Vamzdis jau lenda per gerklę
Vamzdis jau lenda per gerklę

Prieš keletą metų Vilniaus Neries krantinę papuošė iškilminga meno invazija - „Krantinės arka“ pavadintas keistos formos vamzdis, už kurį tuometiniai meno objekto organizatoriai sumokėjo daugiau kaip 100 tūkst. litų. Vėliau paaiškėjo, kad vykdant projektą lėšos buvo kaip reikiant iššvaistytos. Šiandien vilniečiai nebegali pakęsti vamzdžio ir peticijoje renka parašus, kad jis būtų išmontuotas.

Interneto svetainėje „E-peticija.lt“ vilniečiai, nepatenkinti projekto „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ palikimu, gali pasirašyti kreipimąsi į Vilniaus savivaldybę. Daugiau kaip 3000 parašų jau surinkusioje peticijoje prašoma, kad „galų gale būtų priimtas sprendimas dėl skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus kūrinio „Krantinės arka“, pastatyto tarp Karaliaus Mindaugo ir Žaliojo tiltų Neryje, perkėlimo į kitą vietą. Ši skulptūra, daugelio vilniečių pašaipiai vadinama „vamzdžiu“, nuo pat jos pastatymo visuomenėje kėlė nepasitenkinimą ir prieštaringus vertinimus dėl abejotinos meninės vertės ir išraiškos, medžiagų parinkimo, dėl derėjimo su aplinka ir kraštovaizdžiu bei dėl tinkamo miesto reprezentavimo.“

„Vakaro žinios“ kalbėjosi su peticijos autoriumi verslininku Matu Niparavičiumi ir klausė, kuo ši moderni meno invazija trukdo Vilniaus gyventojams.

- Ilgą laiką tai buvo mano asmeninė nuomonė, kad šis vamzdis nėra gražus, tačiau tai dar nieko nereiškia, nes nuomonių gali būti visokių. Vėliau sužinojau kitą faktą - kad šis objektas buvo pastatytas laikinai ir turėjo stovėti tik 2 metus. VEKS buvo leista skulptūrą eksponuoti iki 2010 m. Tačiau eksponavimas nebuvo nutrauktas. Tuo metu Vilniaus miestui vadovavo meras Vilius Navickas, o tuometinis savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Milėnas 2010 m. perėmė skulptūrą su autoriaus turtinėmis teisėmis ir ji tapo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe. Šiame įsakyme nebeliko termino, iki kurio laiko skulptūra turi būti eksponuojama.

Gavęs tokią informaciją pagalvojau, kad daugelis žmonių to nežino. Mat dvejų metų darbą ši skulptūra jau atliko ir atstovėjo jau netgi dvigubai ilgiau, nei turėjo, tad gal būtų laikas ją patraukti.

- Dažnai kalbant apie tokio tipo meno kūrinius mėginama prisidengti sąvoka „modernus menas“ ir visi nepatenkinti tokiomis invazijomis išvadinami neišmanėliais ir nesusipratėliais.

- Nuomonių yra skirtingų ir aš nesiryšiu kalbėti, ar tai menas, ar ne. Tačiau norisi, kad kuo daugiau žmonių žinotų, jog yra oficialus argumentas, dėl kurio galima reikalauti šį meną išmontuoti. Šiandien yra nemažai žmonių, nepatenkintų šiuo statiniu, tačiau jie dar nežino, kad gali pasirašyti peticiją ir prisidėti prie kitų panašiai mąstančių.

Konkretaus skaičiaus, kiek reikia parašų, kad peticiją būtų galima pateikti, nėra. Tačiau šiandien prie daugiau kaip 3000 parašų norime surinkti dar daugiau ir tikime, kad kartu tai būtų puikus būdas atkreipti savivaldybės darbuotojų dėmesį, kad jie pamatytų, jog yra pažeista tvarka, pagal kurią šis vamzdis ten stovi ilgiau, nei turėtų. Galbūt tai leis jiems imtis kokių nors veiksmų ir padaryti tai, kas turėjo būti padaryta anksčiau.

- Gal savivaldybė tyčia nenori išmontuoti šio kūrinio, mat daugelis atsimena, kad skulptūros pastatymas kainavo nemažus pinigus?

