Požeminio pasaulio paslaptys

Nors Lietuvoje tėra vos du urvai - Karvės ola ir vandens užlietas Žalsvasis šaltinis, turime didžiausią Baltijos valstybėse speleologų klubą "Aenigma". Lietuviai speleologai jau beveik pusę amžiaus tyrinėja urvus Rusijoje, Ukrainoje, Ispanijoje, Abchazijoje, Turkijoje. Klubo narys klaipėdietis Julius Šidiškis sakosi iš pradžių domėjęsis baidarių sportu, bet pasitaikius progai prisidėti prie trogloditų (taip save juokais vadina speleologai), jau po pirmojo žygio "urvų liga" susirgo visam gyvenimui. "Tas jausmas, kai patenki ten, kur dar niekad nebuvo įžengusi žmogaus koja, - neįkainojamas."

Šaltis, tamsa, drėgmė, purvas, baimė, nuolatinė įtampa, nuovargis, nežmoniškų pastangų reikalaujantis darbas, - tokia būsena nuolat lydi žmones, pasiryžusius atskleisti neištyrinėtų požemių paslaptis. Šimtus gyvybių nusinešęs mokslas ir pomėgis iš lietuvių aukų, laimei, dar nėra pareikalavęs.

Julius Šidiškis pasiekė Kryme, Jubilejnoje urve, stūgsantį "Sostą"

Tūnant urve

Pasaulio rekordas buvo pasiektas, kai lietuvių komanda, vadovaujama Aido Gudaičio, nusileido į vieną giliausių pasaulio urvų (1 350 m), esantį Kroatijoje. Dvi savaites dirbo keliolikos žmonių grupė, kad du jų draugai pasiektų Lukino Jamos dugną. Reikėjo pakabinti virves, sunešti inventorių, maistą, vandenį, šiltus drabužius.

"Po sunkaus ir ilgo darbo požeminėje stovykloje mes tiesiog nugriūdavome į šlaputėlius nuo požeminės upės vandens miegmaišius ir vos keleto laipsnių temperatūroje miegodavome iki ryto", - prisimena Julius. Šioje ekspedicijoje jis pasiekė ir asmeninį rekordą: pabuvo 800 metrų po žeme.

"Apima keistas jausmas, kai tūnodamas urve suvoki, jog virš tavęs - beveik kilometro storio žemės pluta. Ir jau visai kitoks - po daugelio dienų išvydus saulę... Pirmosiomis akimirkomis jauti daug stipresnius kvapus, regi ryškesnes spalvas. Visiškai kitaip skamba garsai. Vien dėl šio pojūčio verta rizikuoti. Leistis į urvus tam, kad iškiltum."

Štai tokios urvo "lubos"...

Požemių katedros

Šiuo metu "Aenigmos" klubo nariai tyrinėja Ukrainos Krymo plokščiakalnyje esantį Karabi-Jailos rajoną ir Turkijos Tauro kalnų masyvą. Ieško naujų urvų ir toliau tyrinėja jau atrastus. Lietuvių speleologas Raimondas Daniūnas tyrinėja savo paties Krymo plokščiakalnyje atrastus du gilesnius nei 150 m urvus - Ventą ir Sezamą. Pastarasis yra labai siauras ir iki jo dugno gali nusileisti tik itin patyrę žmonės. Per paskutines ekspedicijas lietuviai urvotyrininkai atrado naujų praėjimų, o tai leidžia tikėtis, kad urvas yra gilesnis, negu manyta.

"Įdomu tai, jog pradėjęs lįsti į urvą, kuriame iš pradžių telpa tik tavo galva, vėliau leisdamasis gali patekti į didžiulę stalaktitų ir stalagmitų salę", - pasakoja klaipėdietis. Sako, jog požemiuose aptinkamų įvairiausių pavidalų uolų grožį galėtų palyginti su gražiausiomis pasaulio katedromis. Kartais didžiulėse urvuose atsiveriančiose erdvėse jautiesi tik mažas vabalėlis. Beje, iki 200 m gylio urve gali sutikti įvairių smulkių voragyvių bei vėžiagyvių, taip pat ir kekėmis kabančių šikšnosparnių. Bet sykį speleologai ir 1 200 m gylyje aptiko perregimą kirminą - vėžiagyvį.

Kai kurioms požemių salėms speleologai suteikia vardus: Kardas, Karaliaus sostas arba Šyvos kumelės košmaras. Iš jų kartais tenka nešdintis - kai urvo šturmą sutrukdo viršuje prapliupusios liūtys.

Taip gimsta speleologai

"Urvas visada gyvas: jis kvėpuoja, kapsi, aidi, o apačioje kažkas šniokščia, čiurlena, ridenasi. Mano draugai, kartą perėję požeminį urvą ir įkūrę stovyklą, pakėlė akis ir išvydo atsidūrę po didžiuliu rieduliu. Tad suradę šlapiame urve salytę, įgręžė kablius, ištempė virves ir miegojo kaip vorai voratinklyje", - pasakojo Julius.

"Kiekvieną kartą, išlindęs iš urvo, prisiekiu sau: "Daugiau niekada!" - prisipažįsta jis. Ypač jei urvas pasitaiko šlykštus, sudėtingas, kai tenka lįsti veidu į purvą, o kojos atsiremia ne į kietą pagrindą, bet per pusmetrį nuklimpsta į gličią tižę, ir urvą šturmuodamas keturias - aštuonias paras, žvelgi į bedugnę. Pasitaiko, po žemės "drebuliukų" neberandi buvusios angos... Arba užstringi, nebegali pajudėti nei pirmyn, nei atgal. "Pamedituoji" pusvalandį, nusiramini, ir milimetras po milimetro ropštiesi į viršų. Išlindęs iš tų žemės įsčių, pasijunti naujai gimęs..."

Ivona ŽIEMYTĖ