Mama Afrika

Apžvalgos aikštelė skendi tiršto rūko migloje. Tik įdienojus bus galima pamatyti apačioje gulinčio vandenyno uolingus krantus, saleles, o virš galvų - kalnus.

Keiptaunas - viena iš trijų Pietų Afrikos Respublikos sostinių. Čia įsitenka apie 3 milijonus skirtingų rasių gyventojų. Tvarkingas, judrus miestas ir, regis, saugus PAR administracinis, verslo ir turizmo centras.

Daugiaaukštį "City" keičia kolonijinio stiliaus angliškas ir dar senesnis olandiškas senamiestis, modernūs (ne dėžutės) prekybos centrai, vakare į gatves išsilieja žmonių margumynas, užpildantis galybę kavinių ir restoranų. "Mama Afrika" linksta nuo lankytojų gausybės, afrikietiškų garsų ir erzelynės.

Lauke, prie durų, trys nuobodžiaujantys juodaodžiai policininkai atidžiai nužvelgia europiečių grupelę. Gali būti ir nesaugu. Bent jau taip sakė vietinis taksistas. Prikimba elgetaujantys vaikai, labai įkyrūs. Vietiniai sako - pavojingi, ne dėlto, kad prašo pinigų, gal ir ne dėl prakeiksmų, jei negauna, bet tai gali būti ir apiplėšimo pradžia. Didelio pavojaus nėra. Teigiama, Pietų Afrikoje vyrauja organizuotas nusikalstamumas.

Vilties iškyšulio švyturys žymi dviejų vandenynų susikirtimo vietą.

Vakare šviesų vandenynas nusidriekia tarp kalnų. Keiptaunas ištįsęs didžiulėje teritorijoje - mažaaukštis, todėl Stalo kalnas, stūksantis virš miesto, atsiveria visa savo didybe vos ne iš kiekvieno užkabario.

Keiptaunas nuo jūros paviršiaus pakilęs per 1000 metrų, tad link piečiausio žemyno taško - Gerosios Vilties iškyšulio - kelias leidžiasi żemyn. Ant olos stūksantis švyturys žymi dviejų vandenynų susikirtimo zoną, o tolyn - tik Antarktida... Į olą stačia trajektorija reikia kilti traukinuku. Turistų traukos vieta, unikalus kampelis, nuo kurio galima pradėti kelionę kur akys mato.

Babuino šokis

Švyturio kalno papėdėje nuo statinio stogo nusileidžia babuinas - didelė, neretai agresyvi beždžionė. Strykteli ant kavinės terasos turėklų, o po akimirkos, atsispyrusi nuo kaimyninio stalelio, šoka tarp alaus bokalų, kavos puodelių, fotoaparatų, griebia indą su cukraus pakeliais ir, neužkliudžiusi nė vieno indo, strykteli į kavinės vidurį. Kyla sumaištis, lankytojai spaudžiasi į kampą, personalas griebia už metalinių kėdžių, varo beždžionę, toji siena pakyla aukštyn...

TRADICINIS vaizdelis Zambijos gatvėje.

Lengviau atsidūstama: babuinui reikėjo tik cukraus. Žmonės nuo stalų renkasi kapšelius su dokumentais, pinigais, kreditinėmis kortelėmis. Tuo mes ir skiriamės nuo beždžionių.

Nėra kur skubėti

Johanesburgo oro uoste juodaodė policininkė, vartydama pasą, dainuoja kažką iš Hewston repertuaro. Neskuba. Afrikoje niekas neskuba.

Klientus aptarnaujantys žmonės paslaugūs, bet iškart pasakytų dviejų prašymų ne visada įsidėmi. Nemoka slėpti susierzinimo, bet noriai ima arbatpinigius.

GEROSIOS Vilties iškyšulys - unikalus kampelis, nuo kurio galima pradėti kelionę kur akys mato.

Johanesburge rytas žvarbesnis nei Keiptaune, nors į Šiaurę skridome apie dvi valandas. Prieš kelias dienas buvo pasnigę. Daugelis juodaodžių gatvėse su striukėmis ir storomis pirštinėmis. Sakoma, ne dėl to, kad šalta, bet dėl to, kad kiti matytų, jog turi.

"Vidurdienį vaikščiosite su šortais", - pažada gidė Marina. Rusė, tarybinio diplomato žmona, Afrikoje gyvena jau keliolika metų. Tačiau po pietų, kai unikaliame restorane prisiragavę antilopienos, krokodilienos ir vietinės kiaulienos, įžengiame į "Suncity" ("Saulės miestas"), pasijaučiame kaip vasarą Lietuvoje.

"Suncity" - vienas didžiausių šiuolaikinės Afrikos urbanistikos stebuklų, tarp kalvų pastatytas romėniško stiliaus miestelis po stogu. Dešimtys parduotuvių, kavinių, didžiulis teatras, kuriame per stebuklą atsirado kelios vietos į Niujorko Brodvėjaus miuziklą "Liūtas karalius", gatvės, fontanai ir didžiausias Afrikoje kazino.

Vakare, kai įsižiebia "Suncity" padangė, atrodo, kad visas Johanesburgas persikelia į miestelio po stogu gatveles ir tavernas.

Johanesburgą XIX a. pabaigoje įkūrė aukso ieškotojai, užplūdę šią Pietų Afrikos plynaukštę iš viso pasaulio. Dabar milijoninio miesto - PAR pramonės ir finansų centro - pašonėse stūkso šimtai sunykusių aukso kasyklų, išraustų žemių kalnai. Miesto centre į dangų šauna dangoraižiai, o už keliolikos kilometrų savanose - fanerinių lūšnelių kamšalynas.

Streikas - tai šventė

Į Pretorijos centrą neprasimuši. Autobusiukas suka aplinkinėmis gatvėmis, bet vis atsimuša į streikuojančių juodaodžių minias. Pietų Afrikos Respublikoje keliolika dienų vyko visuotinis visuomeninio sektoriaus darbuotojų streikas.

Dainos, šokiai, mušami būgnai. Streikas - tai šventė, gatvės vaidinimai, saviraiška.

GIDĖ patarė uždaryti automobilio langus, nes bobuino lengvai lauk neiškrapštysi...

Streikuoja ne tik visuomeninis sektorius. Pietų Afrikos keliais prasukta keli šimtai kilometrų, bet sutikti kelininkai atrodė lyg streiko ar nesibaigiančios pietų pertraukos būsenos. "Gal jie neturi žiebtuvėlių, todėl ir rūko, kad cigaretės neužgestų", - anekdotą apie darbą afrikietiškai sukuria lietuvaitė. Todėl tarybinės propagandos paleistą posakį: "dirba kaip... (čia turi būti politiškai nekorektiškas žodis)", - derėtų suprasti visai priešingai.

Prie valstybės prezidento rūmų šliejasi diplomatų miestelis. Namai už aukštų tvorų su spygliuotomis vielomis ir pajungta elektra. Ir kitur didesnius namus juosiančios tvoros paaukštintos spygliuotų vielų juostomis.

"Pas mus demokratijos siautulys", - sako gidė Marina, turinti savo nuomonę ir apie apartheido režimą, ir apie Afrikos demokratiją bei juodojo żemyno evoliucijos ypatumus.

Zambijoje, Livingstono oro uoste, jau perėjus visus registracijos, saugumo ir pasienio formalumus, prie skrydžio salės sėdi vyrukas, dar kartą patikrinantis bilietus ir dokumentus.

"Nesumokėjote oro uosto mokesčių", pone, - kažkelintam sako pareigūnas. Suprask - tai tik problemėlė. Štai ten kasa, nunešk 25 dolerius, grįžk su čekiu ir sėsk į lėktuvą.

Retas turi drąsos, laiko ir kantrybės aiškintis. Užsispyrus nemokėti tenka ilgai įrodinėti, prakaituoti, ieškoti vyresniųjų. Tie linguoja galvas, supranta, paima bilietą ir grįžta likus kelioms akimirkoms iki įsodinimo į lėktuvą pradžios. Taip, žinoma, viskas sumokėta. Gero skrydžio. Ir jokio reketo. Tokia tvarka. Patirtis ne silpnų nervų keleiviams.

Šiame mieste įsikūrę apie 3 milijonus skirtingų rasių gyventojų

Oskaras iš Nuodų kaimelio

Oskarui, jaunuoliui prekiaujančiam turgelyje prie Viktorijos krioklio, septyniolika. Neblogai kalba angliškai. Gyvena su mama, tėvas miręs, šeimoje - dar keturi vaikai. Kaimo mokykloje Oskaras baigė tris klases, tęsti mokslus reikėtų Livingstone, Zambijos mieste už keliolikos kilometrų, bet Oskaras neturi pinigų nei mokslui, nei geresniems batams.

Kaimas, kuriame gyvena Oskaras, pavadintas vyriausiojo vado, arba karaliaus, Mukumio vardu. Tarp išgeltusios savanos išsimėčiusiose trobelėse gyvena apie 7 tūkstančius žmonių, žaliuoti bando baobabai, stūkso milžiniškas akacijų medis, ištryptu smėliu vaikštinėja ožkos, rausiasi vištos, parkritęs alsuoja šuo.

Nameliuose - savas gyvenimas. Moterys skalbia, ruošia valgį, laksto būreliai mažylių. "Sweet!" (saldainį) - tiesia rankeles.

Zambijos, turtingos iškasenų, bet skurdžios šalies, kaimuose šeimos augina po 10-15 vaikų. Tėvai nuo smarkiai plintančio AIDS ar kitų ligų dažnai būna mirę, tad šeimynas prižiūri seneliai. Vidutinė Zambijos moterų gyvenimo trukmė sumažėjo iki 25-erių metų, o jų vaikai jau įsčiose būna pasmerkti greitai mirčiai.

Mukumis - ne pats vargingiausias Zambijos kaimas. Triklasėje mokykloje dirba net 3 mokytojai, viduryje kaimo išvestas vandentiekio vamzdis, veikia kirpykla, dvi parduotuvėlės. Neretai į kaimą užsuka turistai iš prabangių Viktorijos krioklio viešbučių. Ta proga kaimo vyrai specialiai paruoštoje aikštėje išdėlioja dirbinius iš medžio, molio ir metalo. Brangu. Turistai derasi, bet moka daugiau negu kitur, žinodami, kad jų palikti pinigai gali būti vienintelis kaimo žmonių uždarbis.

Parduotuvėje, statinyje su keliomis patalpomis, veikia kažkas panašaus į barą. Vietiniai alaus negeria - per stipru ir brangu. Gurkšnoja kažkokį rusvą birzgalą. Baltųjų pasirodymas šokiruoja. (Vėliau gidė sakys, kad tame bare turbūt dar nebūta baltojo, todėl lietuvių prisistatymas bus aptarinėjamas ilgus metus.)

Kaimui vadovauja karalius Mukumis. Karaliavo ir jo tėvas, proseneliai, ištisus 700 metų.

Už karaliaus dvaro teritoriją juosiančios tvoros - keli pastatai. Prieš eidami žmonės klaupiasi, triskart suploja. Klauptis ir ploti tenka visiems - ar esi vargšas kaimelio gyventojas, ar milijonierius iš Europos.

Namelyje, kuriame telpa sostas, liūtų figūros, stačiakampė sosto pakyla, kad gyvatės neužšliaužtų, karalius nepasirodė. Jis gyvena netoliese, namuose, su šlaitiniu stogu ir palydovinės televizijos antena. Šalia - iš molio ir šiaudų nudrėbtas statinėlis. Karaliaus dukra lietuviškai skambančiu vardu Janina įvardija: "Nuodijimo kamera".

Paaiškina labai paprastai: karalius karaliauja iki gyvos galvos, o pasitraukti savo noru negali, todėl šeimynykščiai, išgirdę, jog kaimo valdovas pavargo, nebenori ar nebegali valdyti, veda karalių į nuodų namelį.

"Ar ir šiais laikais taip?" - "Nuodija", - linkteli galvas mūsų palydovai.

(Bus daugiau)