Jis 23-iųjų Lietuvos nepriklausomybės metinių išvakarėse pasidalino su "Vakarų ekspresu" prisiminimais ir pamąstymais apie kai kuriuos užkulisinius 1990-1991 metų įvykius.
RYŽTAS. "Miegodavau su kalašnikovo automatu prie lovos - į jos kraštą buvau įkalęs vinis ir užlenkęs, kad automatas būtų patogiai pasiekiamas. Gyvas tikrai nebūčiau pasidavęs, nes nenorėjau, kad mane pjaustytų labai labai smulkiai", - prisimena Audrius Butkevičus. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Pasipriešinimo mitas
Kas, Jūsų nuomone, lėmė, kad būtent lietuviai pirmieji TSRS ryžosi skelbti nepriklausomybę?
Mes esame tauta, kuri nuo 1794-ųjų kas kelis dešimtmečius metė į sukilimus prieš Rusiją pačius geriausius ir energingiausius savo žmones. Nuo 1944 iki 1957 metų vyko organizuotas nacionalinis pasipriešinimas. Vyrai dėvėjo uniformas, sėdėjo miškuose, nors tai jiems buvo visiškai nenaudinga. Jie nuvarė į kapus maždaug 30 tūkstančių - tris NKVD divizijas. Lavrentijus Berija dėl to netgi planavo keisti komunistinę Lietuvos valdžią į nacionalistinę. Per visus tuos sukilimus ir buvo suformuota atitinkama mitologija. Mes esame tauta, kuriai pasipriešinimo mitas buvo tapęs kelrode žvaigžde, tiesos kriterijumi.
Koks buvo Jūsų paties kelias į Kovo 11-ąją?
Aš buvau rinkimų organizatorius, į Aukščiausiąją Taryba atsivedžiau 45 garantuotus balsus, vadinamąjį Kauno kraštą. Tampriai bendravome ir su klaipėdiečiais. Visus mus siejo aiškus apsisprendimas reikalauti, jog būtų balsuojama už nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimą tą pačią naktį, neatidėliojant ir nestumdant to projekto.
Daugeliui dabar atrodo, jog visi Sąjūdžio deputatai ėjo į Aukščiausiąją Tarybą su vieninteliu tikslu - skelbti Lietuvos nepriklausomybę. Deja, bet taip nebuvo. Pažiūrėję į Sąjūdžio rinkimines programas tokio tikslo nerastumėte, viešos tokios deklaracijos nebuvo. Dar svarstant rinkimų programą buvo kilęs didžiulis ginčas, ar reikia viešai pareikšti apie nepriklausomybės siekį, jis netgi tapo priešpriešos tarp Kauno ir Vilniaus priežastimi. Kauno Sąjūdžio grupė vadinta ekstremistine, nes ji reikalavo kur kas daugiau nei Sąjūdis galėjo apžioti tuo metu. Tačiau būtent ji formavo Sąjūdžio politiką pagrindiniais klausimais, tarp kurių buvo ir skelbti nepriklausomybę ar ne.
Tam tikra prasme mes darėme spaudimą Vytautui Landsbergiui. Jam buvo labai tiesiai pasakyta - jei mes nesusitariame dėl nepriklausomybės skelbimo čia ir dabar, tai tu nebūsi Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Vietoje jo pirmininku galėjo būti išrinktas Romualdas Ozolas. Tiems 45 "ekstremistams" pritarė dar nemažai žmonių Aukščiausiojoje Taryboje. Mes atsivedėme į Seimą labai stipriai konsoliduotą grupę, kuri turėjo vieną generalinį tikslą ir darėme didžiulį spaudimą tuometinei Sąjūdžio vadovybei.
SUVERENITETAS. "1987 metais žodis "suverenitetas" buvo lyg keiksmažodis. 1989-aisiais jis tapo labai nuvalkiotas, nuolat mielai kartojamas Maskvos, kalbėjusios apie suverenių valstybių sąjungą", - sako Krašto apsaugos departamento vadovas, pirmasis krašto apsaugos ministras. RIA-NOVOSTI/SCAPIX nuotr.
Kodėl reikėjo taip skubėti?
Su Sąjūdžiu atėjo įvairiausi žmonės. Vieni vedini politinių įsitikinimų, kiti apimti kažkokios emocijos, treti - pasiųsti. Tai buvo labai nevienalytė grupė, kurioje buvo ir turėjusių ganėtinai patogias pozicijas. Aš tada buvau ir dabar esu įsitikinęs, kad kai kurių sąjūdiečių pozicija, kokia ta nepriklausomybė turi būti skelbiama, galėjo pasikeisti per naktį. Sąjūdis nebuvo vienareikšmiškai už nepriklausomybę pasisakanti organizacija. Juk ir pirmajame savo Seimo susirinkime jis svarstė naują konstituciją, kurioje buvo sąjunginė sutartis su TSRS.
Tuo metu labiausiai bijojome to, kas buvo vadinama butaforiniu nepriklausomybės skelbimu. 1987 metais žodis "suverenitetas" buvo lyg keiksmažodis. 1989-aisiais jis tapo labai nuvalkiotas, nuolat mielai kartojamas Maskvos, kalbėjusios apie suverenių valstybių sąjungą. Mes susidūrėme su Maskvos noru padaryti bet ką - atiduoti nacionalinius simbolius, himną, leisti pačius ekstremaliausius ir radikaliausius nacionalizmo pasireiškimus, daugpartinę sistemą. Vienintelė riba, kuri neturėjo būti peržengta - neturėjo būti ardoma TSRS.
O mes ieškojome ribos, krypties, kuri draudžiama, nes tik ji galėjo būti teisinga.
TSRS keitė savo formą, ieškojo, kokia jai reikia tapti, kad nesubyrėtų. Vienas iš variantų ir buvo nepriklausomų valstybių sandrauga. 1989-ųjų pabaigoje - 1990 metų pradžioje netgi žodis "nepriklausomybė" Maskvos nebegąsdino. Teko prieiti prie tokios keistos "abrakadabros" - reikalavome, kad Sąjūdžio tikslas būtų skelbti nepriklausomybę ne TSRS sudėtyje. Šiandien tai gali atrodyti keistas tikslas, o 1990 metais tai atitiko to laikmečio realijas.
Tuo pat metu 1990-aisiais buvo siūlomi įvairūs gundantys variantai išnaudoti tas gėrybes, kurias gali teikti TSRS. Juos pristatinėdavo Lietuvos komunistai. Aš esu įsitikinęs, kad toks kelias nebūtų nuvedęs į TSRS griuvimą, o eidama kitu keliu Lietuva veikė kaip ledlaužis. Be Boriso Jelcino mes nebūtume sugriovę TSRS, bet be mūsų Jelcinas nebūtų tapęs Rusijos prezidentu, mes buvome jo ledlaužiai.
BLOKADA. Nuo 1990-ųjų balandžio 20 d. iki liepos 2-osios Tarybų Sąjungos valdžia buvo sustabdžiusi žaliavų, pirmiausia naftos, tiekimą Lietuvai. RIA-NOVOSTI/SCAPIX nuotr.
Netrūko intrigų
Kodėl pirmuoju Vyriausybės vadovu buvo nuspręsta siūlyti būtent Kazimirą Danutę Prunskienę?
Tuo metu intriga vijo intrigą, tačiau mano minėti 45 žmonės buvo kaip kumštis. Tada sakiau, kad Europai labai patiks, jei Prunskienė bus premjerė. Iki tol Landsbergis ir jo aplinka ketino premjeru skirti Algirdą Brazauską.
Aš tuo metu sėdėjau Kaukaze ir kursčiau gruzinus, azerbaidžaniečius, dagestaniečius ir čečėnus, kad tuo atveju, kai mes skelbsime nepriklausomybę ir mus pradės smaugti, jie duotų į kuprą. Sužinojus apie Landsbergio planus dėl Brazausko, su Česlovu Jezersku per naktį parskridome iš Grozno, nuėjome pas Landsbergį. Jis sakė, kad pirma Vyriausybė vis tiek ilgai netemps, tai tegu komunistai susipurvina, o ne mes. Bet net man, 29 metų "bachūrui", užteko proto suprasti, kad Sąjūdžiui laimėjus rinkimus skirti komunistų Vyriausybę yra arba visiška kvailystė, arba išdavystė. Mes smūgiavome iš peties - jei Prunskienė nebus premjere, Landsbergis nebus Aukščiausiosios Tarybos pirmininku.
Už tai Jūs vėliau buvote paskirtas Krašto apsaugos departamento vadovu?
Prunskienė man siūlė trečio vicepremjero postą ir lyg tarp kito paklausė, gal aš geriau norėčiau kurti Lietuvos kariuomenę. O tai juk - vaikystės svajonė! Kai būdavau geras, senelis duodavo pavartyti knygą "Lietuvos kariuomenė". Tie du žodžiai buvo įsispraudę į "dūšios" gilumą. O kai būdavau ypač geras, senelis leisdavo valyti nelegaliai laikomą "valterį". O man 29 metai, esu pilnas napoleoniškų ambicijų. Niekas to daugiau nenorėjo. Nebuvo kitų kandidatų, nei norinčių, nei fantazuojančių. Kai gyvenimas tau meta galimybę, tu ją griebi arba jos atsisakai.
O Valstybės saugumo departamentui ėmė vadovauti mano "prietelis" Mečys Laurinkus, su kuriuo kūrėme Politinių kalinių ir tremtinių organizaciją, skirtą diskredituoti KGB. Juk mes pradėjome vežti iš Sibiro tremtinių palaikus namo.
Krašto apsaugos ministerijos tinklalapyje rašoma, kad 1990-ųjų kovo 23 dieną Aukščiausiajai Tarybai krašto apsaugos ministru siūlyta skirti deputatą Vidmantą Povilionį, tačiau šį siūlymą nemažai deputatų sutiko priešiškai. Žinodama antikariškas Aukščiausiosios Tarybos deputatų nuostatas, balandžio 25 dieną Vyriausybė įsteigė Krašto apsaugos departamentą. Kodėl buvo pasirinktas būtent toks kelias?
Mes stūmėme savo žmones į pagrindines pozicijas. Povilionis, irgi kaunietis, buvo siūlomas į krašto apsaugos ministro vietą, kaip kad Algirdas Saudargas buvo pasiūlytas užsienio reikalų ministru, Česlovas Stankevičius - vienu Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotoju. Povilionis kalbėdamas pasakė keletą žodžių, kurių nereikėjo. Pavyzdžiui, kad kariuomenė palaikys tvarką Vilniaus krašte. Kilo skandalas. Verdiktas - kariuomenės nekurti.
O man buvo aišku, kad TSRS laikosi ant trijų kolonų - komunistų partijos, KGB ir kariuomenės. Partija jau buvo pakirsta, nes faktiškai buvo priimtas sprendimas dėl daugiapartinės sistemos, KGB jau buvo diskredituota. Armija buvo vienintelė, kuri palaikė TSRS integralumą. Už tai ji buvo naudojama ir Azerbaidžane, ir Tbilisyje. Reikėjo atakuoti šią kryptį, nes dviejų armijų toje pačioje teritorijoje būti negali.
Jie galėjo praryti viską - ir atskirą saugumo departamentą, ir atskirą Vidaus reikalų ministeriją, net žodžius "nepriklausoma valstybė", bet negalėjo leisti nukirpti tos bambagyslės. Krašto apsaugos departamentas tapo kompromisiniu variantu.
Buvo būtina pasipriešinti
Ką spėjote padaryti iki 1990-ųjų liepos, kai Maskva vienašališkai sustabdė derybas ir pradėjote gauti informaciją, kad prieš Lietuvą ruošiamasi panaudoti karinę jėgą?
To laiko man užteko, kad priimčiau svarbiausią savo gyvenime strateginį sprendimą - maža valstybė neturi teisės naudoti didelės valstybės gynybos strategijos. Kitaip šnekant - gindamiesi ginklu mes būtume būtinai pralaimėję.
SUVERENITETAS. "1987 metais žodis "suverenitetas" buvo lyg keiksmažodis. 1989-aisiais jis tapo labai nuvalkiotas, nuolat mielai kartojamas Maskvos, kalbėjusios apie suverenių valstybių sąjungą", - sako Krašto apsaugos departamento vadovas, pirmasis krašto apsaugos ministras. RIA-NOVOSTI/SCAPIX nuotr.
Pasipriešinimas ginklu mus būtų pavertęs teroristais Europos akyse. Kad taip negalime laimėti, parodė jau pokario laikotarpis, nors tada buvo masė žmonių, kuriems naudoti ginklą buvo tas pats, kas valgyti. Tada mes būtume buvę sutriuškinti ir Europa būtų buvusi prieš mus.
Antra, egzistavo kitos pasipriešinimo formos - mes galėjome veikti į kitas TSRS teritorijas ir kurstyti nepaklusnumą ten, taip pat - psichologinis karas. Visa tai, ką aš jau dariau nuo 1988-ųjų, tapo oficialia ir neoficialia departamento strategija. Po truputį pradėjau traukti žmones.
Kartais Dievas tikrai padeda. Sėdėjau parlamento kavinėje, priėjo prie manęs Gražina Miniotaitė kartu su savo vyru, Lietuvos liberalizmo tėvu Algirdu Degučiu ir klausia, ar žinai tokį Džiną Šarpą (Gene Sharp)? Sakau, žinau, o ir kur jūs žinot? "O mes su juo kurį laiką jau bendraujam", - sako jie ir traukia iš lagamino knygas, kurios man vertingesnės nei bet kas kitas. Staiga aš gaunu į rankas tai, apie ką aš iki šiol tik girdėjau. Aš gavau Dievo dovaną.
Gera teorija kartais atstoja labai daug jėgos ir suteikia daug galimybių. Aš gavau teoriją, kuri man leido kur kas efektyviau panaudoti tai, ką aš jau dariau trejus metus. Aš gavau atsakymą, kaip man veikti.
Mes turėjome didžiulę infrastruktūrą, sukurtą per Politinių kalinių ir tremtinių organizaciją - apie 140 tūkstančių narių. Ir kiekvienas iš jų piktas, pasiruošęs revanšui bei manantis, kad atėjo jo metas. O kur dar Sąjūdžio duomenų bazė. Ir visi šitie žmonės gali būti panaudoti pilietinio pasipriešinimo akcijoms. Visa tai - ką D. Šarpas vadina "civilian base defence".
Žvalgyba ir kontržvalgyba pradėjo dirbti ten, kur įmanoma - Vidurinėje Azijoje, Kaukaze, Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Estijoje. Jau 1990 metais mes išlaikėme vadinamąją pastarųjų dviejų kaimynių žvalgybą - žmones, kurie būrėsi apie atsargos karininkų sąjungas, parlamentines komisijas. Jiems reikėjo lėšų, kad galėtų veikti, o jos ėjo per mane. Departamentas turėjo ribotą biudžetą, bet tada ir kainos, ir galimybės buvo kitos. Metėme didžiules spaudos gamybos galimybes - iš Lietuvos važiavo čečėniški, gruziniški, azerbaidžanietiški laikraščiai, į Nachečevanę - plakatai. Visi seni mano studijų, laipiojimo į kalnus, turistinių laikų kontaktai virto politiniais kontaktais, nes visi pažįstami buvo aktyvus žmonės. Mes pradėjome masinę ataką.
Antra kryptis - mes ruošėme nedidelė ginkluotą grupę, kuri pasipriešintų tuo atveju, jei prieš mus būtų nukreipta jėga. Tiesiog kad nepasikartotų 1940 metai. Tada itin aiškiai jaučiau savo senelį.
Puikiai suvokiau, kad jei jau teks nukeliauti pas Abraomą ir nebūsiu iššovęs nė šūvio, tai man bus gėda susitikti su seneliu. Reikėjo viską pakelti į kitą lygį, kad mūsų nepriklausomybės paskelbimas nebūtų paverstas keleto šunsnukių, išdavusių TSRS idėjas, veikla.
Specifinių, valstybei svarbių objektų gynimas ginklu tapo vienu iš mano politikos komponentų. Specialiai rinkau tokius žmones, kurie galėjo iššauti. Tokius, kaip vienas iš mano senelio draugų, kuris 1940-ųjų birželį rusams įžengus į Kauną išėjo į gatvę ir stovėdamas po liepomis iš "parabelumo" šaudė į koloną. Žinoma, jį nušovė. Buvo keliolika karininkų, kurie tada, kai Lietuvos kariuomenė buvo įtraukiama į TSRS armiją ir jiems buvo nuiminėjami antpečiai bei siuvamos "petlicos", šaudėsi. Toks buvo jų garbės supratimas. Bet tokių man nereikėjo. Man reikėjo tokių, kurie šaudytų į priešą, o ne savižudžių "šaikos". Surasti tokius buvo tikrai nelengvas darbas. Lietuvos kariuomenė prasidėjo nuo 200 tokių žmonių, kuriuos surinkau per pusmetį.
Tai buvo pirmasis mūsų junginys, kuriam išlaikyti neturėjau pinigų. Mes juos išlaikėme sudarydami sutartis dėl tariamos įvairių gamyklų apsaugos.
Niekas nenorėjo kištis į mano reikalus, kad tuo atveju, jei kas paimtų už šiknos, nereikėtų prisipažinti, jog žinojo ir leido man tai daryti. Formaliai mano viršininkė buvo Prunskienė, realiai - niekas. Aš turėjau kovoti, kad į mus žiūrėtų rimtai, jaukinti prie minties, kad Lietuva turi kariuomenę.
Tai buvo išskirtinės rizikos objektas. Atskira kariuomenė vedė į pasiutimą TSRS. Mes ne tik buvom, bet ir labai rimtai atakavom. Pradėjome nuo to, kad įsteigėme Kareivių motinų komitetą, kuris pradėjo siautėti po visą TSRS aiškindamas, kad nereikia leisti savo vaikų į tokią kariuomenę, kurioje veši nestatutiniai santykiai. Tai buvo psichologinio karo operacija. Jeigu tada jie ir taip nesurinkdavo iki 20 procentų šauktinių, tai po šios akcijos situacija dar labiau pablogėjo.
Jaunuolius, pabėgusius nuo sovietinės armijos, įkurdinome Naujojoje Vilnioje, sukurdami specialų centrą po Raudonojo Kryžiaus sparnu. Sovietai vis tiek atsiuntė karinius dalinius ir visa tai darė prie žurnalistų kamerų. Taip, tai buvo žmonių pakišinėjimas, bet nieko ypatingo jiems neatsitiko. Bet koks skandalas dėl to kilo tiek TSRS aukščiausiojoje taryboje, tiek visuose europiniuose forumuose!
Pirmutinis įstatymas, priimtas krašto apsaugos srityje, buvo Krašto apsaugos prievolės įstatymas. Tai buvo padaryta, berods, birželį. Tada visi didieji šiandieniniai kariuomenės vadai ir tie, kurie dabar maitinasi iš kariuomenės, šoko prieš, o aš dėsčiau savo logiką - jei Lietuva turi savo prievolės įstatymą, tai Lietuvos piliečiai privalo paklusti Lietuvos įstatymams ir tapę Lietuvos prievolininkais jie įstatyminiu požiūriu nebegali būti šaukiami į TSRS kariuomenę. Taip atsakomybė nuo paprastų jaunuolių perkeliama įstatymo leidėjams.
Priėmus įstatymą mes perėmėme visas korteles, komendantūrose atsisėdo savi kariškiai ir visa mobilizacinė sistema atsidūrė mano rankose. Kariškiams Maskvoje baisiau ir būti negalėjo. O dar žmonės ėmė masiškai bėgti iš TSRS kariuomenės.
Kada įvyko tas momentas, kai TSRS nusprendė nebesitaikstyti su tokiais "išsišokėliais"?
Prisimenu - skambina man TSRS kariuomenės generalinio štabo viršininkas Moisejevas ir kviečia susitikti. Maskvoje jis manęs prašė pasirašyti, kad perėmiau tam tikrą kiekį iš armijos dingusių žmonių. Prašo, kad pasirašyčiau aš, kuris oficialiai visur vadinamas banditu, kituose tekstuose - sovietinės visuomenės priešu Nr. 001, storu Landsbergio katinu. Jei kas pakeltų tuos dokumentus, tai būtų absoliutus nonsensas, nes tai pirmas mūsų pripažinimas.
Vėliau teko susidurti su dar keistesniu reikalu. Buvau derybų su TRSS delegacijos narys, mano kompetencijai priklausė kariuomenės išvedimas ir visi kiti su tuo susiję klausimai. Tas pats Moisejevas man rodo lapą, kuriame pirmas punktas "Dėl sovietinių ginkluotųjų pajėgų statuso LR". Įvaizduojate? LR, o ne LTSR! Niekur nėra dar nė lašelio pripažinimo, dar blokada pačiame įkarštyje, o čia - LR. Mūsų aktyvi pozicija davė pirmus rezultatus, jie jau galvojo, kad reikia paleisti tuos maištautojus, o savo karinėms bazėms duoti Varšuvos sutarties statusą.
Lūžis į negatyvą prasidėjo, kai Landsbergis man grįžus su tais dokumentais radijui ir televizijai ištriūbino apie persilaužimą derybose. Kitą rytą Moisejevas telefonu man jau bliovė ir aiškino, kad Mykolas Burokevičius nulėkė į Centrinį Komitetą ir sukėlė jo radikaliąją dalį.
Nuo tada prasideda labai aktyvus ruošimasis mus prismaugti jėga. Rygoje nuleidžiama strateginės žvalgybos grupuotė koordinuoti veiksmams, kaip suvaldyti Baltijos valstybes, numatant pagrindinį smūgį Lietuvai. Siunčiami kariniai daliniai į atitinkamas vietas.
O visa Europa tuo metu buvo už Michailą Gorbačiovą. Europiečiai bijojo, kad mes jiems sugadinsim tą taikos ir gerovės iliuziją, kurią sukūrė Gorbačiovas - esą šaltasis karas baigėsi.
Taigi, buvo reikalingas proveržis ir Vakarų kryptimi, kurie mums siūlė "finliandizacijos" variantą.
Viename savo interviu esate minėjęs, kad informaciją gaudavote "per savo artimus ryšius", "šaltinius". Kas tai buvo?
Daug darbuotojų iš Lietuvos KGB kontaktavo su mumis, turėjo aiškų interesą mums perduoti svarbią informaciją. Daug duomenų gaudavau ir iš Maskvos, Jelcino aplinkos. Sąjunga byrėjo, nes tai, kas iš tikrųjų vyko, buvo dar vienas Kremliaus perversmas. Nė viena valdžia TSRS nesikeitė ramiai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė neseniai duodama interviu sakė, kad tuo metu buvo sudaryti represuotinų asmenų sąrašai. Žinojote apie juos, kas juose?
Taip. Miegodavau su kalašnikovo automatu prie lovos - į jos kraštą buvau įkalęs vinis ir užlenkęs, kad automatas būtų patogiai pasiekiamas. Gyvas tikrai nebūčiau pasidavęs, nes nenorėjau, kad mane pjaustytų labai labai smulkiai.
Bus daugiau
Anonsas
Antroje interviu dalyje skaitykite A. Butkevičiaus prisiminimus ir įžvalgas apie 1991-ųjų sausio įvykius ir rugpjūčio pučą Maskvoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą