Tik perėjusios tiltą, atsikvepiame lengviau. Lakšman Džula nevažinėja joks transportas, išskyrus motociklus, čia beveik niekas nieko neprašo ir nesiūlo. Po varginančios kelionės pirmiausiai užsukame į pirmą pasitaikiusią kavinę.
Kavinių Rišikeše daug - beveik kieviename Gango pakrantės name. Įrengtos ant stogo arba jaukiose lauko terasose. Papusryčiaujame prie žemo staliuko, įsitaisiusios ant čiužinio, pasiklausome švelnios indiškos muzikos, paspoksome į upės vandenį, ir keliavimo autobusu per kalnus košmaras nugrimzta į užmarštį. Dabar reikia susirasti viešbutį.
Dviese keliauti patogu: draugė pasilieka kavinėje ir saugo daiktus, aš išeinu ieškoti viešbučio. Viešbučių Rišikeše daug, be to, turistus priima ir ašramai. Pastaruosiuose labai pigu, kartais gali pernakvoti nemokamai, tačiau gyvenimo sąlygos...
Paprastai ašramuose labai nešvaru, nėra karšto vandens, nėra normalaus tualeto, tik skylė betoninėse grindyse. Dar, sako, ten būna visokių gyvių (aš jų nemačiau). Ir dar labai nervina, kad į ašramą privalai grįžti iki 22 valandos vakaro, vėliau durų niekas neatrakins.
Paėjėjusi keletą šimtų metrų, surandu visiškai naują viešbutį - didelį, trijų aukštų, labai švarų, tvarkingą. Aptarnaujantis personalas - malonus, neįkyrus. Dviviečio kambario kaina parai - 250 rupijų (apie 6 dolerius). Apsistojame čia savaitei.
Indiški garsai
Jau pirmąjį vakarą einame žiūrėti vakarinių induistų pamaldų prie Gango. Jos kitokios nei Varanasyje matytas ugnies ritualas.
Guru, šventiko kelią pasirinkę vaikai ir tikintieji saulei leidžiantis susėda ant laiptų prie Gango ir gieda mantras. Įspūdingas, atpalaiduojantis koncertas. Po tokio tik eik miegoti. Tačiau viešbutyje, kuriame apsistojome, trijuose mūsų aukšto kambariuose, apsigyveno turistai iš Izraelio...
Kompanija grįžo į viešbutį vidurnaktį ir visame koridoriuje paskleidė hašišo kvapą. Linksmybės su muzika, šokiais, baldų stumdymu tęsėsi iki paryčių... Štai kodėl indai nemėgsta žydų turistų.
Šeštą valandą mano bendrakeleivė pabudo nuo varpų gausmo iš šalia esančio ašramo. Apskritai ji nuo indiškų garsų pabusdavo kiekvieną naktį. Naktinis triukšmas - neišvengiamas keliautojų po šitą šalį palydovas. Manęs jis netrikdė, tik pagalvojau, kaip tie izraeliečiai rytą eis į jogą...
Turistai apie jogą
Beveik visi turistai į Rišikešą atvyksta dėl jogos. Po užsiėmimų jie renkasi kavinėse arba Gango paplūdimyje ir dalijasi savo patirtimi bei įspūdžiais. Rišikeše susipažinome su keliautoju iš Maskvos. 26 metų Sergejus, baigęs veterinarijos studijas, pagal specialybę nedirba - groja indiškais būgneliais tabula. Indijoje - trečią kartą.
Kai susitikome, jis jau čia buvo praleidęs pusę metų ir ketino prasitęsti vizą dar pusmečiui. Rišikeše sakė studijuojąs jogą. Kodėl? "Tai - mano gyvenimo dalis. Neįsivaizduoju savo dienos be jogos."
Rišikeše vėl susitikome su keistuoliu iš Ispanijos - susipažinome interneto kavinėje Varanasyje. Šis klajūnas išvaizda nedaug skiriasi nuo Indijos sadhu. Be bagažo, pusnuogis, tik juosmenį persijuosęs indišku audeklu, dažniausiai apsirūkęs. Po Indiją klajoja su mergina iš Tailando.
"Man ir Ispanijoje pinigų nereikia. Gatvėje pagroju - gaunu 3-4 eurus, užtenka", - aiškina. Jogos entuziastus jis tikino, jog tai kvailystė. "Joga - tai kelias į savižudybę. Ko jūs mokotės? Kaip išeiti iš kūno? O kas yra kūnas? Tik atomai!" - pamokslavo.
Jogos guru Šivananda
Garsiausią jogos mokyklą ir ašramą "Dieviškojo gyvenimo draugija" (Divine Life Society) Rišikeše 1939 metais įkūrė vienu didžiausių šių laikų Indijos šventųjų laikomas Svamis Šivananda.
Jis gimė 1887 metais rugsėjo 8 dieną garbingo brahmano šeimoje Pietų Indijoje. Jau būdamas paauglys, Svamis Šivananda griežtai nepritarė galiojančiai kastų sistemai ir sulaužė jos normas lankydamas fechtavimosi meno pamokas pas "neliečiamąjį" (tais laikais tai buvo sunkiai įsivaizduojamas poelgis). Jis sėkmingai baigė mokyklą ir, būdamas tik dvidešimt trejų, tapo gydytoju. 1913 metais Svamis išvyko į Malaiziją ir pradėjo vadovauti dviem ligoninėms, kuriose gydėsi tūkstančiai kaučiuko plantacijose dirbančių indų.
Po dešimties metų pasiaukojamos tarnystės vargšams ir ligoniams jis paliko Malaiziją, atsisakė patogaus viduriniojo luomo gyvenimo ir, sekdamas Indijos dvasinėmis tradicijomis, tapo klajojančiu elgeta. Po metų klajonių Svamis Šivananda priėmė šventuosius įžadus ir tapo vienuoliu.
Nuo to laiko iki pat mirties (1963 m.) S. Šivananda kiek galėdamas tarnavo žmonėms, mokė juos jogos paslapčių. Be to, jis parašė daugiau kaip 300 knygų apie jogą, buvo įkvepiantis oratorius.
S. Šivananda suformulavo dieviško gyvenimo pamokymus: "Tarnauk. Mylėk. Duok. Skaistėk. Medituok. Nušvisk. Būk geras. Daryk gera. Būk gailiaširdis. Paklausk savęs: "Kas aš esu?" Pažink savąjį "Aš" ir būk laisvas."
Vieną savo mokinį Višnu-Devanandą (1927-1993 m.) Šivananda pasiuntė skleisti jogos į Vakarus. Šis 1959 m. įkūrė pirmąjį Šivananda jogos centrą Monrealyje, Kanadoje.
Šiandien Šivanvandos jogos mokykla - viena labiausiai paplitusių pasaulyje. Ji vienija apie 80 ašramų, jogos centrų ir grupių įvairiose pasaulio šalyse. Šivanandos jogos grupės gerai žinomos ir Lietuvoje.
"Būti jogų sostinėje ir neiti į jogą - nusikaltimas", - buvo įsitikinusi mano draugė. Ji susigundė intensyviais savaitės trukmės jogos ir meditacijos kursais, o aš negalėjau ramiai praeiti pro skelbimus, siūlančius turistines pramogas - plaukimą upe ("raftingą"), lipimą į kalnus ("trekingą") ir iškylą su drambliais po džiungles.
Į Rišikešą nusileidome iš Himalajų aukštybių, iš Dharamsalos. Slėnyje tvyrantis 40 laipsnių karštis spaudė prie žemės. Kokia čia joga ar meditacija? Žvilgsnis krypo ir širdis veržėsi atgal į kalnus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą