Studentų gyvenimas visuomet buvo apaugęs mitais ir stereotipais. Nuo mamos kotletų, įdėtų į krepšį, iki išmanių viražų, siekiant pergudrauti net ir pačius griežčiausius dėstytojus. Nuo paskutinės nakties prieš egzaminą iki pačių ekstremaliausių „fuksų“ krikštynų. Tačiau ar įsivaizduojate, kaip ir kuo gyveno studentai tarpukario Lietuvoje? „Yra dalykų, kurie nesikeičia“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė, pasakojusi apie studentų gyvenimą prieš 100 metų.
Pasak A. Veilentienės, keičiasi studentų kartos, tačiau žinių troškimas, noras linksmintis ar maištauti vienija jas tarsi bendra gija. Kiekvienoje epochoje tai įgauna naujas formas.
„Studentija visais laikais buvo ta jėga, kuri skatindavo visuomenės pokyčius“, – teigia istorikė, kuri pasidalijo žiniomis, archyvų radiniais ir rekonstravo tarpukario Lietuvos studentų gyvenimo epizodus.
Dabar Tarptautinė studentų diena minima lapkričio 17-ą dieną, tačiau tarpukariu Lietuvos studentai savo dieną švęsdavo vasario 15-ąją. Perskaitę šį straipsnį, sužinosite, kodėl.
Studijos universitete – prabangos dalykas
A. Veilentienės teigimu, lyginant su šiais laikais, tarpukario Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių skaičius buvo gerokai kuklesnis. Pavyzdžiui, Kaune 1922 m. vasarį įkurtas Lietuvos universitetas, KTU pirmtakas, į platųjį pasaulį iki 1940. m išleido apie 3 tūkst. absolventų.
Per metus Lietuvos universitete, tuomet vieninteliame šalyje, vidutiniškai studijuodavo apie 1,5 tūkst. studentų. Dabar į Lietuvos aukštąsias mokyklas kasmet vidutiniškai įstoja apie 30 tūkst. pirmakursių.
„Aukštasis mokslas buvo pasiekiamas ne kiekvienai šeimai, kurios tais laikais buvo itin gausios. Paprastai ūkininkai studijuoti išleisdavo gabiausią šeimoje vaiką“, – patikslina istorijos mokslų daktarė A. Veilentienė.
Dėl įvairių priežasčių – finansų stokos, ligų, viliojančių darbo pasiūlymų, neišlaikytų egzaminų, šeiminių aplinkybių – mokslus baigdavo toli gražu ne visi.
Moterys dažniausiai rinkdavosi specialybes, kurios siejosi su motiniška globa. Mergaitės dažniausiai planuodavo baigusios mokslus tapti mokytojomis ar medikėmis. Šiose specialybėse merginos sudarė nuo 39 iki 47 proc. Tarpukariu itin reta svajojo tapti inžiniere – Lietuvos universiteto Technikos fakultete 1930–1932 m. studijavo tik 3 moterys.
Dėl įvairių priežasčių – finansų stokos, ligų, viliojančių darbo pasiūlymų, neišlaikytų egzaminų, šeiminių aplinkybių – mokslus baigdavo toli gražu ne visi.
Beje, istorijos ratas kartojasi: ir tarpukario visuomenė išgyveno etapą, kai daugelis žavėjosi teisės arba medicinos mokslais – šios specialybės buvo pačios populiariausios ir kartu leido lengviau pelnytis duoną verčiantis privačia praktika. Stojantieji apskritai rečiau rinkdavosi technologinius mokslus, o pati mažiausia buvo matematikos ir gamtos mokslų fakulteto bendruomenė.
Patys inicijuodavo tarptautinius mainus
Paskaitoje kalbantis dėstytojas ir būrys klausančių studentų – tokia klasikinė mokymosi forma buvo būdinga tuo metu. Nors, kaip ir šiandien, būta seminarų, eksperimentų laboratorijose, besimokantieji praktikavosi realiose darbo vietose.
Pavyzdžiui, tarpukaryje Studentų atstovybės iniciatyva su kolegomis iš užsienio buvo suorganizuoti tarptautiniai mainai. Jų metu lietuvaičiai atliko praktikas Suomijos, Čekoslovakijos, Latvijos įmonėse, tenykščiai studentai važiavo į Lietuvą. Tarptautinėje aplinkoje įgytą patirtį vertino ir paramą teikė Vyriausybė – mainams stipendijas steigė Susisiekimo, Vidaus reikalų ir kitos ministerijos.
Pasak A. Veilentienės, besikuriančioje Lietuvoje nebuvo vadovėlių lietuvių kalba, todėl universiteto dėstytojai neretai per naktis rengdavo straipsnius, rašydavo knygas, kad tik užpildytų mokomosios medžiagos spragas. Ne vienas Lietuvos šviesuolis už tokį darbą buvo įvertintas mokslo laipsniu.
Parengtus vadovėlius įsigyti galėjo ne visi studentai, todėl dažnas mokytis patraukdavo į sausakimšą biblioteką. Joje akademinio jaunimo niekada netrūko, o kai kuriomis dienomis netilpdavo visi norintys.
„Studentiškoje to meto spaudoje yra išlikusių humoristinių eiliuotų kūrinių. Juose studentai liedavo nuoskaudas ir pašiepdavo gudruolius, kurie pasidėdavo portfelius skaityklose ir dingdavo taip veltui užimdami vietas“, – pasakoja istorikė.
Dėstytojai patys organizuodavo konspektų „leidybą“
Dažniausiai paskaitose dėstytojai diktuodavo, o studentai konspektuodavo. Sumanesni paskaitų užrašus daugindavo specialiu prietaisu – rotoprintu.
„Įdomu, kad tarpukario Kaune klestėjo nedideli verslai, kai paskaitų konspektai būdavo atspausdinami ir pardavinėjami kitiems. Tuo vertėsi studentų draugijos, atskiri jų kooperatyvai. Kai kurie dėstytojai konspektų „leidybą“ inicijuodavo patys“, – pasakoja A. Veilentienė.
Tarpukario Lietuvoje galiojo studijų tvarka, kuri su kai kuriais pakitimais pasiekė ir šiandieną. Metų eigoje paskaitos būdavo išdėstomos per du semestrus, studentų pasiekimai vertinti balais nuo 1 iki 5. Tais laikais egzaminų sesijų nebuvo, studentai dėstytojui atsiskaitydavo individualiai.
„Atsirasdavo bėdžių, kurie neatsiskaitydavo laiku ir akademinės skolos slėgdavo nuo pirmo iki paskutinio kurso. Tokiems būdavo sunkiausia prisikasti iki diplominio darbo“, – priduria KTU muziejaus vadovė.
Nors oficialiai mokslų trukmė universitete būdavo 5 metai, neretai studentai studijuodavo gerokai ilgiau, ypač tiksliuosius ar techninės pakraipos mokslus. A. Veilentienės duomenimis, tuometiniame Technikos fakultete studentai realiai studijas baigdavo per 8–9 metus, o kai kurie užtrukdavo net iki dešimtmečio.
Sėkmingai įveikęs sunkumus jaunimas pasiekdavo diplominių darbų gynimo etapą. Viešuosiuose studentų diplominių darbų gynimuose dalyvaudavo gausi akademinė bendruomenė. Pasak KTU istorikės, būta atvejų, kai apie diplominių gynimų datas skelbė plačioji spauda, visuomenės dėmesio ypač susilaukdavo būsimųjų architektų darbai.
Studentai turėjo suktis, kad išgyventų
Tarpukario universitete per metus mokslas, nepriklausomai nuo studijų, kainavo 150 litų. Tais laikais už tiek ūkininkas įpirkdavo melžiamą karvę. Mokesčio išimtį turėjo Lietuvos kovose už Nepriklausomybę dalyvavę ir Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, kuriems Valstybė garantuodavo nemokamą aukštąjį mokslą.
Pragyvenimas mieste buvo brangus, todėl dažną gelbėdavo iš kaimo tėvų parūpintas maistas. A. Veilentienė pasakoja, kad tarpukaryje universitetas bendrabučių neturėjo, todėl reikėjo nuomotis būstą patiems.
Studentai neveltėdžiaudavo ir bandydavo pinigų užsidirbti patys. Geriausiai sekdavosi inžinieriams, kurių tuometės Lietuvos pramonėje labai trūko. Dažnas šios srities studentas įsidarbindavo dar mokydamasis universitete.
Populiariausias tarp studentų buvo korepetitoriaus darbas. Akademinį jaunimą noriai samdydavo labiau pasiturinčios šeimos, kad studentai pagelbėtų mokytis vaikams gimnazistams. Retesniais atvejais studentas privačiai mokydavo kitą studentą.
„Apskritai studentų tarpusavio ryšiai buvo glaudesni, daugelis jų priklausė įvairioms studentų korporacijoms, sambūriams“, – teigia A. Veilentienė.
Jos žiniomis, tarpukario Lietuvoje veikė beveik 140 įvairių studentus vienijusių organizacijų. Didžioji jų dalis – studentiškos vyrų ir moterų korporacijos, kurias formaliai steigiant turėjo sudaryti ne mažiau kaip 25 nariai.
Pasak KTU muziejaus vadovės, studentų korporacijų tradicija į Lietuvą atėjo iš germaniškų universitetų, kuriuose ankstesnėms Lietuvos inteligentų kartoms buvo tekę ragauti mokslo.
Įdomu, kad tokio tipo organizacijos inicijuodavo studentams reikalingas paslaugas: pačios steigė arba nuomojo patalpas studentų kirpykloms, siuvykloms, valgykloms, knygynams. Verslavo arba patys studentai, arba susirasdavo tuo suinteresuotus miestiečius.
Studentų sambūrį iš sodo ėmėsi vaikyti raitosios policijos pajėgos. To meto spauda rašė, kad minia tramdyta „nagaikomis“. Išgirdęs triukšmą pasirodė Lietuvos kariuomenės generolas ir muziejaus direktorius Vladas Nagevičius. Jis užstojo studentus ir ėmė stabdyti policijos pajėgas.
Tarp stambiausių studentų organizacijų buvo ateitininkai ir neolituanai. Abi organizacijos buvo gana įtakingos, turėjo atskirus rūmus, kuriuose vykdavo susirinkimai, ceremonijos, šventės.
Kėlė riaušes, bet žino, kur slėptis
Stambiausios Lietuvos studentų korporacijos aktyviai pasižymėjo ir Lietuvos politiniame gyvenime. Būtent jų iniciatyva buvo organizuoti studentiški maištai, nukreipti prieš to meto vyriausybes. 1926 m lapkričio 21 d. studentai, priešiškai reaguodami į valdžios leidimą Lietuvoje steigti 0 lenkų mokyklų, surengė nesankcionuotą eisenąKaune centre į Karo muziejaus sodelį.
Studentų sambūrį iš sodo ėmėsi vaikyti raitosios policijos pajėgos. To meto spauda rašė, kad minia tramdyta „nagaikomis“. Išgirdęs triukšmą pasirodė Lietuvos kariuomenės generolas ir muziejaus direktorius Vladas Nagevičius. Jis užstojo studentus ir ėmė stabdyti policijos pajėgas.
„Tarp studentų demonstrantų nemažai buvo Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvių, štai todėl jie ir susilaukė generolo pagalbos“, – paaiškina A. Veilentienė.
Masinėje eisenoje galimai dalyvavo nuo 600 iki 1000 studentų, taigi į sambrūzdį įsitraukė bene pusė ar daugiau universiteto studentų. Po šio įvykio kai kurie studentai buvo suimti. Tada protestą pareiškė ir universiteto vadovybė, nepritardama „pertekliniams veiksmams“.
„Buvo didelis visuomenės pasipiktinimas. Vyriausybė aiškino, kad nieko bloga čia neatsitiko, tačiau jos autoritetas dar labiau pašlijo. Galima teigti, kad šis studentų demonstracijos numalšinimas paskatino surengti perversmą, kuris įvyko 1926 m. gruodį“, – paaiškina A. Veilentienė.
Kita didelė studentų demonstracija įvyko 1938 m. gruodžio mėn., kai akademinis jaunimas reiškė nepasitenkinimą dėl pakartotino Antano Smetonos išrinkimo prezidentu.
Gatvėse, prie dabartinio KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto pastato, įvyko aršus susirėmimas tarp studentų ir policijos. Užpulti studentai bėgo slėptis į universitetą, kadangi universitetas turėjo autonomiją ir jo patalpose suėmimai negalėjo būti vykdomi.
Vis dėlto aktyvistai buvo numalšinti: per susirėmimą kai kurie nukentėjo, atsidūrė ligoninėse. Dalis demonstrantų susilaukė teisinių pasekmių – buvo nuteisti, pašalinti iš universiteto, ištremti į tėviškes.
„To meto amžininkai liudijo, kad Gedimino ir Donelaičio gatvės kitą dieną po įvykio buvo nutaškytos krauju“, – pasakoja istorikė.
Studentų dieną švęsdavo žiemą
A. Veilentienė primena ir humoristinius studentų protestus. Pavyzdžiui, tarpukario Kaune elektrą tiekė belgų kompanija, nesikuklinusi už elektrą Lietuvoje imti 6 kartus daugiau negu Vakarų Europoje.
1933 m. visuomenė neteko kantrybės ir paskelbė savaitės boikotą. Nuspręsta sutemus nežiebti šviesos. Vakarais vaikščiodami studentai iškuldavo langus tiems, kurie nesilaikė susitarimo.
Akademinis jaunimas nuo 1927 m. stengdavosi linksmai sutikti Universiteto įkūrimo metines ir švęsdavo vasario 15 dieną. Būta švenčių, kai jie triukšmingai reikalaudavo lengvatų kino teatro arba valstybės teatro bilietams.
1928 metais studentai iš bėgių išvertė vieną „konkės“ vagoną. Juos piktino, kad Kaune dar naudojama archajiška transporto priemonė – arkliais traukiamas tramvajus.
„Studentai gavo kritikos už įsismarkavimą, tačiau savivalda sureagavo ir atnaujino autotransporto parką“, – pasakoja A. Veilentienė. Po šių įvykių galiausiai 1932 m. vasario 15 diena buvo įteisinta kaip šventė, todėl lietuvaičiai iki pat karo ją švęsdavo kaip Studentų dieną.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą