Kristina V. tik visai neseniai lengviau atsikvėpė suvokusi, kad jai vis dėlto pavyko atgauti sūnų ir parvykti su juo į Lietuvą. Kelionė iš Norvegijos užtruko beveik savaitę, buvo kupina streso, nelaimių, baimės. Be to, Norvegijoje liko pusė šeimos - vyras ir vyresnysis sūnus. O septynmečiui, kuris metus gyveno atskirtas nuo šeimos pas net kelis laikinus globėjus, dabar tenka ieškoti psichologo pagalbos - vaikas bijo bet kokio beldimo į duris, vis baiminasi, kad kažkas jį nubaus.
„Jau buvau policijoje - „prisidaviau“, kaip sakoma. Pasakiau, kad Norvegijoje padariau nusikaltimą - pagrobiau savo vaiką. Pareigūnai pasveikino ir palinkėjo mums laimingo gyvenimo. Dabar tik šiek tiek bijau, kad Lietuva nesugalvotų manęs ir sūnaus grąžinti į Norvegiją, jei ši paprašys“, - „Vakaro žinioms“ sakė Kristina.
Moteris pasakojo į Norvegiją su vaikais gyventi išvykusi prieš trejus metus, kai jos atlyginimas čia tapo minimalus ir pragyventi jau buvo tikrai sudėtinga. Jos vyras Marijus jau kurį laiką dirbo Norvegijoje, buvo ten neblogai įsitvirtinęs, šeima važiuodavo pas jį per kiekvienas atostogas ir visiems toje šalyje patiko. Todėl ir nusprendė geresnį gyvenimą visi kartu kurti ten.
Beviltiškoje padėtyje likę emigrantai ryžtasi net grobti savo vaikus. EPA-Eltos nuotr.
Visi pramoko norvegų kalbos, ji ir vyras dirbo, vyresnysis sūnus lankė mokyklą, mažasis - iš pradžių darželį, paskui mokyklą. Atrodė, kad viskas klostosi puikiai, kol prieš metus šeima pateko į vaiko teisų apsaugos tarnybos „Barnevernet“ akiratį. Priežastis - mažasis kelis kartus mokykloje susimušė su kitais vaikais.
„Barnevernet“ atstovė keturias dienas lankėsi šeimos namuose ir stebėjo, kaip jie gyvena. Vieną rytą, vaikams išėjus į mokyklą, tėvai buvo iškviesti į policiją, o namo grįžę vaikų neberado - juos pasiėmė „Barnevernet“, nusprendusi, kad mažasis veliasi į konfliktus, nes prieš jį smurtaujama šeimoje. Po kelių dienų vyresnėlį paleido - anot mamos, matyt, pamatę, kad iš jo jau nebepavyks padaryti „norvegiuko“. Tiesa, vėliau net ir jį „Barnevernet“ kaltino smurtavus prieš mažąjį broliuką.
Šeima dėl savo vaiko kovojo metus - nusisamdė advokatą norvegą, dalyvaudavo teismo posėdžiuose, vykdė visus „Barnevernet“ nurodymus. Su sūnumi iš pradžių galėdavo matytis kartą per savaitę po tris valandas, pastaruosius keturis mėnesius - jau tik kartą per mėnesį. Kol galiausiai dingo jų advokatas - skubiai teko pagalbos kreiptis į lietuvę advokatę Sandrą Latotinaitę, bendrauti nustojo „Barnevernet“ atstovai. Šeima suprato - norvegai jau turi savų planų ir vaiko tėvams grąžinti niekas nebesiruošia. Tada per du mėnesius ir buvo sukurptas planas, kaip „pavogti“ savo vaiką.
Kristina atvyko prie mokyklos, pasikvietė per pertrauką kieme lakstantį sūnų, įsisodino į automobilį ir išsivežė. Mokykla vaiko pasigedo tik po 50 minučių - buvo paskelbta, kad vaiką „pagrobė moteris, panaši į biologinę motiną“. Kristinos vyras 9 valandas buvo tardomas, tikrinamos jo banko sąskaitos, ar nebuvo paimta didelė suma grynųjų, telefono skambučiai.
O Kristinai su sūnumi prieš akis buvo ilga kelionė - 14 valandų kelio per Norvegiją, kelios dienos Švedijoje, nes „bėgliai“ dėl nuovargio ten pateko į avariją, paskui 31 valanda kelio per Daniją, Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą.
„Atrodytų, viskas sekėsi, turėjome darbus, buvome sukaupę pinigų pradiniam įnašui - ruošėmės pirkti namą. O viskas baigėsi štai taip... - sako moteris. - Vyras su vyresnėliu liko Norvegijoje, kol sūnus baigs mokyklą ir atliks praktiką. Tada jau spręsime, ką daryti ir kaip gyventi toliau. Man svarbiausia, kad mano vaikas vėl su manimi ir saugus.“
Kristina tikino - nors ir kreipėsi į Lietuvos ambasadą Norvegijoje, jokios realios pagalbos iš ten nesulaukė, kaip jos nesulaukia ir kitos šeimos, Norvegijoje praradusios vaikus. O tokių šeimų, anot jos, tikrai yra, ir jie bandys grįžti tokiu pačiu - nusikalstamu - būdu, nes nebeturi kitos išeities ir vilties sulaukti pagalbos iš Lietuvos.
„Skaudu, kai Lietuvos politikai sako, kad vaikus Norvegijoje praranda asocialios, girtaujančios, iš pašalpų gyvenančios šeimos. Norvegija - ne Didžioji Britanija, niekas taip lengvai ten pašalpų nedalija. Turi tiek, kiek užsidirbi, niekas nieko šiaip sau neduoda. Pasmerkti ir „nurašyti“ yra lengviau, nei ką nors padaryti, stengiantis tiems žmonėms padėti“, - sako moteris.
Ji įsitikinusi - Norvegija taip nebesielgtų su lietuviais ir jų vaikais, jei protestai dėl to būtų išsakyti aukščiausiu lygiu. Norvegija nenorėtų, kad kiltų didelis triukšmas, nes net ir dabar faktai apie lietuvių pagrobtus ir išsivežtus vaikus šioje šalyje slepiami ir neviešinami.
Sandra Latotinaitė, Norvegijoje dirbanti advokatė:
- Ar Kristina ir Marijus galėjo tikėtis, kad atgaus savo sūnų?
- Balandžio 20-22 dienomis pirmos instancijos teisme turėjo būti peržiūrėtas apskrities komisijos sprendimas. Teoriškai tėvai galėjo tikėtis atgauti vaiką. Tačiau praktika rodo, kad jų galimybės - minimalios.
- Norvegijos ambasadorius Lietuvoje Dagas Malmeras Halvorsenas ne taip seniai teigė, kad vaikai iš lietuvių šeimų Norvegijoje atimami labai retai - per dvejus metus buvo tik 13 tokių atvejų ir 10 iš jų buvo išspręsti biologinių tėvų naudai. Jau žinome, kad nuo praėjusių metų lapkričio tėvai savavališkai į Lietuvą parsivežė 3 vaikus. Tai gal Norvegijoje „nacionalizuotų“ lietuvių vaikų kaip ir nebeliko?..
- Savo istorijas yra pasakojusios Daiva Vinje, Aistė Ramoškienė - jos vaikų dar nesusigrąžino. Yra ir kitų vaikus praradusių tėvų, kurie dėl įvairių priežasčių kol kas nekalba. Negana to, per pastaruosius dvejus metus turėjau daugiau nei 13 vadinamųjų lietuvių „vaiko gerovės“ bylų ir abejoju, ar visas lietuvių bylas turiu tik aš viena. Tad gerb. ambasadoriaus pateiktais skaičiais drįstu abejoti.
- Kodėl lietuviai Norvegijoje grobia savo vaikus?
- Dar kartą tenka apgailestauti, kad dėl susidariusios situacijos, tarptautinių teisinių instrumentų trūkumo ir Lietuvos institucijų neveiksnumo pasitaiko atvejų, kai Lietuvos piliečiai savavališkai atsiima savo vaikus. Niekada neskatinau tėvų imtis tokių veiksmų. Priešingai - skatinau siekti susigrąžinti savo vaikus teisiniu būdu. Tačiau faktas tas, kad iš jų girdžiu tik nusivylimo žodžius, - jie nepasitiki Norvegijos teisine sistema ir juo labiau nesitiki pagalbos iš Lietuvos valstybės. Tikiuosi didesnės Lietuvos institucijų iniciatyvos ir glaudesnio tarpvalstybinio dialogo.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą