Remigijus Šimašius apie Vyčio paminklą: tai neturi būti pasiduodančio karžygio poza

Kai atsiranda naujų pasiūlymų dėl Gedimino kalno tvarkymo, kyla įtarimas, kad darbai skirti ne situacijai gelbėti, o ankstesnėms klaidoms pridengti. Taip LRT RADIJUI sako Vilnius meras Remigijus Šimašius. Anot jo, džiugu, kad Vilniaus gatvę baigta tvarkyti laiku, rudenį turėtų atsiverti ir Lukiškių aikštė, tačiau klausimų kelia pasiūlytas Vyčio skulptūros variantas: „Tai neturi būti pasiduodančio karžygio poza, nes mūsų kelias nesibaigė kovoje už nepriklausomybę.“

– Sakote, kad birželio 29 diena buvo viena sunkiausių per jūsų dvejų metų kadenciją. Kodėl?

– Gal ne sunkiausia, bet buvo daug įvykių. Tai ir liūtis, besitęsusi nuo Berlyno iki Maskvos ir aplaisčiusi Vilnių. Tai turėjo pasekmių. Ir greitosios medicinos pagalbos vadovo viražai. Nepabijosiu to žodžio, bet tai buvo organizuotas sabotažas, kuris kėlė grėsmę žmonių gyvybėms.

Suvaldyti situaciją buvo nemažas iššūkis, džiaugiuosi, kad pavyko. Susitvarkėme ir su liūtimi, ir su greitosios medicinos pagalba – pagalbos telefonu žmonės prisiskambina, miestas po liūties sutvarkytas, šviesoforai veikia. Gyvenimas gražus ir tik gėrėja.

– Jei jis gėrėja, kodėl pirmadienį sušaukėte ekstremalių situacijų komisiją?

– Ji buvo sušaukta dėl Gedimino pilies. Man nepatiko olimpinė ramybė, kuri ilgai vyravo, ypač kalbant apie Nacionalinio muziejaus vaidmenį. Nuo šeštadienio pats ėmiausi aktyvesnio vaidmens, nes kitaip nepavyksta.

Svarstėme klausimą, ar verta uždaryti Gedimino kalną, tačiau neverta, nes žmonėms joks pavojus negresia. Jei grėstų, užtektų laiko išeiti ir viską uždaryti. Tačiau pastatams pavojus gresia ir jis rimtas. Į tai koncentruojamasi, vykdomi darbai.

– Kas atsakingas už Gedimino kalną?

– Yra formalus ir realus atsakymai. Išeikite į gatvę ir paklauskite vilniečių. Jie sakys, kad atsakingas Šimašius. Formaliai Gedimino kalnas priklauso Nacionaliniam muziejui. Muziejus – Kultūros ministerijai, o ši – vyriausybei. Jau ilgai matome, kaip muziejui sekasi tvarkytis, tad paėmiau tai į savo rankas.

– Nuo 1983 m. tebevykdomas Gedimino kalno tvarkymo projektas. Kas jį parengė ir kas vykdo?

– Įdomiausia tai, kad, kai atsiranda pasiūlymų dėl naujų darbų, man kyla įtarimas, jog tie darbai ne situacijai gelbėti, o ankstesnėms klaidoms pridengti. Tvarkymo projektą vykdo tie patys žmonės.

– Kas tie žmonės?

– Sakykime, kad tai ekspertai, kurie daro išvadas. Pagal jų planą viskas vyksta. Mane šokiruoja, kai pasakoma, kad neverta kviestis žmonių iš užsienio, nes mūsų patirtis unikali, niekas kitas dešimtimis tūkstančių tonų grunto ant kalno viršūnės nepylė, tik mes pylėme ir tvirtinome. Kas iš to supylimo gavosi, mes matom.

Nėra dokumentų, bet greičiausiai Valdovų rūmų statybos metu gruntas buvo užvežtas ant pilies, nors jis netinkamas ir pasmerktas slinkti žemyn. Kaltų tarsi nėra, todėl ir kreipiausi į prokuratūrą. O kad greitai reikia tvarkyti padėtį, akivaizdu.

– Kreipėtės į generalinę prokuratūrą. Ar manote, kad kaltų ieškojimas padės sutvirtinti šlaitą?

– Tik noriu atkreipti dėmesį, kad kreipiausi dar iki liūties ir susidariusių nuošliaužų. Prieš kurį laiką situacija dar buvo ramesnė. Kreipimasis ne veltui, nes reikia pareikalauti atsakomybės. Šiandien didžiausias dėmesys ne klausimui, kam priklauso kalnas, bet realiems darbams. Reikia iki rudens parengti kalną peržiemojimui. Dalis darbų bus atlikta šiais metais, dalį ruošiamasi daryti pavasarį.

 BNS/Scanpix nuotr.

– Geologai išmano problemas. Tačiau paprastam žmogui gali rūpėti, kas nupjovė ant kalno augusius medžius ir išrovė kelmus?

– Viskas vyko pagal tą patį 1983–1986 m. projektą. Dalis medžių viršutinėje kalno dalyje iškirsti 1988 m., kita dalis palikta vėlesniems laikams. Nuošliaužų buvo ir tuomet, dalis medžių buvo pasvirę.

Tai tikrai buvo klaida. Klausimas nėra vienareikšmis, didžiosios problemos – kitur. Pirmiausia, tai mėgėjiškas restauravimas ir pilies atstatinėjimas. Norint atstatyti pilį, reikia atstatyti ją visą, o ne gabaliukais ir ant netinkamo grunto, be jokios dokumentacijos, techninės priežiūros ir kt.

Visi žmonės, kurie dirbo su Gedimino kalnu, yra profesionalai. Kas su šiupeliu kalną lygina, tas moka lyginti. Kas užsiiminėja archeologija, moka tai daryti. Kas istorikas, moka atlikti istorinę analizę ir pan. Tačiau, kai tai sudedama į viena, kai nusprendžiama sumūryti sienas ten, kur jų nebuvo, matome, kas nutinka.

Vyko taip, kad kairė nežinojo, ką daro dešinė. Atsakomybės paimtos ir išskaidytos, tad aktualiausias klausimas dabar jas sujungti į vieną ir tą atsakomybę prisiimti.

– Sakote, kad prasti kalno tvarkymo organizatoriai. Bet tai, ką sugeba savivaldybė, mes visi matėme žiūrėdami, kaip tvarkoma Vilniaus gatvė. Tvarkyta ji ilgiau nei metus, niekaip nesugebėta pabaigti.

– Patikslinkime. Rangovai dirbo taip blogai, kaip neturėtų dirbti. Jei jie būtų pavėlavę bent vieną dieną, jų net kojos Vilniuje nebūtų buvę. Taip buvau pasakęs. Pirmadienis buvo paskutinė diena, darbai turėjo būti baigti. Iš anksto buvo pranešta, kad 7 val. 30 minučių ateis ekspertai su antstoliu ir viską apžiūrės.

Vargais negalais, gatvę užbaigti pavyko. Kviečiu visus ja pasidžiaugti. Liepos 14 d. joje vyks šventė. Visus kviečiu įvertinti, kaip atrodo Vilniaus gatvė. Tikimės, kad ten suklestės ir nauji barai, kad bus daugiau vietos pėstiesiems, ką matome ir Gedimino prospekte.

– O kaip Lukiškių aikštė? Nieko nesimato, nežinia, kas ir kada ten bus.

– Galiu prisiimti atsakomybę už dvejus pastaruosius metus ir tai, kas ten vyksta. Ilgai buvo daug diskusijų, prieš dvejus metus ji paimta į rankas, vyksta darbai. Jei nesukliudys įvairūs viešųjų pirkimų ar rangovų aspektai, Lukiškių aikštė šį rudenį turėtų būti atidaryta, žmonės bus į ją pakviesti.

Į Lukiškių aikštę galima žvilgtelėti, ten jau yra kietos dangos, liko mažoji architektūra – suolai, šiukšliadėžės, šviestuvai, fontanas. Vilniečiai galės džiaugtis pagrindine aikšte, kuri bus padori.

– Dabar aikštėje stovi Vyčio skulptūros maketas. Kultūros ministerija protestuoja, kodėl jis ten stovi.

– Toje vietoje turi atsirasti Vytis. Akcentuota, kad aikštė turi būti skirta susirinkimams, mugėms, pagulinėjimui ant žolės, pasivaikščiojimui po medžiais. Paminklas svarbus, bet po to, kai bus užtikrinta vieša demokratinė erdvė.

Neabejotinai turi atsirasti Vytis. Ar jis atsiras 2018 m. – ne esminis dalykas. Kitais metais švęsime nepriklausomos Lietuvos šimtmetį, bet Vytis yra mūsų simbolis jau 800 metų. Jis pažymi visus, kovojusius už Lietuvos laisvę. Taip pat ir kovosiančius, jei prireiks. Turi atsirasti toks Vytis, kuris įkvepia ir veda tolyn.

Pasiūlytas Vyčio skulptūros variantas kai kuriais atvejais geras, bet kai kuriais kelia daug klausimų. Tai ir postamento dydis, ir Vyčio išraiška. Tai neturi būti pasiduodančio karžygio poza, nes mūsų kelias nesibaigė kovoje už nepriklausomybę.