Už nuomonę teisiama panevėžietė pedagogė pensininkė: Mano pilietiškumas užmuštas

„Lietuvoje reikšti savo nuomonę darosi pavojinga“, - konstatuoja 79-erių panevėžietė pedagogė Aurelija Juodaitienė. Daugiau nei prieš metus parašiusi internete paskelbto straipsnio ir filmuoto siužeto komentarą, moteris priversta minti Panevėžio miesto apylinkės teismo slenkstį, kur nagrinėjama baudžiamoji byla dėl įžeidimo. Į teismą, reikalaudamas 4 tūkst. litų, privataus kaltinimo tvarka kreipėsi teisėjo Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymo bylos valstybės saugomas liudytojas Mindaugas Žalimas.

Į jo nemalonę A.Juodaitienė pateko internete paskelbusi savo nuomonę, kad M.Žalimas, liudijęs prieš dabar jau išteisintus policijos pareigūnus Kauno žudynių byloje, elgėsi panašiai kaip rašytojo A.Vienuolio pjesės „Prieblandoje“ veikėjas Samodukas. Lituanistei atrodė, kad jo liudijimas teisme nebuvo nuoširdus ir sąžiningas, tarsi jis būtų vykdęs kažkieno užduotį.

Moteris prisipažįsta: jeigu teismas M.Žalimui priteistų reikalaujamą sumą, jai tai būtų skaudus finansinis smūgis. A.Juodaitienė gauna 700 litų pensijos. Tačiau, skirtingai nei dauguma šalies pensininkų, ji neverkšlena ir nesiskundžia gyvenimu. „Duok Dieve, kad visa kita būtų gerai“, - sako ji. O „visa kita“, anot jos, - kažkokia žmones apėmusi baimė.

- Dabar man skambina daug žmonių, - stebisi netikėto palaikymo sulaukianti A.Juodaitienė. - Vieni man pritaria, sako, ginkitės, ginkite mus visus ir žodžio laisvę. Nes darosi baisu žodį ištarti. Kiti sako: nesikišk į politiką, į teismų reikalus. Žodžiu, tylėk, dangstykis, slėpk savo jausmus. Iš Utenos skambino apimta baimės vaikų darželio auklėtoja. Ji manęs klausė, kada aš rašiau tą komentarą. Sužinojusi, kad prieš metus, nusigando: „Viešpatie, kas dabar man bus, aš dvejus metus rašiau komentarus.“ Klausiu, ką ji prirašė. „Vajėzau, - sako, - aš daug baisiau prirašiau negu jūs. Ką dabar daryti? Ar galėsiu pasiskambinti, kuo baigėsi teismas?“

- O kuo jums užkliuvo tas siužetas ir ponas Žalimas?

- Aš tą žanrą, tą komentarą, laikau literatūrine karikatūra. Aš iš jo, kaip žmogaus, asmens, nesityčiojau. Tiesiog pakomentavau situaciją tokią, kokia ji man pasirodė. Kai dirbau mokyklos direktore ir pavaduotoja auklėjimo reikalams, dažnai tekdavo susidurti su konfliktinėmis situacijomis tarp mokytojų ir mokinių tėvų. Apklausi mokinius ir matyti, kuris gina savo draugą, o kuris kalba iš širdies. Be to, aš esu keletą metų dirbusi tarėja teismuose ir ten įgijusi tam tikros patirties. Na, ir pasitaikė tas įrašas iš teismo. Man pasirodė, kad tas Žalimas kažkaip sutrikęs. Jauti, kad jis nėra tvirtas, kad kažką gina ne savuoju „aš“, bet vykdo lyg kažkokią misiją. Jį išduoda judesiai ir visa kita. Pagalvojau, reikia parašyti, kaip man atrodo šita scena. Po pusės metų gavau kvietimą į policijos komisariatą.

Nueinu į policiją, o man sako: „Matote, kaip galima su liežuviu prisidirbti.“ Paklausė, ar aš pasiruošusi viešai atsiprašyti. Sakau, čia jau būtų kažkokia prievarta. Jeigu aš įžeidžiau kaip asmenį, kaip žmogų, tai aš atsiprašau. Bet apie tą situaciją, kaip ji tuo metu atrodė, aš negaliu radikaliai pakeisti nuomonės. Tada manęs paklausė, ar esu pasiruošusi stoti prieš teismą. Atsakiau, kad taip. Dar po pusės metų gavau šaukimą.

- Šaukime nejaukiai skamba: „Jūs esate asmuo, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu“...

- Sužinojau, kad jis (Žalimas - red. past.) ne į kalėjimą mane kiša, o kelia finansinį ieškinį. Pagalvojau, ką padarysi, už laisvą žodį gal aš savo „pagrabinius“ paaukosiu. Na, maniau, atvykusi į laidotuves dukra ras mane ne urnoje tarp gėlių, o šaldytuve. Pasijutau kaip tas vabalas F.Kafkos „Metamorfozėse“: guliu aukštyn kojom ir nebeturiu niekur atramos. Na, kas man gali šitoje situacijoje padėti? Sakau, gal viešumas. Tegul pamato visuomenė, kas čia darosi. Kad šitaip žmogus sumaitojamas, smaugiamas, nebeleidžiama prasižioti. Dabar, jeigu pamatyčiau kokią situaciją ir man pakištų mikrofoną, bėgčiau tolyn. Aš jau neberašau jokių komentarų. Domiuosi viskuo, skaitau, bet mano pilietiškumas jau užmuštas. Jau viskas. Jau bijau.

Raminuosi tiek, kad kalėjiman sėsti nereiks. Kažin, ar man tai bus pripažinta kaip teistumas?

- Štai dabar pirmos instancijos teismas išteisino buvusią prezidentės patarėją Daivą Ulbinaitę. Ar būtumėte rašiusi komentarą?

- Rašyčiau. Bet dabar aš labai bijau. Esu parašiusi apie prezidentę, bet man atrodo, kad mane kalbininkai apgintų. Televizija vis suka tokią reklamą su prezidente ir peliūkščiais. Aš siūliau tą klipą kaip nors pataisyti. Jame prezidentė tris kartus kartoja: „kalbos žinojimas“. Man, kaip kalbininkei ir literatei, tai baisiausias rusicizmas - „znanije jazyka“. Dabar aš galvoju, o jeigu mane paduotų į teismą, ar kalbininkai mane gintų. O gal pakeistų kalbos įstatymą, kad galima vartoti? Aš parašiau, kad aukščiausio rango pareigūnai net trumpose replikose turėtų pasitarti su kalbininkais. Žinoti kalbą dar nereiškia ją mokėti. Bet nemanau, kad prezidentė paduos mane į teismą.

- O ką jūs rašytumėte komentare apie prezidentės patarėjos išteisinimą?

- Aš vėl kelčiau klausimą, kodėl prezidentė šitoje byloje atsisakė liudyti kaip pagrindinis asmuo. Ir ar ne tuo pagrindu jos patarėjai pavyko išplaukti sausai.

- Jeigu teisingai suprantu, komentarus rašyti jus skatino pilietiškumas?

- Man tiesa yra aukščiau už viską. Tegu ji būna nepalanki ir man, ir daugeliui, bet ji yra tiesa. Justinas Marcinkevičius tiesą priskyrė prie didžiausių vertybių. Kai aš pamatau, kad pradeda triumfuoti netiesa, norisi šitą procesą stabdyti, sukliudyti. Tiesos pasigendame daug kur. Skaudu, bet dėl to žmogus keičia net politinę poziciją. Aš buvau įsitraukusi į Sąjūdį. Eini eini su Sąjūdžiu, eini eini su dešiniaisiais, ir staiga prieini Bražuolės tiltą, kur niekas nieko nežino. Staiga prieini Juro Abromavičiaus žūtį, kur vėl niekas nežino, nors prisikasė, kas pagamino sprogmenis. Ir tada pagalvoji, kas čia darosi. Tiesos mums reikia, tiesos. Ir jeigu Lietuva šito nesiims ir neateis žmonės, kuriems tiesa bus aukščiau už viską, mes morališkai pralaimėsime kiekvienoje situacijoje.

Skandalinga byla subliūško

2011 m. rudenį M.Žalimas vienos televizijos laidos žurnalistams pareiškė, kad 2009 m. spalio 5 d. įvykdytų Kauno žudynių išvakarėse buvo atvykęs į Policijos departamentą ir pranešė tuomečiam policijos generalinio komisaro pavaduotojui Visvaldui Račkauskui bei kitiems pareigūnams apie neva Drąsiaus Kedžio planuojamas žudynes.

Skandalingo liudytojo parodymai lėmė, kad 2011 m. lapkritį V.Račkauskas atsistatydino, iš pareigų pasitraukė ir įtariamuoju tapęs buvęs Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Tomas Ulpis. Jiedu ir dar trys pareigūnai stojo prieš teismą už tai, kad neva žinojo apie planuojamas žudynes Kaune ir neužkirto joms kelio.

Poligrafo specialistas Vitas Saldžiūnas, tyręs skandalingu liudijimu policijos vadovybės griūtį sukėlusį M.Žalimą, teismui teigė susidaręs subjektyvią nuomonę, kad šis liudytojas - patologinis melagis, kuris šneka dėl šnekėjimo, o vėliau galbūt net pats neprisimena, ką kalbėjęs, painiojasi.

Pernai gruodžio 5 d., po daugiau nei dvejus metus trukusio bylos nagrinėjimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas buvusius ir esamus pareigūnus išteisino. Anot teisėjo Valerijaus Paškevičiaus, M.Žalimo parodymai nebuvo patikimi. „Jo parodymai nebuvo nuoseklūs, jie prieštaringi tarpusavyje, jie prieštaravo kitų liudytojų parodymams“, - sakė teisėjas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“