Kasmet Klaipėdos Jaunimo centro dailės studijos "Varsa" ugdytiniai dalyvauja ir skina pirmuosius prizus įvairiuose tarptautiniuose konkursuose - organizuojamuose Prancūzijoje, Amerikoje, Japonijoje. Šiemet sukanka dvidešimt metų, kai studijai vadovauja dailininkė ir pedagogė Loreta Laurinavičienė.
Respublikiniame kalėdiniame vaikų piešinių ir keramikos konkurse "Žiemos pasaka" jos mokiniai Jokūbas Brazys ir Gintarė Laurinavičiūtė vėl tapo laureatais; jų piešinius vertintojai atrinko iš 7 000 kūrybingiausių šalies vaikų darbų.
Kaip tuščiame lape atsiveria civilizacija
"Suteikiama visiška kūrybos laisvė, bet ji neturi virsti anarchija. Užduotys pasirenkamos pagal vaiko amžių, improvizuojama senųjų civilizacijų tema - pagal pasakojimus apie Kiniją, Japoniją, Indiją jie perteikia savą pasaulėžiūrą, ne kopijuodami paveikslo reprodukciją, bet jie į kokį Egiptą žvelgia lietuvio akimis, - sako vadovė Loreta Laurinavičienė.
Mokome ne akademinio piešinio, tai tik pirma pažintis, mes susipažįstame su pasauliu per meną - kompoziciją, spalvą, spalvų derinius. Piešiame drugį ir kaktusą, pamažu artėdami prie filosofinių temų, Hundervaserio, Gaude architektūros. Jeigu vaikui nepriimtinas modernizmas, jis neverčiamas į tai pasinert. Renkasi realistinį piešinį, jam pozuoja draugai, vykstame į vasaros plenerus, gilinamės ne tik į kitas civilizacijas, bet stebeilijamės į tai, kas viešpatauja už lango, vyksta šalia mūsų. Ir tik išbandęs visas technikas, vaikas suvokia, kokia dailės pakraipa jam įdomi. Šiaip ir pradedančiųjų darbai gana ryškūs.
Studijai vadovauju jau dvidešimt metų, ir iš pradžių man atrodė viskas aišku, bet atradau, jog kuo toliau į girią, tuo daugiau šakotų medžių... Supratau, kad su kiekvienu vaikui reikia dirbti individualiai. Pasiekiame aukštų rezultatų, dalyvaudami tarptautinėse parodose, nors svarbiausia - kūrybinis procesas, dailės terapija. Iš karto nebūna stebuklingų rezultatų, bet vaikai išsikrauna, atsiskleidžia net susikaustę pradinukai, suranda bendraminčių. "Varsos" vaikai spėja visur, jie centre lanko net kelis būrelius: fleitininkų, popchoro ir choreografijos. Manau, kol žmogutis mažas, pravartu išbandyti save įvairiose srityse - teatre, balete, dailėje, kad rastų savąją vietą po saule.
Tie, kurie "užsikabina", stoja į menų gimnazijas, dailės mokyklas. Manęs kartais kolegos klausia, kodėl nedarau stojančiųjų į studiją atrankos, konkurso, bet labai dažnai, išlavėjus mąstymui ir rankai, eilinis vaikas po keleto mėnesių ar metų sukuria stebuklą, mažą šedevrą, padaro autentiškų atradimų", - sako vadovė.
Nors genialumo kibirkštėlė sublyksi ne kiekvieną dieną, žinovai nevengia kai kurių iš 50-ies jaunųjų dailininkų pavadinti vunderkindais. Nes jų piešiniai - autentiški, nematyti atvirukuose nei knygų iliustracijose.
Šių metų pradžioje "Varsos" ugdytiniai jau išsiuntė savo darbų į penketą tarptautinių konkursų, kurių temos - povandeninis pasaulis, kosmosas. Gauti sertifikatai iš Amerikos, Japonijos: su šių šalių jaunaisiais menininkais varsiečiai keičiasi kūrinėliais. Gera žinia studijokams atėjo iš respublikinio piešinių, rašinių ir plakatų konkurso "Moksleiviai prieš AIDS". Švietimo ir kultūros ministro padėkas gavo Vaiva Čekatauskaitė (už grafikos darbą) bei Ana Vinogradova. Ketvirtokė Milda Jaseliūnaitė ne tik pelnė pagrindinį tarptautinio projekto "Mažesni už mus. Nykstantys gyvūnai" prizą - jos nupiešta varlė puikuosis didžiuliame plakate ant sostinės Telekomo bei taksofono kortelių.
8-ajame respublikiniame kalėdinių piešinių ir keramikos konkurse "Žiemos pasaka", kuriame dalyvavo apie 7 000 vaikų, laureatais tapo Ąžuolupės privačios pagrindinės mokyklos mokinys Jokūbas Brazys (mokytoja L. Laurinavičienė) ir Gintarė Laurinavičiūtė (studija "Varsa"). Ši devynmetė, beje, skynė laurus tarptautiniame konkurse "Impresionizmas pagal Klodą Mane", sukūrusi impresiją "Venecija". Kalbindama juos prisiminiau Anderseno pasakos Sniego karalienę, įmetusią Kajaus širdin ledo kristalą. Tik mano pašnekovų akyse žėrėjo šiltos žvaigždės.
Nuo madų iki kūdikėlio ant šieno...
Pirmąjį piešinį Gintarė nupiešė dar visai mažytė. "Šiaip esu jautri, bet tik ne mamos, kuri ir studijos vadovė, kritinėms pastaboms. Labiau bijau tamsos, kuri man asociuojasi su plėšriom katėm", - čiauška ji. - Nuo šešerių metų domiuosi drabužių dizainu, ir negaliu nuo to atsitraukti, ta manija užsikrėtė ir mano geriausia draugė. Kai žiema, dažniausiai modeliuoju vasariškus aprėdus, vasarą atvirkščiai - kailinius ir liemenes. Pamatau krautuvėje lėlę, ir savo akyse, pasąmonėje bandau sukurt jai rūbą, vaizduojuosi, kaip ant jos atrodytų. Drabužį sau pačiai? O, neturėčiau net tokių medžiagų ir pasiūti būtų sunku. Nepakenčiu senamadiškų sijonų, man patinka šiuolikinis stilius. O piešimas kartais padeda atsipalaiduoti, nugalėti vienatvę, nuobodulį. Nuolat piešiu madas ir namus. Pirmiausia įsivaizduoju, kaip tas daiktas turi atrodyti, o paskui - kokie žmonės į tuos namus atsikrausto, ir pradedu kurt istoriją... Kai jaučiuosi labai nusivylusi gyvenimu, dažniausiai piešiu lūšneles, kai džiugu - pilis.
Dabar, kai aš pati turiu gyvūnėlį, mažą peliuką Mikį, piešiu jį su šuneliu, kurio labai norėčiau. Mano nuomone, Mikis labai protingas: jis supranta, užuodžia, tyrinėja, atsibunda. Kartais piešinys priklauso nuo sapno: susapnuoju vilką, ir perkeliu jį ant lapo - griežtą, susiraukusį, kartais - žmogaus kailyje. Arba žmogų vilko galva. Apskritai, man patinka gyvūnams suteikti žmogiškų bruožų.
O tas piešinys "Žiemos pasaka" - mėtėsi nebaigtas, tai pridėjus kelias detales, kalėdines detales, išėjo nuostabus piešinys! Tai buvo bažnyčia. Ko žmonės ten eina? Per Kalėdas tai greičiausiai - melstis, tikėti Dievu, švęsti Jėzaus gimimą, Jo pasveikinti - ko daugiau. Aš visą laiką piešdavau Jėzų arba Mariją, Tris Karalius. Kūdikėlis guli ant šieno, tarp įvairių gyvulėlių; dažniausiai tai būna avys, balandžiai, jaučiai ir karvės. Jam ant galvos aureolė, jis į pasaulį turėjo ateit kaip karalius, o gimė kaip vergas. Net tais laikais vargšai žmonės negimdavo tvarte, todėl man jo gaila", - samprotauja Gintarė. Reikia tik paklausyt, kokia intonacija mergaitė kalba apie audringą jūrą, bangas, ir visa tai išvysti vaizduotėje...
Angelas iš kūno ir kraujo
Aštuonmetis Ąžuolupės privačios pagrindinės gimnazijos mokinys Jokūbas Brazys konkursui "Žiemos pasaka" sugalvojo neregėtą angelą keturiais sparnais. - "Angelas tai būtybė, kuri skraido tarp dangaus ir žemės ir padeda žmonėms. Aš jo nematau, bet įsivaizduoju kaip iš kūno ir kraujo". Klausiu: "Turbūt turi gerą fantaziją?" - "Gerą", - santūriai patvirtina berniukas. Į skambutį mobiliuoju atsako: "Atleisk, mama, aš čia interviu duodu". Pasakoja mėgstąs piešti Visatą, plaukuotus ilgapirščius kosminius žmogeliukus, dažniausiai baisius, nes tokie išeina įtaigesni. - "Pirmiausia tėtis mokino piešti. Labai mėgstu teatrą, ten mano abu tėvai vaidina; matau, kaip ten tikra viskas. Jaučiu, kad scenoje jie, bet kartais neatpažįstu, žiūriu kaip į stebuklingą sapną. Mano svajonė būti aktoriumi. Kaip Džekis Čanas; antrus metus lankau "Jukado", karate, labai įdomu išmokt apsiginti. Teatras nuo dailės nedaug skiriasi: gali vaidinti, tarsi pieštum, ir piešti, kad vaidini. Aktorius toks žmogus, kuris gali būti kas tik nori, viskuo ir įtikint tuo žmones. Kai buvau trijų metų, teatre vaidinau sparnuotą kūdikėlį. Dar "Raudonkepuraitėje" esu vaidinęs avį, bet tai buvo tik žaidimas. Ateityje gal man bus svarbi ir šlovė.
Kol kas neįveikiau paukščio, sunkoka piešti žuvies galvą, pilvą ten, trūksta technikos. Šiaip mėgstu juokingus piešinius: nupiešiau medį su keista akim, burna, kuri juokiasi, ant šakų - visokie namai, kur po Saule ir Mėnuliu verda nepatirtas gyvenimas. Patinka piešti architektūrą. Gal tėtis ir norėtų, kad būčiau architektas. Bet jie sako: "Kuo pats nori, tuo ir būsi". Labiausiai mėgstu mėlyną ir juodą spalvas. Kartą su teta darėme eksperimentą: į dubenėlį visko primaišėm ir išpylėm pro langą, pradėjom laistyti, gal išaugs kažkokie augalai, kuriais lipsim į dangų. Tai tik išdaiga. Kokių turiu pravardžių? Visokių. Kartą kieme žaidėme karą, įsikibau į draugo megztinį ir išsitraukiau dantį, tai kurį laiką šaukė Dančiumi. Taip, galėčiau pasakyti, kad kartais sugalvoju scenarijų žaidimams. O dėl piešimo, tai dar nesu namie paveikslo pasikabinęs, bet jau esu sugalvojęs - tą Keistuolių miestą medyje..."
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą