Pradžia ČIA
Pasak tyrimą atlikusio JAV Lankasterio universiteto psichologijos profesoriaus Kerio Kuperio (Cary Cooper), moterys taip anksti pasijaučia senstančios todėl, kad visuomenė deda lygybės ženklą tarp jaunystės ir grožio. Net 50 proc. moterų mano, kad senatvė prasideda, kai po gimdymo nebegrįžta buvusios kūno formos. Ketvirtadalis jų pasijaučia senstančios vos tik pamato savo pirmąjį žilą plauką, o 10 proc. teigia pajutusios prasidedančią senatvę tada, kai pradeda glebti oda.
Sunku nesutikti, jog žili plaukai, suglebusi oda bei antsvoris grožio neprideda, tačiau jiems gi esama priešnuodžių! Juk grožis - tai stiprios sveikatos ir vidinės darnos padarinys ir požymis, judėjimo, sveikos mitybos ir dvasinės harmonijos rezultatas.
Sveika mityba ir dietos
Dietas trumpai suskirstyti būtų galima į gydomąsias, kurios skiriamos gydytojo ir neturi nieko bendro su svorio mažinimu, ir lieknėjimo, kurios - gausiausios ir įvairiausios (japoniška, kiniška, angliška, daržovių, pieno, įvairiausių aktorių, dainininkių, modelių ir t. t.).
Pačia seniausia yra laikoma Pitagoro dieta. Jos laikęsi didžiojo filosofo sekėjai savo mokytojo pavyzdžiu vengė gyvulinės kilmės produktų bei pupelių. Tačiau jų tikslas buvo atsikratyti ne svorio, o pilvo pūtimo.
Hipokratas savo traktate "Apie dietą" rašė, jog valgyti kas pakliuvo nesveika ir kad racioną reikia rinktis individualiai - atsižvelgiant į savo amžių, savijautą, profesiją, gyvenamąją vietą ir metų laiką.
Dietų, kaip mokslo, pradininkas Romos gydytojas Asklepiadas tikino, kad bet kurios ligos pagydomos tinkamai maitinantis. Tačiau ir jis nekalbėjo apie svorio metimą. Lieknėjimo dietos atsirado kur kas vėliau, maždaug prieš 200 metų. Iš pradžių jos buvo skirtos kovoti su dideliu nutukimu, ir tik po II pasaulinio karo, kai atsirado nauji moters grožio standartai, tapo kone manija.
Kalorijų skaičiavimą mokslininkai sugalvojo tik 20 amžiaus pradžioje.
Lieknėjimo dietų priskaičiuojama per 25000, kasdien jų atsiranda vis naujų, tačiau visos jos pagrįstos principu "Negalima valgyti visko, ko nori, tiek, kiek nori, ir tada, kada nori."
Esmė paprasta: žmogus apriboja racioną, ir organizmas pradeda deginti riebalus. Kuo mažiau kalorijų per parą suvartojate, tuo labiau lieknėjate. Paprastai rekomenduojamos normos parai neviršija 2000-22000 kcal vyrams ir 1200-1500 kcal moterims. (Žinia, būtina laikytis baltymų, riebalų ir angliavandenių balanso, nepamiršti vitaminų.)
Lieknėjimo dietų užduotis - dieną ir naktį kurti energijos deficitą, kitaip tariant - organizmas jos turi gauti mažiau nei atiduoti. Tik šitaip jis bus priverstas trūkumą kompensuoti iš savo užgyventų atsargų.
Pagrindinis rezervas yra riebalai, tad trūkstamos energijos organizmas pasiims iš jų, tačiau kartu prigriebdamas ir iš raumenų.
Riebalai organizmui - šventas dalykas, todėl jis neskuba jų atsikratyti, o pirmiau sumažina suvartojamos energijos sąnaudas, kitaip tariant - ją taupo. Kieno sąskaita? Žinoma, raumenų, kurie jums gulint ant sofos ar sėdint aštuonias valandas ant kėdės darbe nelabai reikalingi. Taigi lieknėjame ne tik riebalų, bet ir raumenų sąskaita, tik štai paskui riebalai sparčiai grįžta, o raumenys - sunkiau...
Laikantis mažai kalorijų turinčio raciono svoris krenta pirmąsias dvi savaites. Ilgiau "kamuoti" organizmą ir sunku, ir nerekomenduojama.
MINUSAI. Reikia tiksliai skaičiuoti kalorijas. Nors dabar tam yra įvairiausių būdų, paklaida vis tiek siekia 40-50 proc. Todėl dažnai mes valgome ne būtinus patiekalus, o tuos produktus, kurių kaloringumą lengviau apskaičiuoti.
Kitas minusas - nuolatinis alkio jausmas. Daugeliui žmonių jis sunkiai pakeliamas. Nuolat persekioja mintys apie maistą ir galiausiai apima bloga nuotaika, netgi depresija, o tai gresia apsirijimo protrūkiu. Jei tai įvyksta, kaltiname save silpnavališkumu, smerkiame, verkiame ir kitaip save "naikiname"...
Jeigu ekstremalų "nevalgymo kursą" išėjote iki galo, buvęs svoris su džiaugsmu sugrįš, vos tik pradėsite gyventi po senovei. Maža to - išgąsdintas organizmas ima kaupti atsargas "dėl visa ko" - jei sugalvotumėte su juo taip negailestingai pasielgti dar kartą.
Monodietos
Tai vieno produkto (daugiausiai - dviejų trijų) valgymas: obuolių, arbūzų, bananų, kefyro, ryžių, pieno produktų ir t. t. Jos esmė ta pati: mažai kalorijų - energijos trūkumas - atsargų (riebalų) deginimas.
PLIUSAI. Svoris krenta greitai.
MINUSAI. Pasibaigus "egzekucijai" svoris sugrįš, jeigu imsite valgyti bet kaip. Be to, viename produkte nebus visų medžiagų, kurių reikia jūsų organizmui, todėl laikytis tokios dietos ilgiau nei 3 dienas nerekomenduojama.
Baltymų dieta
Nors principas tas pats (negalima valgyti, ko nori), ši dieta kur kas humaniškesnė, nes produktų rinkinys gausesnis ir įvairesnis. Laikantis šios dietos reikia riboti arba riebalų, arba angliavandenių, arba ir vieno, ir kito suvartojimą.
PLIUSAI. Šis svorio metimo būdas leidžia numesti vieną du kilogramus per mėnesį netraumuodamas psichikos. Todėl rezultatas išsilaikys ilgiau: kuo lėčiau lieknėjame, tuo lėčiau svoris grįžta.
MINUSAI. Taip maitinantis ilgą laiką organizmas ima stokoti nepakeičiamų riebalų rūgščių, kurių pats jis negali pasigaminti. Šios rūgštys yra ląstelinių membranų komponentas, jos reikalingos gaminant hormonus, reguliuoja medžiagų apykaitą, taip pat ir cholesterino. Be to, riebalai tiesiog būtini pasisavinant riebaluose tirpius vitaminus, taip pat ir vitaminą D, reikalingą kaulams stiprinti, vitaminą E, kuris būtinas geram širdies darbui.
Mažai angliavandenių turinčių dietų devizas - kuo mažiau cukraus. Angliavandenių perteklių, kuris nėra išeikvojamas reikiamai energijai, insulinas, kurį gamina kasa, perdirba ir galiausiai jis virsta riebalais, o šie įsitvirtina ten, kur nereikia. Sumažinę angliavandenių kiekį racione, mes nesuteikiame galimybės organizmui perdirbti jų perteklių į riebalus, o bendrą energijos trūkumą kompensuoja atsargos.
Žmogaus organizmas dalį energijos gauna iš angliavandenių, dalį iš riebalų ir baltymų. Todėl visiškai pakeisti vieno kitu neįmanoma. Daugelio žmonių angliavandenių kiekis paros racione yra 50-70 proc., tai įsivaizduokite, kiek reikia riebalų su baltymais, kad kompensuotume jų trūkumą.
Pavyzdžiui, Atkinso dieta nustato 20 g angliavandenių per parą. Iš pradžių. Vėliau jų kiekis padidinamas kiekvienam organizmui individualiai.
PLIUSAI. Svoris krenta lėtai - rezultatas laikosi ilgai. Be to, kur kas mažesnė rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, hipertonija, mažesnė galvos ir raumenų skausmo tikimybė.
MINUSAI. Tam, kad galėtumėte laikytis tokios dietos, turite būti visiškai sveiki. Tačiau ir sveikas žmogus tokią dietą pakelia sunkiai, nes kraujyje trūkstant cukraus gali būti jaučiamas silpnumas, galvos svaigimas, darbingumo sumažėjimas, mieguistumas ir nuolatinis alkio jausmas.
Jeigu abejojate dėl savo inkstų, kepenų, virškinimo sistemos būklės, medžiagų apykaitos, be gydytojo leidimo su savo organizmu neeksperimentuokite.
Sergantiesiems diabetu, nėščioms ir kūdikius žindančioms moterims apskritai bet kokia mažai angliavandenių turinti dieta griežtai draudžiama.
Angliška dieta
Tai švelnesnis monodietos variantas, kuris leidžia pasiekti stabilesnio rezultato ilgesniam laikui. Dieta trunka 20-22 dienas ir leidžia numesti 10-15 kg (jeigu laikomasi sąžiningai).
Ji sudaryta iš trijų etapų: pirmąsias dvi dienas rekomenduojamas valgiaraštis iš duonos ir pieno produktų, dvi kitas dienas - iš baltymų, likusios dienos - daržovių ir vaisių etapas.
Po pirmojo etapo galima pereiti prie bet kurio kito. Per 20-22 dienas antrąjį ir trečiąjį etapus būtina kaitalioti tarpusavyje. Maitinimosi tvarkaraštį galite susidaryti patys, tačiau po 19 val. nevalgykite.
Nerekomenduojamas alkoholis, miltų gaminiai, keptos bulvės, balta duona, riešutai, razinos ir džiovinti vaisiai, saldžios vynuogės ir melionas, nes jie turi daug kalorijų. Taip pat draudžiamas sūdytas maistas - druska sulaiko organizme vandenį. Daržovių dienomis galima valgyti nedaug makaronų, bulvių su lupenomis, kurios turi daug ląstelienos.
PLIUSAI. Angliška dieta nesukelia didelio streso organizmui ir nesumažina fizinio aktyvumo.
MINUSAI. Pradėti lengva, pabaigti sunku. Antra - tokia dieta rekomenduojama ne dažniau negu kartą per metus ir, kadangi trunka daugiau nei 20 dienų, prieš pradedant verta pasikonsultuoti su gydytoju.
Maisto derinimas
Daktaro Šeltono rekomendacijos
Amerikiečių dietologas ir natūropatas Herbertas Šeltonas, pats sulaukęs 90 metų, savo sukurtą mitybos sistemą grindė tuo, kad baltymai ir angliavandeniai virškinami skirtingai. Šeltonas ir jo šalininkai teigė, jog tam, kad maistas būtų sėkmingai suvirškintas (pasisavintos medžiagos), jo produktai neturėtų patekti į organizmą vienu metu. Kitaip tariant, jie turi ten patekti pagal eilę ir su tam tikrais laiko intervalais.
Reikalas tas, kad vieniems produktams (kuriuose dominuoja angliavandeniai) virškinti reikia šarminės aplinkos, kitiems (baltymai) - rūgštinės. Jei prisiminsite chemijos pamokas, šarmai ir rūgštys vieni kitus neutralizuoja.
Taigi jei į skrandį vienu metu pateks ir baltymų, ir angliavandenių turtingas maistas, virškinimo sultys juos neutralizuos, todėl organizmas nesuvirškins ir nepasisavins reikiamų medžiagų. Maisto likučiai kaupsis storojoje žarnoje ir taps daugybės nemalonumų šaltiniu. Be to, blogai organizmo pasisavintas maistas (angliavandeniai, riebalai) papildomai apkraus kasą ir bus dedamas į atsargas riebalų pavidalu...
Todėl dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Šeltonas pasiūlė derinti tai, ką valgote: vienu metu vartoti tik baltymus, tik riebalus arba tik angliavandenius.
PLIUSAI. Būtinybė valgyti baltymus, riebalus ir angliavandenius atskirai reikalauja skrupulingai planuoti valgiaraštį, o tai įgalina numesti svorio. Be to, mėsą valgyti ne su makaronais ar bulvėmis, o su daržovėmis yra ir skaniau, ir naudingiau.
MINUSAI. Didžiausias minusas yra klaida manyti, jog organizmas nesugeba susidoroti su riebalais, baltymais ir angliavandeniais vienu metu.
Medikai ironizuoja, jog Šeltonas pamiršo dvylikapirštę žarną, kuri įsitaisiusi tarp skrandžio ir žarnyno. Joje vienu metu jau tūkstantmečiais virškinami ir baltymai, ir riebalai, ir angliavandeniai. Jeigu gydytojams tenka pašalinti visą žmogaus skrandį, jis nemiršta: visas jo suvalgytas maistas virškinamas dvylikapirštėje žarnoje.
Maža to, daugelio medikų nuomone, griežtas maisto produktų skirstymas sutrikdo skrandžio ir žarnyno veiklą, nes ilgą laiką taip maitinantis organizmas "pamiršta", kaip reikia virškinti skirtingą maistą vienu metu. Rezultatas - viduriavimas ir skrandžio veiklos sutrikimai.
Apie maisto ir skysčių proporcijas
Tibeto medicininėje literatūroje sujungtos dvi pagrindinės sveikatos žinių kryptys. Viena kryptis remiasi Keturiomis Tantromis, kurių mokė pats Buda. Šie Indijos mokymai sujungti su vietinėmis medicinos žiniomis, kurių tibetiečiai gavo prieš daugiau nei du tūkstančius metų, kur kas anksčiau, nei budizmas įsiskverbė į Tibetą.
Pasak Tibeto gydytojo Tenzino Vangpo*, svorio norintiems numesti žmonėms, kaip ir tiems, kurių silpnas virškinimas, pavalgius mėsos ar kito sunkaus maisto pataria išgerti karšto virinto vandens arba žolelių arbatos su medumi.
Jeigu valgydami periodiškai ir saikingai gersite vandenį, tai padės išlaikyti svorį tokį, koks yra; skysčių vartojimas po vagio skatins kauptis svorį; jeigu visiškai numalšinsite troškulį prieš valgį ir negersite maždaug valandą po valgio, svoris kris. Šis patarimas, kada gerti skysčius - prieš, per ar po valgio - kilęs iš klasikinių indų traktatų, o patarimas gerti karštą vandenį su medumi - iš senosios Tibeto tradicijos.
Pagal klasikinę Tibeto tradiciją, ketvirtadalis skrandžio apimties turi būti pripildyta kieto maisto, pusė - skysčių ir ketvirtadalis paliktas tuščias.
Pagal dar senesnę tibetiečių tradiciją, pusė skrandžio apimties turi būti užpildyta kietu maistu, ketvirtadalis - skysčiais ir ketvirtadalis - tuščias.
Daug skysčių pirmojoje virškinimo proceso stadijoje skatina gleivių aktyvumą, padidina kūno jėgą ir padeda užkirsti kelią įvairiems viršutinės krūtinės dalies ir gerklės negalavimams, pavyzdžiui, peršalimui. Jeigu gersite mažai, gleivės normaliai nefunkcionuos. Atsiras seilių, kurios sukelia gerklės ir kvėpavimo problemų.
Tęsinys - apie psichologines antsvorio priežastis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą