Turtuolių keliais

Turtuolių keliais

Savotiška regiono "bamba" yra Nica, todėl, kad būtent nuo čia prasideda daugelio pažintis su turtuolių pakrante. Mat Nicoje yra oro uostas, ir ne bet koks, o antras pagal dydį Prancūzijoje, nors pats miestas gyventojų skaičiumi (apie 350 tūkst.) ne ką didesnis už Klaipėdą, o plotu - netgi mažesnis.

Tai nenuostabu, nes plėstis paprasčiausiai nėra vietos: iš vienos pusės - Viduržemio jūra, iš kitos - kalnai. Netgi oro uosto nusileidimo ir pakilimo takas čia išsikišęs į jūrą, tad žiūrint pro lėktuvo iliuminatorių ilgą laiką atrodo, kad leidiesi tiesiog ant vandens, kol jau visai žemai po kojomis pasimato žemė.

Nica prancūziškoje Rivjeroje užima strategiškai patogią vietą, nes, taip sakant, eisi į vieną pusę - pateksi į jau minėtus Kanus, eisi į kitą - atsidursi Monake.

Eiti, beje, visai nebūtina. Viešojo transporto priemonių pasirinkimas - nuo elementarių maršrutinių autobusų už kelis eurus iki sraigtasparnių, kuriais nuskristi tris dešimtis kilometrų iš Nicos į Kanus, arba porą dešimčių - į Monaką, kainuoja tiek pat, kiek ir važiuoti taksi - apie 70 eurų.

Nica, prancūziškosios Rivjeros 'bamba', - tipinis Viduržemio jūros pakrantės miestas, nors yra penktas pagal dydį Prancūzijoje, ploto užima mažiau nei Klaipėda

Kalnai žiedų

Galima pasielgti ir kitaip: vos už 150 eurų trims dienoms įmanoma išsinuomoti nedidelį automobilį. Važiuoti mašina palei pakrantę - bene labiausiai verta, nes tame kelių dešimčių kilometrų ruože nuo Nicos iki Kanų, arba į kitą pusę - iki Monako, dar yra krūva dėmesio vertų miestelių ir kaimelių.

Pavyzdžiui, Ezė - senovinis miestelis, "okupavęs" uolą virš jūros pakeliui į Monaką.

Nors kai kuriuose turizmo informacijos leidiniuose nurodoma, esą Ezė išgarsino parfumerijos fabrikas, iš tiesų tas fabrikas veikia kitoje vietoje - Grase, o Ezė yra jo, mūsiškai tariant, firminė parduotuvė, savotiškas "išplėstinis kioskas", kuriame pora salių skirta parfumerijos gamybos įrangos ekspozicijai ir viena - prekybai kvepalais, kaip jie sako, - tikrais, bet pigiai.

Tas "pigiai" - sąvoka, žinoma, sąlyginė. Nes kvepalai negali būti visai pigūs vien dėl to, kad jų gamyba reikalauja milžiniškų sąnaudų. Pavyzdžiui, norint pagaminti litrą jazminų kvapo esencijos, reikia tonos jazminų žiedų. Žinant, kiek sveria vienas žiedelis, galima įsivaizduoti, koks tai turėtų būti kalnas.

Kita vertus, iš to litro "koncentrato" išeina ne taip ir mažai produkcijos. Mat, pavyzdžiui, tualetiniame vandenyje, kurį mes dažniausiai ir perkame, yra vos 6 procentai esencijos, parfumuotas vanduo jos turi kiek daugiau - apie 12 procentų, o vadinamųjų tikrųjų kvepalų sudėtyje esencijos yra apie 24 proc. (likęs kiekis - vanduo ir alkoholis).

"Nosys"

Kvepalų pramonė yra viena iš tų, kuri "gamina" ir prancūziškosios Rivjeros turtuolius - pavyzdžiui, žmones, kurių profesija - uostyti kvepalus.

"Nosimis" vadinami profesionalai iki tokiais tapdami privalo įrodyti turį talentą bei subtilią uoslę ir pabaigti net septynerius metus trunkančias studijas. Tuomet - jau prie darbo, bet ne ilgiau penkiolikos metų, po kurių "nosys" išleidžiamos į pensiją.

Tiesa, visus tuos penkiolika metų uostytojai negali vartoti alkoholio, rūkyti, valgyti aštraus maisto ir panašiai. Tačiau tai atsiperka: vien tik pirmaisiais metais toks žmogus uždirba mažiausiai po 10 tūkst. dolerių per mėnesį, o vėliau kasmet užmokestis kyla iki nesuvokiamų aukštumų.

Ir ką gi - pradėjęs aštuoniolikos, keturiasdešimties išeini į pensiją jau būdamas padoriai turtingas ir nė trupučio nepersidirbęs. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tokių "nosių" šiuo metu visame pasaulyje tėra apie 300, iš jų Prancūzijoje - tik apie 40.

Mokesčių rojus

Aplinkiniams turtuoliams neabejotinai pažįstamas kelias į lošimo namais garsų Monte Karlą, esantį visai šalia, toje pačioje pakrantėje, bet - jau kitoje šalyje.

Princo Alberto II valdoma Monako Kunigaikštystė yra antra pagal mažumą valstybė po Vatikano. Visą šalį sudaro vienas miestas - sostinė Monakas, turintis penkis, šiurkščiai tariant, "mikrorajonus", tarp kurių yra ir garsusis Monte Karlas.

Šalyje tėra apie 30 tūkstančių gyventojų, o tikrų Monako piliečių - tik per šešis tūkstančius. Ir visus juos drąsiai galima vadinti milijonieriais, nes nekilnojamojo turto kainos čia didžiausios pasaulyje.

Pavyzdžiui, 95 kvadratinių metrų ploto butas Monte Karlo Italų bulvare kainuoja beveik 2 milijonus eurų. Guodžia nebent tai, kad iš jo terasos vaizdas atsiveria į tą miesto gatvę, kuri kiekvieną gegužę virsta čia vykstančių "Formulės-1" lenktynių trasa.

Užtat jau įsitvirtinus Monake galima šiek tiek atsipūsti, nes šioje šalyje, dar vadinamoje mokesčių rojumi, nėra jokių tiesioginių mokesčių - pajamų, turto ir, žinoma, už pajamas, gautas iš lošimų.

Taigi ir klesti ten kazino auksinėmis sienomis, o šalia jų - šeimininkų laukia tik "Bentley" ir "Ferrari", na, blogiausiu atveju naujausių modelių "Mercedes" markės mašinos bei nenusakomo dydžio jūrinės jachtos.

Jei atvirai, tai ten netgi pačiuose žemiausiuose požeminių automobilių stovėjimo aikštelių aukštuose esančiuose tualetuose kvepia, o vejos, toks įspūdis, karpomos manikiūrinėmis žirklutėmis, o ne žoliapjovėmis...

Kartais pagalvoji, kad nuo to sterilumo ir prabangos vietiniams jau turėtų darytis bloga. Tačiau, regis, jiems visai gera. Gera turbūt būtų ir mums, jei ir Lietuvoje ištisus metus žaliuotų palmės, kovo viduryje bent jau ne snigtų, o šviestų saulė ir oro temperatūra dienomis siektų beveik 20 laipsnių šilumos.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder