Žemės drebėjimas gyvenimo nesugriovė

Iš pirmų lūpų

"Peru palikau brangiausia, ką turiu, visą savo gyvenimą - žmoną Izabelę ir trejų metų dukrelę Audrą. Pagaliau pavyko su jomis susisiekti, ir, ačiū Dievui, stichinė nelaimė jų visiškai nepalietė",

- sako klaipėdietis archeologas Rokas Kraniauskas, jau penkerius metus gyvenantis Peru, Pisko mieste, kuris per šią savaitę įvykusi stipriausią pastarųjų dešimtmečių žemės drebėjimą ypač smarkiai nukentėjo.

Iš senosios inkų žemės Rokas Kraniauskas į Lietuvą dalyvauti tarptautinėje povandeninės archeologijos ekspedicijoje Luokeso ežere (Molėtų r.) sugrįžo birželio pradžioje. Šiuo metu Plungės savivaldybės užsakymu Oginskio dvaro teritorijoje atlieka archeologinius žvalgomuosius tyrimus. Čia darbuodamasis ir išgirdo apie didžiulę Peru, kurioje gyvena ir kuri jau tapo sava, ištikusią nelaimę.

"Apie žemės drebėjimą Peru man pranešė mano mama, paskambinusi iš Palangos. Aš gi kasinėju nuo ryto ligi vakaro, tad nei radijo, nei televizoriaus nesiklausau. Sulaukėjęs, kaip visi archeologai vasarą, - įtampai atlėgus juokavo Rokas.

Nuojauta buvo

"Ar buvo bloga nuojauta? Nemeluosiu - nors aš toks racionalus žmogus, vadovaujuosi logika ir niekad į jokį misticizmą nepasineriu, bet dvi valandas prieš prasidedant žemės drebėjimui (paskui paskaičiavau), aš kas keletą minučių skambinau savo žmonai. Tačiau ji nekėlė ragelio. Lietuvoje buvo vienuolikta valanda vakaro, Peru - ketvirta popiet, o žemės drebėjimas įvyko pusę septynių", - sakė Rokas.

Peru prasidėjusi žiema Rokui pasirodė tinkamiausias metas grįžti gimtinėn tęsti archeologinių ieškojimų

Bet vyras sakė skambinęs intensyviai, bent dešimtį kartų - noras pasišnekėti su ja kone nustelbė sveiką protą. Laimei, žmona tik buvo kažkur palikusi mobilųjį telefoną.

"Pavargęs nuėjau miegot, o kai rytą paskambino mano mama ir pranešė, kas įvyko, paklausiau, kur - į šiaurę ar į pietus, nes Peru - ilga šalis, sostinė Lima - maždaug per centrą. Mano miestas - į pietus, o žemės drebėjimas, pasak jos, nusiaubė šiaurę. Palengvėjo, bet kai pažiūrėjau internete, pasirodo, sugriauta 70 procentų mano miesto Pisko, nes kaipsyk okeane priešais jį buvo žemės drebėjimo centras. Ir Pisko - vienas iš daugiausiai nukentėjusių šalies miestų, jame - daugiausia žuvusių.

Aš išsigandau, nes elektra ir mobilusis ryšys buvo dingę. Vis dėlto atkūrus laidinių telefonų ryšį, pavyko priskambinti draugui ispanui, viešbučio savininkui. Paklausiau jo, kaip ten atrodo, ar kaip po karo, jis atsakė: "Ne. Spauda kaip visada tą burbulą išpučia didesnį nei yra tikrovėje". Žiauriausia, kas įvyko, tai sugriuvo bažnyčia, nes buvo sena, iš molio, gali sakyt, purvo drėbta, tai visa subyrėjo per pamaldas, palaidodama daugybę žmonių.

Klausiau draugo, kaip mano šeima, kaip mano namas. Pažadėjo, kad paskambins, bet man teko nežinomybėje laukti, kol ten baigsis naktis, ir prisiskambinau tik kitą dieną. Draugas pasakė: "Viskas normaliai. Tavo šeima sveika, ir namas nesugriuvo".

Galiausiai jam pavyko pasikalbėti ir žmona Izabele. "Ryšys buvo labai prastas, antrą nakties prikėliau savo žmoną, ir ji pasakė, kad abi su dukra jaučiasi gerai. O paskui jau mums buvo sunku susikalbėti", - sakė Rokas.

R. Kraniauskas pasakojo Pisko mieste nusipirkęs sklypą ir pats suprojektavęs bei pasistatęs namą. Jis statytas pagal specialų "antiseisminį" projektą - kolonos kas trys su puse metro, gelžbetonio armatūra, perdangos, lietas monolitas.

"Girdėjau, kad visi naujos konstrukcijos namai išstovėjo sveiki, griuvo tik seni kolonijiniai pastatai - iš purvo drėbtų plytų. Jų pirmojo aukšto sienos labai storos, o antro - labai plonos, iš nendrių, kad svyruotų - tokia kolonijinė ispanų "antiseisminė" statyba", - pasakojo Rokas.

Drebėjimai įprasti kaip lietūs

Paklaustas, ar neteko pačiam patirti žemės drebėjimo per penkerius gyvenimo metus Peru, R. Kraniauskas sakė: "O, tai vyksta nuolat. Pirmas įspūdis man buvo keistas - aš jau miegojau, kai lova pradėjo daužytis. Lietuviui, kuris to nėra patyręs, būtų klaiku: puoli į paniką, nežinai, ką daryti - bėgt lauk, ar slėptis po lova. Bet vietos gyventojai į tai žiūri ramiai. Mūsų žodyne net nėra tokių žodžių atitikmenų, kaip jie vadina žemės drebėjimus. "Temblore" - tai maždaug tokie virpuliai, o "terremoto" - tai kai dreba žemė ir viskas griūva. Na, pats stipriausias man tekęs, įvyko pernai, - 5,5 balo. Tada tai gerai dundėjo... O keturių balų žemės drebėjimų būna kas mėnesį, nes Pisko architektoninė plokštuma nuolat juda.

Visa Peru yra dykuma - 2 000 kilometrų pajūriu, išskyrus slėnius. Visas vanduo "atitekinamas" nuo kalnų, nes ten praktiškai niekad nelyja. Dabar Peru yra žiema, o žemiausia temperatūra - 17 laipsnių šilumos. Na, o jeigu naktį jos lieka 12 laipsnių, tai visi skundžiasi "mirtinai šąlantys". Ne, gyventi ten nėra klaiku, tai perujiečiui, atvykusiam čia, gali būti baisu, kai pas mus žaibuoja", - šypsojosi Rokas.

Didysis atradimas

Vieno baisiausių pastarųjų dešimtmečių žemės drebėjimų R. Kraniausko naujuosiuose namuose praėjo jam darbuojantis Plungėje, prie Oginsko dvaro. Šalia jo esančią teritoriją ketinama pritaikyti turizmui, tad archeologui R. Kraniauskui pavesta ją išžvalgyti.

Rokas prisipažino, jo Peru prasidėjusi žiema jam pasirodęs tinkamiausias metas paklausyt sielos šauksmo ir grįžti gimtinėn - tęsti archeologinių ieškojimų. Klaipėdos universitete jis buvo vienas pirmųjų profesoriaus Vlado Žulkaus studentų, povandeninės archeologijos pionierių. Išmokęs nardyti, įsitraukė į jūros ir Platelių ežero archeologinio paveldo žvalgymą, vėliau, prie automobilio pritaisęs plastikinę valtį, leidosi kelionėn po Rytų Lietuvą, kur išžvalgė 20 ežerų.

Ir Molėtų rajone, Luokeso ežere, po vandeniu, R. Kraniauskui pavyko aptikti įspūdingiausią radinį - vadinamosios polinės gyvenvietės fragmentų.

"2002 metais aš ten radau bronzos amžiaus pabaigos - ankstyvojo geležies amžiaus pradžios gyvenvietę, kur geri kultūriniai sluoksniai ir daug vertingų radinių. Nuo tada šiuos tyrimus finansuoja šveicarai, nes tos šalies universitetas tyrinėja polines gyvenvietes, kurių daug randama Alpėse, - sakė pokalbininkas. - Polinė gyvenvietė - tai paežerėje ir šiek tiek ant vandens statyta konstrukcija, kurios pagrindas yra poliai, sukalti į šlapią dumblą ar durpes. Ir ant jų buvo statomi namukai. Prie Luokeso buvo 12-os pastatų puslankio formos kompleksas. Luokese radome įspūdingų radinių, itin gerai užsikonservavusių dumble - dviejų su puse tūkstančio metų senumo. Tai yra 500 metų prieš Kristų susikūrusios gyvenvietės radiniai - lyg būtų vakar padėti. Mes ištraukėm du medinius žalvarinių kirvių kotus, tošinio kibirėlio dugną, gana daug keramikos, virvę iš bronzos amžiaus, varinį pakabutį. Toji brūkšniuotosios keramikos kultūra buvo išplitusi Pabaltijyje, tos kultūros žmonės pirmieji pradėjo pilti piliakalnius. Tai buvo indoeuropiečių gentys, gyvavusios prieš susiformuojant baltų gentims. Anuomet mes tik sužymėjome polius, pasidarėme planą, dabar kasmet vasarą Luokese vyksta tarptautinės archeologijos ekspedicijos".

Daugiau pasakojimų apie nepaprastas klaipėdiečio klajones po įstabią aukso ir kraujo imperiją, inkų civilizacijos lopšį - Peru, Čilę ir Boliviją, jo nuotykius ir meilę Lotynų Amerikos gražuolei skaitykite artimiausiuose "Vakarų ekspreso" numeriuose.

Ivona ŽIEMYTĖ