Narystė ES
Sausio 20-oji - Europos Parlamento kadencijos pusiaukelė, paženklinta naujai iškilusiais Europos Sąjungos energetinės nepriklausomybės, plėtros suvaldymo bei naujųjų Sąjungos narių įsiliejimo iššūkiais.
Taip teigė klaipėdietis europarlamentaras Eugenijus Gentvilas, kuris apžvelgė savo darbo rezultatus bei interviu "Vakarų ekspresui" papasakojo ne tik apie Lietuvos eurointegracijos pliusus, bet ir neigiamus aspektus.
Praėjo pusė Europos Parlamento kadencijos - kuo ypatingas Jums buvo šis laikotarpis?
Man asmeniškai tai buvo nauja patirtis. Patikėtos pareigos nebuvo terra incognita, Europos Parlamento darbą įsivaizdavau. Esu dirbęs Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje, nacionaliniame parlamente. Tad stebuklingų naujienų nebuvo.
Maloniai šokiravo tai, kaip toks milžiniškas mechanizmas sugeba puikiai politiškai ir administraciškai tvarkytis. Kita vertus, pastebėjau ir negatyvių veiksnių, bandydamas įvertinti, kiek prireikia laiko norint ką nors pasiekti Europos Sąjungoje. Lietuvoje viskas gali būti išspręsta per savaitę. Europoje tai vyksta metų metais. Tačiau tas darbo planavimas dviem metams į priekį turi ir teigiamų bruožų.
Sudėtinga tuomet, kai įvykus kokiems nors nenumatytiems atvejams bandai įtraukti vieną ar kitą klausimą į darbotvarkę. Pavyzdžiui, Ukrainos oranžinė revoliucija. Mes norėjome paremti demokratines politines jėgas, tačiau darbai jau buvo senokai suplanuoti ir šis klausimas į posėdžių darbotvarkę liko neįtrauktas. Operatyviai reaguoti nesugebama - Sąjunga yra per didelis organizmas.
Šią kadenciją Europarlamentas sugebėjo laipsniškai stiprinti savo reikšmę, svarbą greta kitų Sąjungos institucijų. Pasiekta, kad Parlamentas galėtų pareikšti nepasitikėjimą kuriuo nors iš eurokomisarų. Europos Komisijos prezidentas privalėtų atšaukti tokį politiką, kitaip grėstų interpeliacija visai Komisijai. Iki šios kadencijos tokios teisės Parlamentas neturėjo, galima buvo balsuoti tik prieš visą komisiją.
Kokie iššūkiai laukia Europos Parlamento likusią kadencijos dalį?
Parlamentas su specifiniais iššūkiais nesusidurs, o Europos Sąjunga - taip. Svarbus Lisabonos strategijos, kuri apibrėžia Sąjungos ekonominio konkurencingumo stiprinimą pasaulinėje rinkoje, klausimas. Ši strategija turi būti įvertinta, ar ji realizuojama. Tai - dešimties metų programa nuo 2000 metų iki 2010 metų, kuri nevykdoma. Sumažintos Sąjungos ambicijos, todėl bus vykdomas monitoringas. Dabar didesnė atsakomybė užkrauta valstybėms narėms, nes anksčiau jos negyveno pagal šią strategiją - tik Sąjungos institucijos. Dabar visos Sąjungos institucijos privalės vykdyti minėtą dokumentą.
Kitas dalykas - Europos Sąjungos Konstitucija, kuri yra šiek tiek nevykusiai padaryta. Reikės galvą sukti visoms valstybėms.
Trečias iššūkis - Sąjungos plėtra, pasekmės ir jos suvaldymas.
Koks vaidmuo mūsų valstybei tenka bendrojoje Sąjungos energetinės nepriklausomybės stiprinimo politikoje?
Lietuvai tenka kertinis, raktinis vaidmuo. Dėl mūsų valstybės geografinės dislokacijos šiandieninei Europos Sąjungai tapome reikiama grandimi, per kurią gali eiti arba būti nutraukti energetiniai, kitokie komunikaciniai ryšiai. Džiaugiuosi, kad tie dalykai pajudėjo, tačiau iš Sąjungos pusės nematau to supratimo. Esame tame mazge, per kurį turi eiti komunikacijos į Vakarų ir Šiaurės Europą. Ta bambagyslė su Rusija bet kada gali būti nutraukta.
Kol rusai nepradėjo rodyti energetinių akibrokštų su Gruzija, Ukraina, Baltarusija, niekam pernelyg ši problema ir nerūpėjo. Po to senoji Europa suprato ekonominę grėsmę. Tokia Rusijos energetinio šantažo politika tampa grėsminga didžiajai Europos daliai, nes negarantuoja dujų bei naftos produktų tiekimo. Jaučiamas diskomfortas, o to niekas nenori Vakaruose.
Rusijos "siurprizai" gali išeiti į naudą Europai, nes niekas nebenori tokių negražių dalykų, kaip buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino paktas dėl dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu. Energetikoje savo problemas išsprendė tik dvi šalys, o kitos liko prie tuščio lovio. Apie vieningos energetikos poreikį kalbama vis garsiau, tačiau darbai vyksta lėtai.
Tai yra kurioziška, nes Europos Sąjunga turi vieningą politiką, pavyzdžiui, lengvųjų automobilių sėdynių atlošų klausimu. Yra direktyvos, standartai. Energetikos klausimu - vienu kertinių ir esminių, - ne.
Ar pasikeitė Europos Sąjungos politika po to, kai greta kitų valstybių narėmis tapo Lietuva?
Taip. Senojoje Europoje pradėta ieškoti naujų ašių. Iki tol aiškia ašimi buvo Prancūzija ir Vokietija, kurios bandė diktuoti madas, konkuruoti su britais. Po JAV invazijos į Iraką, šios dvi valstybės tapo lyg ir antiamerikietiškomis, todėl teko ieškoti atramos tarp Rytų Europos valstybių. Kadangi naujųjų narių dešimtukas yra labiau proamerikietiškas, pasirinkta daugiausiai gyventojų turinti, stipriausia tarp naujųjų narių Lenkija. Lenkai norėjo susireikšminti, ignoruodama kitų narių naujokių interesus, tačiau G. Šrioderio ir V. Putino paktas dėl dujotiekio Lenkiją užsiutino. Vokietija ignoravo gyvybinius lenkų interesus, tad ši pasitraukė.
Viena vertus, tokia situacija į naudą išėjo mažosioms valstybėms - naujokėms, nes susiformavęs naujasis galingas trijų valstybių branduolys būtų jas palikęs nuošalyje. Dabar ieškoma kitų konfigūracijų.
Kitas dalykas - naujokėms taip ir nepavyko konsoliduotis. Tai daroma tik pavieniais atvejais, kaip mūsų kaimynių parama Ukrainai, Gruzijai, Armėnijai. Senoji Europa ir toliau išlaiko galimybę spręsti savo interesus, pamirštant naujokių lūkesčius. Ta dviejų greičių Europa dar išliks.
Pavyzdžiui, paslaugų direktyva, kuriai priešinosi senoji Europa, priimta tokia, kad naujokės vis viena negavo lauktų lengvatų įsiliejant į europinę rinką. Prancūzai bijo lenkų santechniko, o šis skundžiasi, kad negali pilnai atlikti savo paslaugų.
Europos Sąjungos integracija XXI amžiuje - ar tai nesustojantis procesas, ar egzistuoja tam tikros lubos? Kam reikėjo į Sąjungą priimti Rumuniją ir Bulgariją, kurios realiai nesugebės įvykdyti reikiamų reformų? Ypač - korupcijos prevencijos srityje.
Formaliai vadinamieji Kopenhagos kriterijai buvo įvykdyti. Nuo korupcijos kenčia ir senoji Europa, išskyrus Skandinavijos šalis. Prancūzijos prezidentą Žaką Širaką nuo baudžiamojo persekiojimo saugo tik šalies vadovo imunitetas, kuris liks ir pabaigus kadenciją.
Jei kyla klausimas, kam reikalinga Sąjungos plėtra, prisiminkime, kokiu tikslu buvo sukurta Europos Sąjunga, kuri po Romos sutarties egzistavo kaip ekonominė bendrija. Tai - grynai ekonominis projektas, kurio uždavinys - plėsti bendrąją rinką ir bemuitę erdvę, norint supaprastinti prekybą šalims narėms. Tas variklis išliko. Todėl ir kalbama apie Turkijos narystę, nes 90 milijonų gyventojų rinka yra tikra svajonė. Turkija pirmąjį prašymą priimti į bendriją parašė dar 1964 metais. Per 40 metų niekas nesistebėjo, kad ši valstybė nori integruotis - tai darome mes, naujosios narės. Nesuvokiame politinių realijų.
Plėtra - ekonominis, vėliau virstantis į geopolitinį, militaristinį, reiškinys. Dar vienas šventas principas - padėti tvarkytis savo kaimynams, nes Sąjunga nori turėti panašius standartus taikančius kaimynus.
Esate ne kartą neigiamai pasisakęs apie būtinybę išlaikyti Europarlamento būstinę Strasbūre, nes tai - neracionalu. Kodėl?
Sąjungos institucijų veikloje esama nenuoseklumo. Aš suprasčiau, jei dar vieni rūmai būtų skirti reprezentacijai, tačiau Strasbūre vyksta realus darbas, ir tai netelpa į jokius rėmus, turint dar ir pagrindinę būstinę Briuselyje. Jei atsisakytumėme būstinės išlaikymo Strasbūre, kasmet sutaupytumėme apie milijardą litų.
Nuomonė apie Sąjungą tarp naujų ir senųjų valstybių piliečių skiriasi - kodėl?
Naujokės narystę vertina labiau teigiamai, o senųjų valstybių narių žmonės - neigiamai. Naujosios narės pradėjo jausti materialinę naudą. Be to, mes esame ne tiek vertybinė, kiek pragmatiška visuomenė. Sveriame tai, ką gauname finansiškai, nevertiname idėjinių dalykų. Senoji Europa po Antrojo pasaulinio karo ieškojo ramybės, taikos ir komforto, kuriuos susikūrė per NATO ir Europos Sąjungą. Dabar, kai ji perėjo iš ekonominės paskirties prie žmogaus teisių reglamentavimo, Sąjunga tapo biurokratiška, primetanti savo vertybės ir standartus visiems. Tarkime, direktyva dėl darbuotojų apsaugos nuo Saulės radiacijos yra vieninga nuo Andalūzijos iki Laplandijos. Tai kelia juoką ar pasipiktinimą. Rytų Europa dar to nejaučia, o Vakarai mato, kad Sąjunga eina ne ta kryptimi. Pridėkime dar finansinę naštą, tenkančią senosioms narėms. Briuselis tampa atpirkimo ožiu.
Denisas NIKITENKA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą