Dingo milijardai, ieškomi milijonai

Dingo milijardai, ieškomi milijonai

Viena po kitos išaiškėja kredito unijos, kuriose vagiami pinigai ar vykdoma kitokia nepriimtina veikla, pernai paskelbtas bankrotas „Snoro“ bankui. „Respublika“ tęsia tyrimą, kodėl nebuvo pasimokyta iš praeities klaidų - iš bankų griūties paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. O klaidos kainavo labai brangiai. Prieš keliolika metų 14 bankrutavusių bankų valstybės įmonei Turto bankas iki šiol liko skolingi 448 mln. litų. Iš 1,8 mlrd. litų sumos teišieškota 235,6 mln. litų, o didelė skolos dalis paprasčiausiai nurašyta. Kaip sekasi išieškoti skolas, puikiai iliustruoja toks pavyzdys: pernai per 11 mėnesių išieškotas vos 1 mln. litų.

Iš istorijos nepasimokėme

Po to, kai paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje Lietuvą sukrėtė bankų griūtis, prireikė labai daug laiko, kad pasitikėjimas bankų sistema grįžtų. Daugiau nei dešimtmetį atrodė, kad situacija stabilizavosi, kol užpernai kaip perkūnas iš giedro dangaus visuomenę pasiekė žinia apie „Snoro“ nacionalizavimą ir bankrotą. O pernai skandalų banga pradėjo ristis per kredito unijas

Atrodė, kad praeitis turėjo visus pamokyti, kokios yra skaudžios skandalų kreditų įstaigų sistemoje pasekmės. Tačiau, panašu, kad nepasimokėme. „Respublika“, tęsdama žurnalistinį tyrimą, aiškinosi, kokios yra XX amžiaus pabaigoje bankrutavusių bankų skolos valstybei ir kaip jos grąžinamos.

Sukurtas krizei švelninti

1995 m. Lietuvą ištikus bankininkystės krizei Seimas bei Vyriausybė, norėdama sušvelninti šios krizės pasekmes, 1996 m. birželio 4 d. priėmė „Aurabanko“ reorganizavimo įstatymą, kurio pagrindu šis komercinis bankas buvo reorganizuotas į valstybės valdomą neveiksnių aktyvų valdymo įmonę - AB Turto banką. Vykdydamas bankų restruktūrizavimo programą, 1996-1999 m. Turto bankas perėmė arba pirko už Vyriausybės vertybinius popierius keturių komercinių bankų aktyvus.

Siekiant paspartinti nuo 1995-1997 m. užsitęsusį bankų likvidavimą, nuo 2002 m. Turto bankas neatlygintinai perėmė dar dešimties bankrutavusių komercinių bankų nerealizuotus aktyvus. Visi šie bankai jau likviduoti ir išregistruoti, tačiau skolų išieškojimas iš bankų skolininkų tebesitęsia.

Teks nurašyti

Turto banko interneto svetainėje skelbiama, kad Turto bankui buvo perduotos mažai vertingos reikalavimo teisės. Tai yra tos, kurių nepavyko parduoti varžytynėse ir jas atsisakė perimti kiti likviduojamų bankų kreditoriai. Surinkus informaciją apie šios grupės skolininkus, daugeliu atvejų paaiškėja, kad jokio turto, iš kurio būtų galima išieškoti, jie neturi, suėję senaties terminai, netinkamai įforminta reikalavimo teisė ar pan.

Šios kategorijos neveiksnių aktyvų likutis vis dar sudaro apie 116 mln. litų, nors jų balansinė vertė nesiekia 2,4 mln. litų. Ką tai reiškia?

Turto banko Skolų valdymo tarnybos direktorius Romualdas Žemaitaitis „Respublikai“ paaiškino, kad 116 mln. litų sudaro tik atidėjiniai.

„O balansinė vertė, kuri yra 2,4 mln. litų, reiškia, kad iš visos sumos tik tiek įmanoma susigrąžinti, vertinant konservatyviai. Iš viso visų 14 bankų skolų likutis yra 448 mln. litų. O buvo 1,8 mlrd. litų. Išieškota yra 235 mln. litų. Kita dalis skolų nurašyta“, - informavo R.Žemaitaitis.

Bankininkai grąžina grašius

Tačiau, anot jo, tai nereiškia, kad visų 14-os bankų skolininkų skola tesiekė 1,8 mlrd. litų. Ši suma - tik ta, kurią išieškoti pavesta Turto bankui.

„Dalis išieškota buvo likviduojant pačius bankus ir parduodant turtą, dalį perėmė kiti kreditoriai ir t.t.“, - sakė R. Žemaitaitis. Anot jo, kokia iš viso yra bankrutavusių bankų skola - nėra duomenų.

Skolų išieškojimas vyksta vangiai. Pavyzdžiui, iš „Tauro“ banko, kurio skola indėlininkams buvo 120 mln. litų, valdybos pirmininko Gintaro Terlecko buvo priteista 26,4 mln. litų, tačiau iki 2009-ųjų iš jo tebuvo išieškoti 826 litai, iš „Aurabanko“ vadovui Vidmantui Kudarauskui priteistų 2,5 mln. litų - tik 1568 litai ir t.t. Deja, naujesnių duomenų Turto bankas nepateikia. Kodėl iš kaltininkų išieškomi tik grašiai, nors jie tikrai nėra skurdžiai? Pasirodo, daug jų suspėjo turtus perrašyti savo draugams, giminėms.

„Iš atskirų žmonių, aišku, yra sunku išieškoti. Jie neturi turto, einamuoju momentu neturi pajamų, todėl išieškojimas ir nevyksta“, - paaiškino R.Žemaitaitis.

Audrius RUDYS, Kovo 11-osios Akto signataras, ekonomistas:

- Po bankų griūties praėjusiame amžiuje buvo imta labai nepasitikėti kredito įstaigų sistema. Ar taip neatsitiks dabar, jei vis daugiau kredito unijų ar bankų bus įvardijami kaip problemiški?

- Žmogaus psichologija yra tokia: iš pradžių išsigąstame, o paskui užmirštame. Kai niekas nebevyksta, atrodo, kad niekada ir nebevyks. Finansinių institucijų bankrotai ar išvogimai yra būdingas reiškinys, paplitęs visame pasaulyje. Nemanykime, kad jis būdingas tik Lietuvai. Gal pas mus išvogimų ir yra daugiau, nes mums nusikalstamos schemos, kurios pasaulyje eksploatuojamos 200 metų, yra naujiena. Tačiau didelės nuostabos man tai nekelia: dedi pinigus, vadinasi, rizikuoji. Lygiai taip pat bankas ar kredito unijos skolindamos rizikuoja. Tik reikia atskirti, kur yra pasverta rizika ir kur yra tyčinė. Keli bankai būtent tyčia buvo nuvaryti, kai paskolos buvo pasidalijamos už niekus. Taip ir kai kurios unijos dabar elgiasi.

Reikėtų griežčiau centralizuoti unijų priežiūrą ir valdymą, padaryti, kad visos unijos privalomai būtų Centrinės kredito unijos narės. Reikia griežčiau žiūrėti, kad kredito unijose telktųsi tik tam tikrais saitais susiję žmonės. O dabar kas buvo padaryta? Sistema atpalaiduota ir kredito unijoms suteiktos kur kas platesnės kreditavimo galimybės. O kontrolės beveik nepadaugėjo. Todėl valstybė šitoje vietoje trupučiuką kalta.

- Kone 20 metų unijos veikė ramiai, o pernai iškart 4 jų susidūrė su problemomis. Ar pradėta daugiau vogti, ar kontrolė tapo akylesnė?

- Manau, ir viena, ir kita. Iš esmės juk kredito unijos buvo sugalvotos kaip tam tikros tarpusavyje susijusių žmonių grupės, kur vieni kitais pasitiki ir gali vieni kitus kontroliuoti ne tik per finansinius dalykus. Pavyzdžiui, yra akademinė unija, kurioje susibūrę aukštųjų mokyklų darbuotojai, advokatų unija, pareigūnų. Visi steigėjai turėdavo turėti ką nors bendro, tai ir būdavo saugiklis, kad nebus vagiama vienų iš kitų. O dabar unijų pajininkais gali tapti bet kas. Net ir mažosios bendrijos, kurios yra tik kaip mokesčių vengimo priemonės. O jei dar prie galimybės vengti mokesčių atsiras galimybė gauti paskolas - tai pavojinga. Juk mažoji bendrija - juridinis asmuo, kurio savininkams nėra taikoma neribota turtinė atsakomybė. Ją įsteigti labai lengva ir jos vardu gali daryti ką nori. Kredito unijų rinka tapo labiau rizikinga ir neabejoju, kad nemalonių dalykų jose matysime dar daugiau.

- Kredito įstaigų sistemoje vis dar daroma milžiniškų klaidų. Negi neužteko bankų griūties pamokos?

- Aišku, kad šiek tiek pasimokėme. Tačiau sukčiai yra be galo išradingi. Jie visada yra išradingesni už tuos, kurie turi su jais kovoti, nes negali kokie nors pareigūnai sėdėdami sugalvoti sukčiavimo būdus, kurių dar nėra, ir imtis priemonių prieš juos. Juk tada sukiltų visuomenė ir piktintųsi: kuo jūs mus laikote? Juk yra nekaltumo prezumpcija.

- Jūs esate vienas iš Lietuvos bankinės, kredito unijų sistemų kūrėjų. Ar jas galėjote įsivaizduoti, kad net ir po 20 metų sukčiai jose ras spragų ir vyks toks vogimas?

- Mes daug ko tada net neįsivaizdavome. Galiu papasakoti vieną istoriją, susijusią su bankais. 1990 ar 1991 metais buvo kuriami Lietuvos banko, taip pat ir Bankų įstatymai. Šitą sferą turėjo kuruoti tuometinė Seimo Ekonomikos komisija, kuriai vadovavo Kazimieras Antanavičius. Ten bankų atžvilgiu susidūrė dvi koncepcijos - Kęstučio Glavecko ir Vlado Terlecko. K. Glaveckas sakė, kad bankų gali būti prie kiekvieno kampo, tegul steigia juos, kas tik nori. O V. Terlecko pozicija buvo kitokia: komercinių bankų tegul būna nedaug, bet jie gerai kontroliuojami. Susidūrus šioms koncepcijoms ir įvykus skilimui Ekonomikos komisijoje, nebeliko galimybės parengti normalų įstatymą. Todėl klausimas buvo permestas Biudžeto komisijai, o jai vadovavau aš.

Gal net truputėlį pasigirsiu, kad mes nepalaikėme K. Glavecko modelio. Mes pritarėme V. Terlecko modeliui, nors dėl kompromiso iš jo teko išmesti kai kuriuos griežtesnius apribojimus, nes gana stipriai buvo atstovaujama ir kitokia nuomonė. Tada išėjo Bankų įstatymas - artimesnis griežtesniam V. Terlecko variantui negu K. Glavecko, kuriame viskas buvo liberalu. Tačiau vis tiek buvo surasta būdų, kaip viską apeiti. Nieko nepadarysi, ankstyvojo kapitalizmo stadijoje gyvenome.

- Jei buvę pritarta K. Glavecko modeliui, bankų griūtis būtų buvusi dar baisesnė?

- Savaime aišku. Jei gerai pamenu, 1993-1994 metais Lietuvoje buvo 27 komerciniai bankai. Vieni gerai tvarkėsi, o kiti vienas po kito ėmė bankrutuoti. Tik kai Lietuvos bankas suskubo reikalauti didinti įstatinį kapitalą, bankų natūraliai ėmė mažėti: jie jungėsi, buvo pardavinėjami vienų kitiems. Tas procesas buvo geras. O jei būtų priimtas liberališkasis variantas, bankų būtų buvę apie pusantro šimto. O tada nei priežiūros organizuosi, nei dar ko, ir vogimas būtų buvęs dar didesnis.

- Kodėl iš buvusių bankininkų nepavyksta išsiieškoti skolų?

- Juk ir turto registravimo klausimai nebuvo išspręsti, ir teisinių procedūrų, turto areštų klausimai. Pradėdavo tardymus, teisines procedūras, ir tik po kelių mėnesių imdavo inventorizuoti tardomųjų turtą. O įtariamasis nieko neturi, tik apatines kelnaites, nes visa kita išslapstyta.

„Respublika“ primena, kad Generalinė prokuratūra ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą dėl galimai neteisėto didelės vertės paskolų gavimo iš keturių Lietuvoje veikiančių kredito unijų, taip pat galimo šių kredito unijų turto iššvaistymo, disponavimo nusikalstamai įgytu turtu, kai kurių įmonių neteisėtos veiklos ir dokumentų klastojimo.

Tiriant Lietuvos kredito unijų veiklą gauta duomenų, kad grupė asmenų, atitinkanti organizuotos grupės požymius, iš Nacionalinės kredito unijos galėjo apgaule gauti beveik 25 mln. litų kreditų, nors turto, kuriam įsigyti buvo išduoti kreditai ir kuris buvo įkeistas paskoloms užtikrinti, vertė nesiekia 800 tūkst. litų.

Įvertinęs šias aplinkybes ir kitus Nacionalinėje kredito unijoje nustatytus pažeidimus, Lietuvos bankas paskelbė apie šios kredito unijos veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskyrė laikinąjį administratorių.

Nacionalinė kredito unija - ne pirmoji, pernai patekusi į Lietuvos banko ar net teisėsaugos akiratį. Rugsėjį Lietuvos banko rimtų priekaištų sulaukė kredito unija „Laikinosios sostinės kreditas“, rugpjūtį Vilniaus kredito unijai laikinai uždrausta skolinimo paslauga. Negana to, praėjusių metų pradžioje teisėsaugos pareigūnai buvo sulaikę kelis Palangos kredito unijoje dirbančius asmenis. Įtarimų sukėlė 5 paskolos už beveik 2 mln. litų. Kai kurios jų išduotos asocialiems, jokio turto ir pajamų neturintiems asmenims, o paskolų vertė šimtus kartų viršijo įkeičiamų sklypų vertę.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder