Sadamas Huseinas: išlikimo meistras.

Kaip Irako prezidentas tapo šakavahu ir kodėl neverta tikėtis, kad karas privers jį pasiduoti

Atrodo, Džordžas Bušas jaunesnysis yra rimtai nusiteikęs įrašyti savo vardą į istoriją - ir būtinai didžiosiomis raidėmis - iš pradžių kaip pasaulio išvaduotojas nuo terorizmo, o dabar - kaip pasaulio gelbėtojas nuo diktatūros. Ir jo tikrai niekas nebesustabdys, nes JAV prezidentas nuoširdžiai tiki savo misijos teisingumu. Kas žino, gal jis ir teisus - dėl idėjos, žinoma, ne dėl metodų. Bėda tik, kad šįkart jo oponentas irgi lygiai toks pat kietakaktis, šventai įsitikinęs savo teise būti galingiausiu ir grėsmingiausiu pasaulyje. Be to, Irako prezidentas Sadamas Huseinas turi nemažą paskatą - dabartinio Amerikos prezidento tėvas prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis nesugebėjo su juo susitvarkyti. Tai kodėl turėtų pavykti jo sūnui? Nors turbūt bet kas, daugiau kaip 24 metus prakaraliavęs tokioje neramioje šalyje kaip Irakas, pasijustų nepažeidžiamas. Huseinas tapo lyg kokiu Artimųjų Rytų Fideliu Kastru - skauduliu, nuolat badančiu Amerikai akis. Tik štai bėda: gyvena jis, deja, ne saloje. Ir šalis jo turtinga anaiptol ne cukranendrių...
Per bemaž ketvirtį amžiaus valdymo Sadamas Huseinas veikiausiai nė nenumanė, kad jam kada nors teks iš tikrųjų susidurti su tuo, su kuo jis priverstas tvarkytis dabar - tikrų tikriausiu karu. 65-erių metų diktatorius visuomet pasižymėjo tiesiog antgamtiniu gebėjimu atsikratyti priešų anksčiau, nei šie prisikas iki jo. Jis visuomet planuodavo kelis žingsnius į priekį. Po pasakiškais marmuro rūmais, iš kurių Sadamas valdė šalį, giliai po žeme jis pastatė milžiniškus betoninius bunkerius - sutvirtintus plienu, prikrautus ginklų ir susietus su požeminių tunelių tinklu tam atveju, jei tektų sprukti. Kai amerikiečiai kovo 20-ąją ėmė bombomis naikinti šias Irako prezidento slėptuves, net toks kietakaktis kaip Sadamas Huseinas turėjo susiprasti, kad šįkart Jungtinės Valstijos jo gyvo jau nebepaleis... Tačiau Huseinas nė nemirktelėjo.
Iš esmės Sadamas Huseinas padarė tokią svaiginamą politinę karjerą tik dėl savo neįtikimo sugebėjimo išgyventi. Gal dėl to amerikiečiai nusprendė, kad kada nors juk turi sėkmė nuo jo nusisukti - tad kodėl ne dabar? Sadamas, atrodo, pagaliau rado priešą, dar labiau užsispyrusį ir atkaklesnį nei jis pats - dabartinį Amerikos prezidentą Džordžą V. Bušą. Aišku, Huseinas galėjo nesunkiai išgelbėti savo rėžimą - pakako skubiai atsisakyti masinio naikinimo ginklų (ir tai įrodyti). Jis galėjo išgelbėti savo kailį - pakako atsisakyti politinės valdžios. Kiti panašioje padėtyje atsidūrę mūsų laikų diktatoriai, pradedant Irano šachu ir baigiant Kongo prezidentu Mobutu Sese Seko, kaip tik tai ir padarė. Juolab, kad Huseinas yra slapta susikrovęs daugiau nei užtektinai turtų, kad pasitraukimas būtų neskausmingas. Bet Irako prezidentas to nepadarė ir greičiausiai nepadarys. O to priežastis - paties diktatoriaus praeitis.

Vienišas didvyris

Sadamas Huseinas nenorėjo šio karo. Jis gudriai ir iki paskutinės akimirkos žaidė diplomatiją, kad tik jo išvengtų. Kitos, apčiuopiamesnės priemonės išvengti karo - tokios, kaip tam tikros ginkluotės atsisakymas - Sadamui būtų prilygusios mirčiai. Liguista Irako prezidento manija masinio naikinimo ginklams sunkiai suvokiama daugelio žmonių protu, bet tik ne pačiam Sadamui. Šie ginklai buvo Irako galios įrodymas. Jie glostė diktatoriaus savimeilę, leido jam jaustis didžiam, baisiam ir galingam - bent jau savo regione. Masinio naikinimo ginklas Huseinui buvo gyvybiškai būtinas norint suvaldyti Irako opoziciją - nė vienas irakietis nepamiršo ir nepamirš, kaip prezidentas nuodingomis dujomis malšino šalies šiaurėje įsiplieskusį kurdų maištą 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Be to, Sadamas lig šiol tiki, kad jo turėtas cheminis ginklas apsaugojo Iraką nuo pralaimėjimo per aštuonerių metų karą su Iranu ir vėliau, 1991-aisiais, per pirmąjį Persijos įlankos karą.
Nenumaldomai artėjant pastarajam karui, Sadamas kiekvieną mielą vakarą pasirodydavo per nacionalinę televiziją - kaip visuomet, su nepamainomu kubietišku cigaru rankoje, - vėl ir vėl įtikinėdamas savo tautiečius, kad Irakas būtinai laimės. Jis spinduliavo beprotišką pasitikėjimą pagal tai, kokio dydžio karinė galia tuo metu buvo nukreipta į jo šalį. Aišku, diktatorius žinojo, kad jo armija neprilygs nei karių skaičiumi, nei ginkluote amerikietiškai, todėl kalbėjo tik apie simbolinę pergalę. Tokią, kokią jis laimėjo prieš Bušą vyresnįjį 1991-aisiais, nors jo armija ir buvo išvyta iš Kuveito. Huseinas nuoširdžiai tiki, kad laimėjo tą karą vien tuo, kad neprarado jame visko. Kad didvyriškai priešinosi amerikiečių vedamos 40 valstybių koalicijos pajėgoms, o joms pasitraukus - išsilaikė valdžioje žiauriai numalšinęs pokario sukilimą, įsiplieskusį 14 iš 18 Irako provincijų. Nepaisymą kieno nors kito nuomonės, išskyrus savo paties, jis pavertė kertiniu savo režimo akmeniu. Pasak Jungtinių Valstijų vyriausybei dirbančių psichiatrų, kuriančių užsienio valstybių vadovų psichologinius portretus, Sadamas Huseinas įsivaizduoja esąs vienišas didvyris, kovojantis su galingiausia jėga žemėje. Būdamas aklas Stalino politikos sekėjas, jis pasižymi nepaprasta valia, užsispyrimu ir sugebėjimu įgyvendinti net pačias beprotiškiausias svajones. Tad kodėl jam neturėtų atrodyti, kad jis turi galimybę laimėti ir šį karą?
Šiuolaikinės istorijos kontekste galima teigti, kad Sadamas Huseinas išsilaikė valdžioje labai ilgai. Ilgi metai pačioje viršūnėje byloja apie tai, kad jam praeityje teko įveikti šimtus iš pažiūros neįveikiamų kliūčių, taip pat ir jo paties apmaudžias klaidas. Huseinas - patyręs diktatorius. Būtent patirtis leidžia jam viltis, kad jis turi šiokią tokią galimybę išsisukti ir vėl. Kaip ir prieš dvylika metų, Irako prezidentas labiausiai tikisi, kad amerikiečiai neišgalės pakelti tiek aukų - ir kariškių, ir civilių irakiečių, - kurias būtinai patirs, jei ir toliau tęs karą. Jei tai nesustabdys jų pačių, nutraukti ugnį juos privers Vakarų visuomenė. Nemanoma, kad Huseinui labai rūpėtų tos aukos. Yra duomenų, kad diktatorius prieš kelis mėnesius liepęs pasiūti 30 tūkstančių britų ir amerikiečių armijos uniformų, kuriomis persirengę Irako kariai užpuldinėtų civilius irakiečius, o kaltę verstų sąjungininkų pajėgoms.

Šakavahas

Sadamas Huseinas labai seniai išmoko išsilaikyti viršūnėje bet kokia kaina. Juk naivu būtų manyti, kad vien tik dėl savo nuožmaus ambicingumo paprastas dykumų piemuo sugebėjo tapti didžiulės šalies diktatoriumi, kai jam tebuvo vos 42-eji. Viskas prasidėjo nuo to, kad Sadamas Huseinas pataikė gimti Tikrite (tiksliau, skurdžiame Al Avdžos kaimelyje netoli miesto) tais metais, kai ten suklestėjo arabų nacionalizmas. Be to, pasak jau minėtų psichiatrų, Huseino psichikoje labai gilų rėžį paliko jo motina - moteris, turėjusi savižudiškų polinkių ir netgi bandžiusi pati pasidaryti abortą, kai laukėsi Sadamo. Vėliau ji ištekėjo už vyro, kuris žiauriai engė neraštingą dešimtmetį tol, kol neapsikentęs berniukas, kuris buvo priverstas vogti, kad jo šeima turėtų ką valgyti, išėjo gyventi su savo motinos broliu Chairalahu Talfahu - buvusiu karininku ir aršiu nacionalistu. Dėdė deramai pasirūpino Sadamo išsilavinimu. Į jautraus įspūdžiams jaunuolio galvą jis sukimšo visą savo neapykantą Vakarams ir svajones apie arabų pasaulio šlovę ir galią.
Atviras jėgos demonstravimas ir visiškas negailestingumas buvo mėgstamiausias Sadamo Huseino būdas išsilaikyti neramios Irako politikos elite. Nuo tos dienos, kai 20-metis Huseinas pradėjo šaulio karjerą nacionalinėje Baas partijoje, jis labai gerai žinojo, ką reiškia gyventi priešo ginklo taikinyje. Kai Irako armija 1958-aisiais nuvertė šalyje monarchiją, pakvaišusi minia vilko sudarkytus Irako regento ir ministro pirmininko kūnus Bagdado gatvėmis iki miesto vartų, ant kurių juos ir pakorė. Pats Huseinas 1959-aisiais nesėkmingai bandė nužudyti perversmo lyderį ir naująjį Irako vadovą generolą Abdulą Karimą Kazymą. O kai po 5 metų Baas partija vis dėlto Kazymą nužudė, jo kulkų suvarpytas lavonas buvo parodytas visai tautai per Irako televiziją. Beje, pasakojama, kad kai po nenusisekusio pasikėsinimo į generolą Kazymą Sadamas Huseinas buvo priverstas pasitraukti į Siriją (o iš ten - į Egiptą, kur tremtyje gyveno pusketvirtų metų), jo kojoje buvo įstrigusi kulka. Tą kulką Huseinas išsipjovė pats, paprastu peiliu - be jokių nuskausminamųjų, veide nesujudėjus nė raumenėliui. Tai irgi nemažai pasako apie jo būdą.
Patirtis išmokė Sadamą išgyventi aplinkoje, kur nuolatiniai sąmokslai, grasinimai, konfliktai ir išdavystės buvo laikomi norma. Jis sparčiai kilo Baas partijoje - iš esmės dėl to, kad dirbdavo visus juodžiausius darbus po 18 valandų per parą, - ir netrukus tapo vadinamuoju šakavahu - žmogumi, kurio reikia bijoti. Kad pasiektų viršūnę, jis nužudė daug žmonių, nes žinojo, jog jie nedvejodami nužudys jį, kad išliktų patys. 1979-aisiais Sadamas pats suorganizavo masines savo kolegų partijoje egzekucijas, nors būtent jie padarė jį šalies prezidentu. Visuomet įtarus ir mirtinai bijantis konkurencijos prezidentas Huseinas visus svarbiausius postus savo vyriausybėje išdalijo jam aklai atsidavusiems šeimos ir klano nariams iš gimtojo Tikrito, nes jam, tikram arabui, šeimos ryšiai buvo vienintelis dalykas, esantis aukščiau net už politiką.
Iš savo pavaldinių Irako prezidentas tikisi visiško lojalumo ir nuolankumo. Pasak dar vienos istorijos, pačioje karo su Iranu pradžioje, kai Irakui prastai sekėsi, jis paprašė savo kabineto ministrų patarimo, ką daryti. Sveikatos apsaugos ministras jam tada pasiūlė laikinai atsistatydinti, kad Iranas nutrauktų karą, o stojus taikai vėl grįžti į valdžią. Huseinas įsakė ministrą suimti. Kai pastarojo žmona maldavo Huseiną palikti jos vyrą gyvą, jis nusiuntė jį moteriškei juodame maiše sukapotą gabalais. Nuo to karto Irako prezidento patarėjai šimtąkart pagalvodavo prieš praverdami burną.
Taip Huseinas susikūrė sau Irake šiltadaržio sąlygas ir beveik nepalaikė ryšio su išoriniu pasauliu. Be priverstinės tremties Egipte ir kelių trumpų vizitų į užsienį 9-ojo dešimtmečio pradžioje, jis ir kojos nebuvo iškėlęs iš Irako. Prasidėjus pirmajam Persijos įlankos karui, jį jau supo tik aklai atsidavę sekėjai, prie kurių prisidėjo ir paties Sadamo jaunesnysis sūnus bei faktinis įpėdinis - 37 metų Kusajus Sadamas Huseinas. Jie buvo tarsi kokia mafija - labai slapta ir pašaliečiais nepasitikinti organizacija. Net keista, kaip lengvai tie žmonės patikėjo savo ateitį, turtus ir net gyvybę Sadamui, nors žinojo, kad kai tik nebeliks Huseino, ateis galas ir jiems visiems. Tačiau Huseinui veikiausiai buvo į tai nusispjauti. Vienoje savo biografijoje jis rašo: "Man visada labiau patiko priiminėt sprendimus pačiam, be kitų įsikišimo. Ir mano sprendimai negailestingi - visai kaip manoji dykuma".

