Klausimas verslininkui Dariui Mockui: Kaip bus su žadėtu milijonu?

Apie tai kalbamės su koncerno „MG Baltic“ prezidentu Dariumi MOCKUMI.

- Profesorius L.Mažylis viešojoje erdvėje atsiriboja nuo jūsų koncerno akcijos ir nuo žadėto milijono. Ką ketinate daryti?

- Ką galime daryti, kai dokumentas tebėra Berlyne? Kai jis atkeliaus į Lietuvą, bus kita kalba. Aš sakau, kad tokiu atveju bus išmokėti pinigai, o profesorius, man atrodo, tuo nelabai tiki. Jeigu dokumento grąžinimo atveju jo radėjas oficialiai atsisakys premijos, tada ir žiūrėsime, ką daryti.

- L.Mažylis nedviprasmiškai sako, kad pirminė koncerno premijos idėja jam pasirodė esanti absurdiška, leidžianti suprasti, jog ją pelnyti galima neva tik išvogus kažkur aptiktą dokumentą. Galbūt jis mano, kad milijonas eurų bus išmokėtas tik tuo atveju, jeigu bus įteiktas jums į rankas...

- Tas įtarumas yra keistas - kas siūlė, kur tai nuskambėjo? Tai vis išvedžiojimai. Mes nieko niekam nesiūlėm vogti, dokumentui įgyti yra visiems žinomi civilizuoti keliai ir šitais civilizuotais keliais žmonės eina. Pagaliau tai ne privačios kolekcijos reikalas - premija pažadėta už Lietuvai grąžintą Nepriklausomybės Akto originalą, ir ta sąlyga perduoti dokumentą Lietuvos valstybei galioja nuo pat pradžių. Kitos versijos nė negali būti.

- Vis dėlto net milijonieriui ne taip paprasta Lietuvoje?..

- Lietuvoje yra labai daug nelaimingų žmonių ir jeigu visi jie taptų milijonieriais, nemanau, kad imtų manyti, kaip jiems blogai... Lietuvoje yra nemažai piktų žmonių, - tai faktas, ir tie žmonės - nebūtinai milijonieriai.

- Skirdami milijoną už atgautą Nepriklausomybės Aktą, manėte, kad tik tokia suma pajėgi išjudinti lietuvių tautiškumą?

- Kas pasakys, kokia suma būtų tinkamiausia, gal dešimt tūkstančių būtų gana, gal reiktų ir šimto tūkstančių - dokumentas yra neįkainojamas. Noras buvo ne tik surasti dokumentą, bet ir maksimaliai sureikšminti jo svarbą, atkreipti dėmesį į Lietuvos istoriją. Natūralu, kad įspūdingesnė suma pritraukia daugiau dėmesio. Ir tas faktas, kad valstybės gimimo liudijimą surado net ne istorikas, dar kartą paliudijo, kad tai nėra vien tik istorikų reikalas.

- Jaučiatės kaip žmogus, kurio tikslas pasiektas?

- Na, beveik. Jis visai arti, bet jį pasieksime tada, kai Aktas bus perduotas Lietuvos valstybei, - tikiuosi, taip ir įvyks.

- Turbūt nė nesitikėjote tokio rezultato?

- Jei nebūtume tikėję, būtume nepradėję. Mes niekada nesiimame darbų, kurių baigtis yra nenumanoma; negali veikti netikėdamas.

- Akto radybos sukėlė daug kalbų, nuomonių. Nuvylė kas šiame išsisakymų chore?

- Ar gali nuvilti skepticizmas ir netikėjimas? Žmogus, kuris niekuo netiki, vargu ar ims staiga ir patikės. Akivaizdu, kad faktas sukėlė daug džiaugsmo, bet buvo nemažai ir skepsio, ir sąmokslų ieškotojų, - tai visiškai normalu...

- Jums turbūt ne paslaptis, kad dalis žmonių sveikina jus už gražią iniciatyvą, o dalis, kaip ir anksčiau, įtarinėja pasipinigavimu ir asmenine nauda.

- Tiesą sakant, kiekvieno reikalas galvoti kaip nori, nepriversiu jų galvoti kitaip, nors už tokią sumą reklamuotis galima ir efektyvesne forma. Nieko tragiška nematau: galima pavydėt ūgio, galima pavydėt jaunystės, sveikatos, lygiai taip pat galima pavydėt postų, komfortiškesnio gyvenimo ir panašiai. Gyvenimas pagrįstas pavydu: jei jis baltas, veikia kaip paskata, mobilizuojančiai, na, o juodas graužia tą, kuris pavydi, nekenkdamas tam, kurio atžvilgiu yra kilęs. Visame pasaulyje žmonės visa ko pavydi, kas čia tokio baisaus.

- Nenustebino istorikų ištarmė, kad lyg ir nieko tokio itin reikšmingo neįvyko, kad lyg ir buvo žinoma, kur originalas yra...

- Jų lūpomis kalba apmaudas, jiems labai skaudu, kad Aktą surado ne jų profesijos žmogus. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu operuoti imtų ne daktarai, romanus rašytų ne rašytojai, ne žurnalistai imtų interviu...

- Kai kurių istorikų nuomone, nėra jokio skirtumo, kur Akto originalas saugomas. O jums svarbu?

- Čia jau prasideda filosofavimas, kodėl vieniems nesvarbu, kitiems svarbu. Galima pasakyti, kad viskas šiam pasauly nesvarbu: nei tavo mokytojai, nei tavo miestas, nei pasiekimai, bet kažin ar tai bus tiesa. Faktas, kad tik šimtaisiais valstybės atkūrimo metais išvydome jos atkūrimo Akto originalą, man prilygsta stebuklui ir man labai norėtųsi, kad jis būtų Lietuvoje. Čia esu gimęs, augęs. Man ne tas pats, kas vyksta mūsų valstybėje, kuriai esu dėkingas ir už tai, kad didžioji dalis mano verslo yra būtent čia.

- Jūs pagalvojote apie tokį scenarijų, kad, sakykim, ima ir atsiranda antroji originalo versija, kad ir Maskvoje?

- Gana keistai skamba: kone šimtmetį neturėjome nė vieno originalo, dabar jau įsivaizduojame, kad galima surasti ir daugiau... Prieš savaitę daugelis netikėjo ieškojimo sėkme, skeptikai šaipėsi iš mūsų iniciatyvos (neva ieškom kvailių arba to, ko negali būti), o dabar klausiate, kas bus, jeigu ras daugiau. Tegu tik randa - koncerno įsipareigojimuose įrašyta, kad tokiu atveju premija dalijama tarp radėjų.

- Klausantis istorikų aiškėja, kad Nepriklausomybės Akto originalo paieškoms nebūta užsakymo. Kas, jūsų nuomone, jį turėtų duoti? Negi verslas?

- Turbūt istorikų reikėtų ir paklausti, jie dirba biudžetinėse įstaigose, žino, kas jiems vadovauja. Nuo pačios akcijos pradžios istorikai siūlė paieškas finansuoti, nes tik tokiu atveju esą galima tikėtis sėkmės, ir mes jau rengėmės skirti papildomų lėšų tyrimams. Jei ne džiaugsminga žinia, po dviejų savaičių, matyt, ir būtume pasirašę rėmimo sutartį.

- Su kuo?

- Buvo planuota su dviem įstaigomis.

- Lietuvos istorijos institutu?

- Taip, ir su Vilniaus universiteto Istorijos katedra... Nieko nuostabaus: nesulaukę didelio aktyvumo po dviejų mėnesių tylos nutarėme imtis naujų priemonių paieškai paskatinti. Bet, kaip matome, jų neprireikė.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“