Pamiršti Tėvynės gynėjai

Ar gali būti, kad pirmieji Lietuvos laisvės gynėjai ne visi vienodai gerbiami ir vertinami? Gali. Vieni tų užmirštųjų - pirmieji Lietuvos pasieniečiai, budėję prie sienos su Rusija, Baltarusija nuo 1990 m. iki Rusijos kariuomenės išvedimo. Rusijos tankų taikiklyje dieną ir naktį stovėję savanoriai ne tik pamiršti, bet ir apiplėšti. Per „naktinę“ A.Kubiliaus vyriausybės karpymo reformą jų pensijos buvo žymiai sumažintos. Taip yra iki šios dienos. „Niekam nerūpi. Tarsi mūsų niekada nebūtų buvę“, - „Vakaro žinioms“ sakė Druskininkų užkardos savanorių pasieniečių atstovė Elena JONKUTĖ.

Druskininkų užkardos savanoriai pasieniečiai pakvietė vienytis ir kitų užkardų pareigūnus pensininkus. Ir reikalauti Vyriausybės atlyginti padarytą skriaudą bei suteikti tokias pat papildomas socialines garantijas, kokias turi partizanai ir kiti Tėvynės laisvės gynėjai. Suteikti kario savanorio statusą.

Valstybė „taupė“ nurašydama idėją

Pensijų sumažinimas ne vienintelė buvusių pasieniečių nuoskauda. „Nuoskaudą mes jutome kiekvienas. Tik kalbėti apie tai nedrįsome, laukėme, kada mus prisimins. Neprisiminė ir neketina prisiminti, nėra jokio teisinio akto dėl nurėžtų pensijų grąžinimo. Kalbėdami apie skaudžias tų dienų akistatas svarstėme, kodėl esame ignoruojami. Turime uniformas, bet mums jas apsivilkti leidžiama tik per valstybinių švenčių minėjimus. Jaunimas juk turi teisę žinoti savo Tėvynės laisvės kainą, jos gynėjus, bet apie mus niekas nekalba. Tarsi nebūtų buvę to laikotarpio ir mūsų nebūtų buvę. Mes kentėme, kentėme ir prabilome“, - buvusių bendražygių vardu kalba E.Jonkutė. Kiek tokių pareigūnų buvo ir kiek iš jų buvo atimta dalis pensijų, buvusi pareigūnė neturi duomenų. „Pradėjome tarnauti Krašto apsaugos sistemoje, vėliaus mus pervedė į Vidaus reikalų sistemą, ir visa informacija liko pirmuosiuose, Krašto apsaugos ministerijos archyvuose. Prie tų dokumentų mes negalime prieiti jokiu būdu. Aš tik turiu įsakymą apie savo priėmimą, atleidimą iš tarnybos. Pensijos mums sumažintos nevienodai. Man nurėžė 220 litų (beveik 64 Eur - red. past.), vyresniesiems karininkams dar daugiau.“

Prieš tankus - su guminėmis lazdomis

E.Jonkutę tarnauti į Druskininkų pasienio užkardą delegavo Sąjūdis. „Tarnybą pradėjau 1991 m. birželio 17 d., prieš pat pučą. Dievuliau šventas, išeidavai rytą į tarnybą ir nežinojai, ar grįši namo vakare. Mūsų užkardos štabas buvo Baltarusijos pasienyje. Tankų, tankečių kolonos važiavo, o mes kaip tik prie kryžkelės. Reikėjo tik vienam BTR-ui užsukti ir pykštelėti į mūsų štabą. Būtume išlėkę šipuliais su visu pastatu. Tuomet Raigardo, Latežerio užkardų pastatų nebuvo, buvo tik vagonėliai. Gerai prisimenu tą kartą, kai Raigardo postas tapo rusų kareivių taikiniu. Iš Baltarusijos tąkart važiavo eilinė rusų kariuomenės kolona. Poste budėjusiems pasieniečiams buvo įsakyta išgirdus atvažiuojant tankus bėgti iš vagonėlio ir gultis į griovį. Iš ten skaičiuoti, kiek tankų pravažiavo, ir pranešti į štabą. Kolona tąkart pravažiavo, bet paskutinė mašina sustojo, iššoko iš jos kareiviai, „persiuvo“ vagonėlį automatų serija ir nuvažiavo. Gerai, kad vyrai buvo griovyje, jei ne, visus būtų ištaškę. Nereikėdavo mums jokio pranešimo, kad rusai atvažiuoja. Koks būdavo garsas, koks tankų kriokimas - iš toliausiai buvo girdėti. Suskaičiuodavo kolonoje 10-15 tankų, 15-20 visureigių. Iki kariuomenės išvedimo jie be skrupulų numušdavo mūsų valstybės sienos užtvarus ir sukdavo ten, kur jiems reikia. Taip buvo visose Lietuvos pasienio užkardose. Iki pučo buvome plikomis rankomis, tik po pučo pradėjo mus apginkluoti. Didžiausio pavojaus metu mes turėjome tik gumines lazdas ir didžiulę atsakomybę. Mes visi atėjome savo noru. Atėjome, nes to reikėjo mūsų Tėvynei. Iš idėjos. Mūsų buvo daug“, - prisimena E.Jonkutė.

Gąsdino net namuose

Provokacijų būdavę įvairiausių. Kai vyrai papasakodavo, baisu tapdavo. Per rugpjūčio pučą išvis buvo „linksma“. Mes savo šeimas tomis dienomis išvežėme pas gimines. Nerizikavome. Niekas negalėjo paneigti, kad jie ko nebūtų ėmęsi. Pavyzdžiui, 1991 m. rugpjūčio 19-21 d. dauguma mūsiškių išvažiavo į Vilnių, bet kažkam reikėjo ir štabe likti. Su išvažiuojančiais apsikabinome, apsiverkėme, netikėjome, kad jie grįš. Jie ir patys netikėjo. Nežinojome, kas gali nutikti mums, budėti liekantiems. Aš prie vieno telefono sėdėjau, budintis karininkas prie kito, vado kabinete trečias pareigūnas. Sekėme situaciją ir pranešinėjome. Budintis karininkas mane parsiuntė stebėti kariuomenės judėjimo iš savo namų. Kaip šiandien prieš akis - prariedėjo visa kolona ir staiga paskutinis tankas kryžkelėje liko. Matau, bokštelis sukasi sukasi mano namo pusėn, kyla vamzdis. „Šaus“, - sušukau karininkui, budėjusiam kitame telefono laido gale. Išjungiau šviesą kambaryje, išbėgau iš namo ir iš toliau stebėjau, kas bus. Pastovėjo tas tankas, apsuko vamzdį ir riaumodamas nuvažiavo. Būtų išdrįsę šauti, ar ne, nežinau. Galbūt apsigalvojo, o gal patys išsigando, suvokę, kad būsiu ne vienintelė auka. Juk tai - daugiabutis“, - negali pamiršti 27 metų senumo įvykio Elena.

Kokiomis aplinkybėmis jie sužinodavo, kur esate, ką planuojate? „Štabo telefonai juk būdavo klausomi. Štabe staiga dingdavo ryšys, o jie - važiuoja. Matyt, ir per pučą jie išgirdo, kad esu siunčiama kariuomenės judėjimą stebėti iš namų, ir sumąstė pagąsdinti. Mes visi stovėjome po jų šautuvų vamzdžiu. Dabar tie patys, kuriuos mes gynėme, mums atsilygino“, - išsprūsta atodūsis.

Sapnuose tebetarnauja

„Klausiate, ar anksčiau valstybės vadovams bandėme priminti, kad jie mus pamiršo? O kaipgi. Bandžiau kalbėti su 2008-2012 m. krašto apsaugos ministrės pareigas ėjusia Rasa Juknevičiene. Apsimetė nieko nežinanti, nieko nesuprantanti. Kai „Respublikoje“ pasirodė įtariamųjų KGB bendradarbių sąrašas, kuriame paminėta ir ponia Juknevičienė, tapo savaime aišku, kodėl ji nieko „nežino“. Mes nereikalingi, mūsų nereikia, nes mes žinome, kokia situacija buvo iš tikrųjų. Tai buvo įtampa. Mes visi Lietuvos laisvės priešaušryje tarnavę pasienyje išsiugdėme psichotrauminį sindromą. Kiek jau metų aš pensijoje, o vis tebetarnauju sapnuose. Rengiuosi uniformą, kažkur bėgu, kažkur skubu, pametu šovinį, pametu ginklą, ieškau. Atsibundu - sėdžiu lovoje, praikaitas išpylęs. Taip, aš dar tebetarnauju. Nuo stresų daugelis mūsų yra susirgusių. Rimtai susirgusių. Vienas iš tarnybos draugų patyrė dvasinę konfūziją, o jo pensija nesiekia 200 eurų“, - pasakoja pasienietė. Nemažai prie to prisidėjo nepagarba, tam ką jie darė. „Ryžomės aukotis, o viskam pasibaigus, likome nereikalingi“, - apgailestauja buvusių tarnybos draugų vardu kalbanti E.Jonkutė.

Druskininkų pasienio užkardoje E.Jonkutė tarnavo iki 1999 m. gegužės 4 d. Išeidama į pensiją turėjo vidaus reikalų sistemos viršilos laipsnį. Krašto apsaugos sistemoje - jaunesniojo puskarininkio. Šiandien nepasakytų, kokį statusą kariškių hierarchinėje sistemoje turi užsitarnautas laipsnis. „Jokio. Išėjus į pensiją mums tuos laipsnius kaip ir atėmė. Nors neįsivaizduoju, kaip laipsnį galima atimti? Dabar mes esame niekas. Teisingai, o kam pamirštiems žmonėms jų reikia“, - teigia buvusi pareigūnė.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“