Mirtis - geresnė alternatyva

JAV pagrindiniu savo "misijos" Irake tikslu primygtinai vadina Sadamo sulaikymą arba sunaikinimą, nors jiems tiesiog fatališkai nesisekė pažaboti Sadamo Huseino. Jie prarado jį prieš dvylika metų. Jie nesugebėjo pašalinti jo 1994-1995 metais, kai Sadamo valdžia buvo labiausiai nusilpusi ir irakiečiai buvo pasirengę patys padaryti galą jo režimui - tereikėjo tik nedidukės pagalbos iš šalies, kurios Amerika nesuskubo suteikti (nes tam prieštaravo tuometinė Jungtinių Valstijų užsienio politika). Vėliau susekti Sadamą Huseiną buvo beveik neįmanoma, nes vieninteliai apie tai žinantys žmonės buvo jo šeima, jo kraujo giminės - žmonės, kurie su juo gyvena ir nuoširdžiai ketina su juo mirti.
Prieš pradėdamas šį karą Vašingtonas svajojo: jei tik įtikins Sadamą, jog šįkart jis tikrai pralaimės, būtinai privers jį sprukti iš Irako, kad išsaugotų savo gyvybę. Net keista, kaip Jungtinės Valstijos įsivaizdavo, kad to pakaks, jog Huseinas pasiduotų - juk apie Irako prezidentą jie žinojo daugiau nei jis pats. Žinojo, kad arabiškas išdidumas niekada neleis jam bėgti. Nors čia yra ir ne toks romantiškas paaiškinimas. Būdamas galvažudžių režimo lyderiu, Sadamas Huseinas negali sau leisti pademonstruoti nė menkiausios silpnybės: tą pačią akimirką, kai jis pradės derėtis dėl galimybės emigruoti į užsienį, atvers duris perversmui. Ir, žinoma, užtikrintai mirčiai. Tiesa, ekspertai mano, kad Sadamui valdžia yra viskas, todėl mirtis jam būtų daug garbingesnė alternatyva nei valdžios praradimas. Bet kokia kita baigtis sunaikintų mitą, kuriam apie save sukurti Sadamas Huseinas paskyrė visą gyvenimą. Irakas - tai Sadamas, o Sadamas - tai Irakas, mėgsta sakyti Huseinas. Jis rožinėse svajonėse regi savo vardą, įrašytą į arabų pasaulio istoriją šalia tokių protėvių kaip Nabuchodonosaras, atidavęs žydus babiloniečių vergijon, ir Saladinas, atkovojęs Jeruzalę iš krikščionių kryžiuočių.
Aišku, amerikiečiai žino ir supranta, kad elgiasi kaip okupantai verždamiesi į svetimą šalį neturėdami tvirtų jos kaltės įrodymų. Tačiau jie turi gana racionalų pasiteisinimą: pasak jų, vilkint biocheminį kostiumą galima pragyventi mėnesį, du, gal tris. Paskui pasidaro paprasčiausiai per karšta. Didelis Sadamo Huseino rūpestis paveldu, kurį jis paliks ateinančioms arabų kartoms, ir polinkis į dramatizmą baugina amerikiečius. Jie rimtai nerimauja, kad amerikiečių spaudžiamas Huseinas gali pasirinkti ne šiaip sau mirtį, bet patį drastiškiausią iš jos būdų - trumpai tariant, iškeliauti "su muzika", panaudojant visus po ranka esančius išteklius. Tada jau geriau Jungtinės Valstijos visų mūsų labui būtų klydusios, kai tvirtino, kad Irakas turi ir cheminį, ir biologinį, ir gal net branduolinį ginklą. Turbūt kaip tik dėl to JAV taip skubėjo bombarduoti Sadamo Huseino bunkerius Bagdade - geriau jau surengti Armagedoną ten, nei sulaukti jo patiems.