Po Europą - autostopu

Joje - ryški lengva striukė su atšvaitais, kad naktį patrauktų vairuotojų dėmesį. Beje, Kastytis visada rengiasi šviesiais drabužiais - taip pelno daugiau pasitikėjimo, be to, tarsi pademonstruoja, kad automobilių savininkai gali būti ramūs dėl sėdynių apmušalų - jie nebus ištepti.

Palapinės autostopininkas nesinešioja - per sunku, be to, ji atkreiptų pašalinių dėmesį. Jei tenka lauke permiegoti - įlenda į miegmaišį. Sykį, prisimena, kai buvo pernelyg pavargęs ieškoti nakvynės, permiegojo, kol prašvito, Švedijos tarpkelėje.

Be šių svarbių reikmenų, kuprinėje nešasi dienoraštį, fotoaparatą, lietuviškų suvenyrų dovanoms ir maisto atsargų. Maistui nėra išrankus - gali penkias dienas be maisto ir vandens išgyventi.

Nuoširdi šypsena puošia beveik kiekvieną užkalbintą Prancūzijos gyventoją

O "tranzuoja" Kastytis paprastai su plakatu. Jame užrašo vietovę, į kurią vyksta. Tuomet sustoja tie, kuriems tikrai pakeliui.

Gyvenimo universitetai

"Stabdydamas pakeleivingas mašinas tarsi išskleidžiu tinklą, pro kurį prateka verslininkai, skaičiuojantys minutes, arba turtuoliai, nenorintys, kad kas nors įeitų į jų privačias valdas, taip pat baikštieji. O patenka į jį tie, su kuriais turime ką nors bendra", - filosofuoja Kastytis.

Bemaž visi jį pavėžėję pakeleiviai - įdomūs pokalbininkai, nuoširdūs žmonės. "Tai tikro gyvenimo kalba, tikro gyvenimo universitetai", - šiuos pokalbius įvertina autostopininkas.

Tiesa, kaip klosis pokalbis su sunkiųjų krovininių mašinų vairuotojais, - negali žinoti. Vieni jų paima pakeleivį labai pavargę nuo ilgos kelionės ar reketo, - šie nori tik kad kas nors būtų šalia, bet patys nekalba. Su tokiais net po 200 km gali nuvažiuoti tylėdamas. Kiti vairuotojai paima pakeleivius trokšdami išsipasakoti. Su trečiais užsimezga abipusis pokalbis apie gyvenimą, šeimą, buitį, politiką.

Troliai mumiai

"Suomiai - maloniausi, švelnūs ir minkšti, tikri troliai mumiai, - apie nacionalinio charakterio ypatumus, pasireiškiančius kelyje, dėsto Kastytis. - Kad padėtų nukakti į reikiamą vietą, jie nevengia net keliolika kilometrų į šalį pasukti. Tačiau kol susivokia, jog buvo stabdomi, keletą kilometrų į priekį nuvažiuoja. O supratę - grįžta."

Švedai ir norvegai, anot jo, panašūs: neskuba kitam padėti. Tad šiose šalyse kelionės autostopu sudėtingesnės, tenka pakelėje ilgiau palūkuriuoti.

Šveicarų, prancūzų - jau kitas temperamentas: jie nuoširdūs, kalbūs, dosnūs, mėgstantys pademonstruoti savo intelektą. Tik jų tėvynėje reikia žinoti, kada - kokiom savaitės dienom, valandom - ir kur stabdyti. Jei "tranzuosi" greitkelyje - nieko nepeši, su stulpu tave asocijuos.

It gyvas organizmas

Didžiuosius Europos miestus Kastytis paprastai aplenkia. Jį, kaip architektą, domina mažesni miesteliai, jų būstų architektūroje išlikęs senovės kultūrų dvelksmas.

"Atvykęs į miestelį iškart puolu į informacijos centrą, paimu vietovės žemėlapį, palieku kuprinę, po to kelias valandas, nežiūrėdamas į žemėlapį, bet jame užfiksuodamas aplankytas vietas, vaikštau po senamiestį, kur veda intuicija. Po keleto valandų plane patikrinu, ką vertinga praleidau", - pasakoja jis.

Po to Kastytis nusineša savo nešulį į numatytą nakvynės vietą, pas esperantininką, su kuriuo dėl nakvynės susitarta iš anksto. O vakare ir ankstyvais rytais vaikšto po ištuštėjusio miestelio gatves, stebėdamas jo architektūrą.

"Vaikščiodamas pajuntu miestelio praeities dvasią. Pasijuntu gyvenąs ne tik nuo tada, kai gimiau, o kad gyvenau ir viduramžiais, kad gyvensiu ateinančiais amžiais, per savo ainius. Matydamas iš pasitenkinimo besivartančią katę, jaučiu, kad ji tarsi perneša praeitų kartų informaciją. Pajuntu, kad visa yra gyvas organizmas."

Sutiko Mažąjį Princą

Šių metų gegužę Kastytis, keltu persikėlęs į Kylį Vokietijoje, autostopu pasiekė Prancūziją. Aplankyta Ostendė, Diunkerkas, Lilis, Paryžius, Orleanas, Limožas, Rošešuaras, Rokomadūras, Tezė, kitos šios šalies vietos, o vėliau - ir Šveicarija. "Tai nuoširdžių šypsenų, išpuoselėto grožio šalys", - įvertina architektas.

Šypsenos ir geranoriškumas jį lydėjo ne tik aplankytų draugų esperantininkų namuose, bet ir kelionėje. Nesyk vairuotojai patys siūlėsi pavežti, kvietė papusryčiauti ar pavakaroti, siūlė nakvynę, aprodė žymesnius architektūros objektus.

Įsimintiniausia kelionė iš Lilio į Paryžių - degalinėje patys pasiūlę pagalbą temperamentingi juodukai į šalies sostinę atlakino 220 km per valandą greičiu - juokaudami, dainuodami, kvatodami.

Stabdyti nereikėjo nė neįgalaus prancūzo Patriko Moli vairuojamo automobilio. Šis gimtinėje visų mylimas šviesuolis atvežė Kastytį į Isežako (Issegac), įsikūrusio greta Europos braškių sostinės, kaimo gėlių turgų, pakvietė į savo bohemišką būstą, aprodė 16-ojo amžiaus mūrinę sodybą su 21-ojo amžiaus instaliacija ir savo noru nugabeno į Lurdą bei Rokomadūrą.

Beje, Rokomadūras - išskirtinis Prancūzijos miestelis. Neįtikimo grožio kalnų papėdėje stūkso keturios 12-ojo amžiaus šventyklos su stebuklingais varpais. Kai tik siaučia audra ar griaudi perkūnas, jie ima gausti. Maža to - kalbama, jog vienas jų suskamba ir tada, kai pasaulyje įvyksta stebuklas. Žiemą čia gyvena vos 30 šeimų, vasarą apsilanko pusantro milijono turistų.

Netikėtumas Kastyčio laukė prie Lurdo kalnuose, Aru gyvenvietės komunoje, kur vyko esperantininkų stažuotė. Čia jis sutiko kaip iš akies luptą Mažąjį Princą - A. de Sent Egziuperi knygos herojų! Aštuonerių metų Kevinas Mažąjį Princą priminė ne vien išvaizda, bet ir savo smalsumu bei geranoriškumu.