- Kiek žinau, per visą vamzdžio gyvavimo laikotarpį keitėsi merai, kurie vienas iš kito perėmė tą vamzdį, o dabar jis jau priklauso ne autoriui, bet savivaldybei. Taip, šis projektas buvo brangus, bet tie sumokėti 100 tūkst. ir buvo skirti dvejiems šio laikino projekto metams. Žinoma, šiam objektui išmontuoti reikės pinigų, tačiau tai toli gražu neprilygs jo pastatymo sumai. Jeigu reikėtų, aš pats padėčiau surasti rėmėjų, kad miesto biudžetui tai kainuotų kuo mažiau.

- Gal tokio tipo objektus tiesiog reikėtų perkelti prie savivaldybės?

- Na, tada sugadintume savivaldybės vaizdą. Visgi gerai sutvarkytas rajonas. Iš kitos pusės - savivaldybė turėtų pati sugalvoti, kur jį dėti, tai yra jų nuosavybė.

- Garsųjį vamzdį atkeliavę fotografuoja ir užsienio turistai. Kaip manote, ką jie galvoja apie mūsų kultūrą?

- Dirbu viešbutyje, dažnai tenka bendrauti su užsieniečiais ir ne kartą yra tekę išgirsti svečius teiraujantis, kas tai per daiktas ir ką mes pilame į upę. Paaiškinus, kad mes nieko nepilame, o tai yra mūsų kultūros dalis, žmonės dažnai varto akis ir juokiasi. Mano nuomone, tai yra vieša vieta - Neries krantas, kur atsiveria gražūs vaizdai, ir šis vamzdis tokioje vietoje yra visiškai netinkamas. Manau, kad tai netgi šiek tiek šventvagiška ir primena nuogo karaliaus situaciją, kai apie tai kažkam reikia imti ir garsiai pasakyti.


Aloyzas STASIULEVIČIUS, dailininkas, dailės pedagogas ir kritikas:

Parodos atidaryme, kai šis vamzdis buvo pastatytas, viena menotyrininkė manęs garsiai paklausė, kaip vertinu šį objektą. Aš atsakiau: „Kai tik pamatau vamzdį, šlapintis noriu.“ Ant to vamzdžio buvo ir pakaruoklis pakabintas, tai dabar gerai, kad bent sūpynės. Nieko bendro su menu šis objektas neturi. Tai yra bjaurastis. Juk ši skulptūra čia visiškai netinka. Juk turime tokią Vilniaus architektūrą - gerbkime ją, nuo krantinės puikiausiai matosi Gedimino pilis, Valdovų rūmai. Tai beveik šventa vieta.

Didelė problema, kai tokia bjaurastis veržiasi ne tik į gatvę, bet jau ir į muziejus bei parodų sales. Reikia kalbėti apie tai, ar mums reikalingas destruktyvus ir grubus menas, su harmonija ir estetika neturintis nieko bendra. Juk nuo to menas prasideda. Šiuo atveju tiesiog imama šokiruoti norint atkreipti dėmesį į save. Yra žmonių, kuriems nėra nieko švento: nei vėliavos, nei herbo, nei šeimos. Tam, kad būtų matomas, toks žmogus gali ir užpakalį parodyti.

Visų doros normų peržengimas dar nėra menas. Protingas lenkų kompozitorius yra aiškiai pasakęs, kad šiuolaikinis menas susipriešino su Dievu ir su harmonija. Didelė dalis žmonių yra abejingi menui, gal todėl bandoma prisidengti kažkokiais terminais. Iš tiesų, kad menas veiktų, turi vykti dialogas tarp autoriaus ir žiūrovo. Žiūrovas turėtų būti truputėlį išsilavinęs, kad jį pasiektų tas kodas. Eiliniam žmogui ne viskas suvokiama.

Gatvė turi savo dėsnius ir jai dažnai reikia riksmo, kad atkreiptų į save dėmesį. To nereikia menui. Galerijoje galima kalbėti tylomis ar net pašnibždomis. Gaila, kad gabūs menininkai nueina kitais keliais. Nes tokių poelgių garsumas yra vienadienis.

Turistas šiandien atvažiuoja, pažiūri ir pagalvoja, kad Lietuva ir Vilnius yra provincija. Visame pasaulyje po truputį bunda humanistinio meno poreikis, grįžta harmoningas menas. Reikia tikėtis, kad po kelerių metų ir Lietuvą tai pasieks, bus nuimtas tas vamzdis, nes jau visas pasaulis nusivylė tokiomis išdaigomis ir nepakelia avangardo.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Raktažodžiai
Sidebar placeholder