Reikia dar šiek tiek palaukti, o jau tada sugalvosim ką nors intensyviau.
– Keliaudamas radote šalį, kurios nenorėjote palikti?
– Man Lietuvos nesinori palikti. O kitos... Visos įdomios, skirtingos ir savaip patrauklios. Net nyki pasirodžiusi Mauritanija turi žavėtis verčiančią Sacharos dykumą. Sugrįžti norisi daug kur, tik pasaulis labai didelis, ieškau galimybės pamatyti iki šiol nepažintus kraštus. O jei bus proga – mielai dar kartą nuvyksiu ir ten, kur jau buvau.
– Kurios iki šiol aplankytų šalių kultūra jums pasirodė priimtiniausia ir įdomiausia?
– Sunku išskirti vieną šalį. Ir nenoriu to daryti – visose atrandu kažką įdomaus ir vertingo. Juk kuo daugiau pamatai, tuo stipriau įsitikini, kad pasaulio dar visiškai nepažįsti.
– Savo ekspedicijas laikote darbu ar atostogomis?
– O kaip Jums atrodo? Man tai yra likimo dovana.
– Kodėl savo knygoms pasirinkote būtent „Šilko kelio“ ekspediciją ir kelionę į Indiją?
– Tos istorijos buvo subrendusios knygoms. Kitoms laikas gal dar ateis. O gal jos tiesiog ir liks tik vienais iš tūkstančių vaizdo pasakojimų, klaidžiojančių kažkur internete.
– Kur patartumėte nukeliauti kiekvienam lietuviui?
– Patarčiau nukeliauti. Tiesiog rasti galimybę pamatyti pasaulį. Kad ir netoli. Kad ir Lietuvoje. Tai svarbu. Keliaudami žmonės tampa geresni. Sako, kad jei žmonės daugiau keliautų, labiau pažintų kitus kraštus, savo kaimynus, pasaulyje kiltų mažiau karų.
– Ko patartumėte niekam nekartoti Indijoje, Afrikoje bei kitose aplankytose šalyse?
– Paprasčiausiai reikia gerbti tos šalies papročius ir niekam nenurodinėti, kaip gyventi. O geras humoro jausmas jus išgelbės beveik visose situacijose.
– Ar šiuo metu taip pat keliaujate?
– Taip. Tik Vilniuje.
– Kokių kuriozų patyrėte svečiose šalyse?
– Šis klausimas yra viena iš priežasčių, paskatinusių rašyti knygas. Nes atsidurti kitos kultūros, tradicijų ir kalbos šalyje jau savaime yra kuriozas. Tad yra ką pasakoti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą