Mes pralaimėtumėme referendumą dėl ES

Kokius signalus mums siunčia nusprendę išeiti iš ES britai ir jų nenorintis paleisti Briuselis?

- Pirmiausia, ne visi britai nori išeiti, o tik pusė, - patikslina N.Medvedevas. - Kad nebūtų žmonės labai įžeisti, pasakysiu: žmonės nesupranta, ką gero davė ES ir kokias grėsmes jie sukėlė tai ES. Ir iki šiolei nesupranta. Kalbant apie gerą gyvenimą, ES jį davė tik laikinai. Visa raida eina ta linkme, kad tas gimęs vaikas, vadinamas ES, turi genetinių defektų. Jis būtinai sirgs ir mirs. Jo mirtis bus tragiška, ypač mažoms valstybėms. Galima sukurti didelę valstybę su bendra finansine sistema tuo atveju, jeigu yra viena sostinė, vienas visagalis parlamentas, kuris viską sprendžia, ir vienas prezidentas. O kai yra 28 valstybės, kurios beveik turi veto teisę, galų gale būtinai įvyks peštynės. Juolab kad dar neatėjo laikas tautinėms valstybėms numirti. Galbūt kada nors po keleto šimtų ar kokio tūkstančio metų tautinės valstybės mirs. Bet ES veda į jų mirtį. Lietuviai turbūt pastebėjo, kad nors turime savo parlamentą, savo prezidentą, premjerą, bet finansinės rinkos klausimus griežtai kontroliuoja kažkokia neaiški ES biurokratija. Ne Vokietija dominuoja ES, ne Belgija, Olandija, ne Prancūzija, o kažkoks biurokratinis aparatas. Ir ta biurokratija išaugo iki tokių milžiniškų dydžių, kad faktiškai parazituoja ES kūne. Visa tai vyksta. Galų gale ES subyrės, nes tai yra keista imperija. Normalios imperijos ilgai gyvena, bet vis tiek subyra.

- Britai šitai suprato pirmieji?

- Britai supranta. Jie yra ypač jautrūs savo valstybingumui. Galbūt todėl, kad jie visada gyveno saloje, gyveno savo gyvenimą, nepanašų į kitų, su savo pinigais, savo matų sistema, su savo tradicijomis, kurios nepanašios nė į vienos Europos valstybės, su savo karaliene ir galų gale su vairu dešinėje pusėje. Jie pajuto, kad kažkas vyksta ne taip. Bet didelės valstybės kaip nors išgyvens, o mažoms valstybėms, jeigu dings euras, bus sunku. Mes praradome savo litą, monetarinės politikos vairą, atidavėme į svetimas rankas. Kokių perkūnų mes litus sunaikinome? Ar taip sunku buvo juos užkonservuoti ir palaikyti. Juk atkurti būtų didžiulės išlaidos, nes spausdinimo matricos jau sunaikintos. Situacija pavojinga. Todėl mums reikia suprasti tai ir turėti variantą, kaip reiktų gyventi savo protu, savo finansinėje sistemoje, jeigu taip įvyktų. Reikia visada gyvenime tikėtis geriausio varianto, bet būti pasiruošusiam blogiausiam.

- Akivaizdu, kad Briuselis laikosi įsikibęs į britus ir nenusiteikęs jiems nuolaidžiauti, lengvai paleisti. Kodėl?

- Dėl grandininės reakcijos. Briuselis irgi nukentės, nes jis netaps Europos bamba. Bijo, kad Olandija dar kartą pabandys išstoti, bijo, kad gali išstoti Prancūzija, bijo Italijos išcentrinių jėgų. Daug kur yra išcentrinių jėgų, kurios ne silpnėja, o stiprėja. Visą laiką reikia vertinti du dalykus - esamą padėtį ir tendencijas, tų tendencijų pagreitį. Jeigu jos silpnėja ir pagreitis didėja, valio. Jeigu atvirkščiai - tendencijos stiprėja ir pagreitis auga... Dar prieš penkerius metus mes net negalvojome, kad tokie procesai gali būti Prancūzijoje, tokie pasistumdymai Olandijoje, Italijoje.

- Kas vis dėlto labiausiai lėmė tų išcentrinių jėgų stiprėjimą?

- Valstybės pajuto, kad visa finansinė sistema, euro valdymo sistema neefektyvi. Pamatė, kad biurokratija nugali sveiką protą. Štai anglus pastūmėjo į „Brexit“ tai, kad pradėjo dominuoti Vokietija. Anglija turi du tokius amžinus varžovus - Prancūziją ir Vokietiją. Kai pastaroji pradėjo dominuoti, anglai išsigando, kad ji įvykdys vokiečių svajonę „Ein Volk, ein Land, ein Fuhrer“ (Viena tauta, viena šalis, vienas vadas - red.past.). Šitai irgi paveikė. Nors, kaip sakiau, tam, kad Europa būtų stipri, jai turėtų vadovauti viena tauta, kaip Romos imperijoje. O vokiečiai įrodė, kad moka organizuotis - gaminti, tvarkyti finansus, kontroliuoti, taupyti, moka neleisti pinigų tuščiai. Pripažinkime, kad tautų mentalitetai skirtingi. Skirtingas, pavyzdžiui, graikų ir vokiečių požiūris į darbą, į laisvalaikį, į pinigus ir gyvenimo būdas kitoks. Kelis šimtmečius, kai Europai vadovavo Roma, ji gyveno gana ramiai, jos legionai viską sutvarkydavo.

- O Briuselis visiems liekantiems siekia parodyti, kad ir kitiems užsimanius išeiti būtų nelengva?

- Nori iš britų kuo daugiau pinigų išlupti ir galbūt padaryti taip, kad britai pagaliau atsisakytų tos savo idėjos. Tada ir kiti pamatytų, kad bet koks „exitas“ nebus lengvas...

- Kai stojome į ES, mums buvo sakoma, yra 50 straipsnis, todėl panorėję galėsime išeiti. Nors turbūt tų galimybių ribos nelabai kam rūpėjo. Dabar tampa aišku, kad tai yra ne taip paprasta. O gal ne visiems?

- Tikriausiai matėte tokią žuvų gaudyklę (bučių - red. past.), į kurią žuvys lengvai patenka, o išėjimas komplikuotas. Iš ten vienas kelias - į keptuvę.

- Bet mums tas 50 straipsnis stojant visiškai nerūpėjo. Kas nugalėjo mumyse, ko mes eidami į referendumą nenumatėme?

- Nenumatėme ir noriu prisipažinti, kad ir aš nenumačiau, nors žinojau, jog imperijos miršta. Bet kad taip greit pradės merdėti, šito nesitikėjau. Maniau, man ir mano vaikams dar užteks. Žmonės galvojo, kad po dvejų trejų metų mūsų visų gyvenimas bus kaip vokiečių, bet nepagalvojo, kad jis gali būti toks kaip graikų arba ispanų arba pietų italų...

- Nors, kai išgirstame apie graikų pensijas, galvojame, kad dar gerai būtų, jeigu gyventume taip, kaip jie...

- ...galvojome, kad laisvai važinėsime. O prisigyvenome iki to, kad šiaurės Afrikos pabėgėliai iš mūsų bėga. Manau, tai pats įtikinamiausias argumentas, liudijantis mūsų gyvenimo lygį.

- O jeigu mes staiga pareikštume apie lietuvišką „Brexit“? Kaip manote, ar mus taip atkakliai laikytų, kaip britus?

- Lietuviai šito kelio nebeturi. Britai neprarado savo pramonės, savo ekonomikos, savo finansų. Prancūzai prarado finansus, bet ekonomiką turi. Italai pramonės neprarado, graikai niveliavo savo pramonę, bet pas juos išliko klimato sąlygos ir galimybė gyventi iš poilsiautojų. O pas mus pažiūrėkite, kiek prekybos centruose produkcijos iš Lenkijos ir kiek iš Lietuvos. Mes pralaimėtume referendumą. Lietuviai suprastų, koks pavojus. Mes pasmerkti laikytis už ES, kol ji pati nežlugs. Todėl sakau, reikia tam atvejui paruošti rezervinį planą. Gal aš klystu, gal taip greit nežlugsime, bet sakau, kad geriau pasiruošti marui ir susirgti tiktai sloga, negu pasiruošti slogai, bet susirgti maru.

- Vyšegrado šalys sugeba laikytis viename kumštyje. O mes patys sau vieni tarsi pamestinukai. Ar neturėtų Lietuva su Latvija bei Estija kurti kažkokį bloką, kuris padėtų lengviau išgyventi galimus politinius kataklizmus?

- Vyšegrado šalys turi savo istorinius ryšius. Jos, išskyrus Vengriją, yra slavų šalys. Slavai labiau linkę į kolektyvinį mąstymą, o baltų gentys į kolektyvizmą mažiau linkusios. Trys šalys Lietuva, Latvija ir Estija - Baltijos Antantė - būtų gana stipri sąjunga, tranzitas tarp Europos ir Skandinavijos. Taip pat tranzitas, per kurį eina prekyba tarp Rytų ir Vakarų. Tam dar laiko yra.

- Dabar kalbama apie dviejų greičių Europą. Žinoma, kad ekonominiai skirtumai tarp šalių išliks. Tarsi pripažįstama, kad priimti į ES Rytų Europos šalis paskubėta...

- ES padarė vieną iš didžiausių klaidų, kas pagreitino aptariamą problemą, kad pradėjo per greitai priiminėti naujas šalis. Pripažinkime, kad priėmė balastą - Rumuniją, Bulgariją, pusiau balastą Slovakiją, Lenkiją. Lietuva ir Latvija - taip pat balastas. Nepasiruošusias valstybes priėmė, nes norėjo plėstis.

- Pamatė, kad Vakarų Europa sensta ir ims trūkti darbo jėgos?

- Taip. Darbo jėga gerokai naudingesnė iš Rytų Europos negu iš Afrikos arba iš Azijos. Nes tai viena ir ta pati krikščioniška civilizacija. Durys atidarytos pajutus, ką duoda nesiadaptuojanti imigracija iš islamo šalių, kad tai didžiulė grėsmė Europai. Reikėjo plėstis daug lėčiau. ES praryti sugebėjo, o suvirškinti - ne.

- Šia prasme britai išeidami nepralaimės. Darbo jėgos bent iš Rytų Europos jiems nepritrūks.

- Taip. Jie išsigando finansų sistemos neefektyvumo. Indėliai dideli, o efektas nepakankamas. Imigrantų jie visada galės pasikviesti. Ir ne bet kokių, o išsilavinusių, aukštos kvalifikacijos. Jie per daug myli savo valstybę. O mes tik sakome, kad mylime.

- Jūsų nuomone, būdami ES mes gavome daugiau pliusų ar minusų? Ir kokių tendencijų galime tikėtis?

- Pradžioje buvo daugiau pliusų. Patvarkėme savo kelius, gavome finansavimo, iš kurio kai kas labai praturtėjo. Aplink Vilnių, Kauną išaugo pilaitės, kai kas turi namus Ispanijoje ar dar kur nors, turi bankuose didžiules sąskaitas. Susikūrė parazituojanti prekybos sistema. Užuot plėtus gamybą, plečiama prekyba. Mes per daug pasitikėjome visagale laisva rinka, neįsivaizdavome, kad kapitalizmas gali būti toks, o jis pas mus išaugo į laukinį. Kai kas išvažiavo ir neblogai įsitaisė užsienyje. Bet valstybei tai kelia didelį pavojų. Vargšai pajuto tik minusus. Tendencija - minusų daugės.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“