Legendomis ir padavimais apipintas Rambynas

Bernardui Aleknavičiui kartą, per patį vidurvasarį, su grupe keliautojų nakvynės teko apsistoti prie Rambyno.

Vakaras buvo nuostabus. Toli už Rambyno į tamsų debesį leidosi saulė.

Kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius.

Kažkas pasakė, kad naktį lis.

- Tačiau tuomet apie tai nebuvo kada galvoti, - pasakoja B. Aleknavičius. - Nuo stataus Nemuno šlaito laužui tempėme šakas, ruošėme vakarienę.

Tamsai apgaubus Panemunę, Bitėnus ir už Nemuno dunksančią Ragainę, jų laužas pradėjo blėsti. Jo jau ir nebekurstė. Tačiau kelionės įspūdžių gausumo persisotinę keliauninkai miegoti dar nesiruošė.

- Staiga, tarsi iš žemės, prieš mus išdygo senas žmogus, - tęsia pašnekovas. - Blėstančio laužo šviesoje jis atrodė panašus į burtininką, tiksliau - į Krivių Krivaitį. Beje, jis ir pasisakė esąs Rambyno burtininkas.

Šiuos jo žodžius tarsi patvirtino dangų perskrodęs žaibas. Driokstelėjo perkūnija. Nuo kalno pusės papūtė gaivus vakaris.

B. Aleknavičius nekartojo Rambyno burtininko pasakojimo, išgirsto tą audringą vasaros naktį Rambyno kalno atšlaitėje. Nors ne viena jo pasakojimo detalė jau ir anksčiau buvo girdėta, bet neįprasta aplinka, pasakojimo įtaigumas visiems keliauninkams darė nepakartojamą įspūdį.

Atgijusi legenda

Legenda apie Bardėnų ir Bitėnų kaimų gyventojų ant Rambyno kalno kūrentą šventąją ugnį, pasakojimas, kaip šį kraštą užgrobę vokiečiai Rambyno aukurą išgriovė.

Vienas užgrobėjas tada panoręs iš aukuro akmens Bardėnų malūnui girnas padirbdinti. Paskui - didžiosios Rambyno griūties apsakymas.

Visa tai buvo taip gyvai papasakota, jog atrodė tarsi tik vakar atsitikę.

Pasakotojas priminė, kaip 1913 metų vidurvasarį ant Rambyno kalno susirinkę šio krašto kultūros veikėjai tarėsi čia pastatysią paminklą Kristijonui Donelaičiui, bet Pirmasis pasaulinis karas šiuos planus sugriovė.

- Tik 1930 m. birželio 22 d., minint Kristijono Donelaičio 150-ąsias mirties metines, prie Rambyno, "Aukuro" draugijos sode, buvusi pasodinta Kristijono Donelaičio liepa, - tęsia pašnekovas. - Deja, mūsų laikų ji nesulaukė. Naciams nuo Lietuvos atplėšus Klaipėdos kraštą, prie Rambyno vešliai žaliavęs Vytauto Didžiojo ąžuolas ir K. Donelaičio liepa buvo sunaikinti.

Po šios įsimintinos kelionės B. Aleknavičiui dar daug kartų teko lankytis Rambyne.

Čia atvykęs visados prisimindavo nakvynę prie Nemuno, kurios metu vienas grupės narys, persirengęs seneliu, taip vykusiai vaidino Rambyno burtininką.

Rambyno aukuro likučiai.

O Rambynas su savo apylinkėmis ir nuostabia gamta tikrai paslaptingas.

Žmonės tik įpratę Rambyną kalnu vadinti. Iš tikro čia tėra aukštuma. Kalną jau seniai pasiglemžė Nemuno bangos.

Praeityje tikrai būta Rambyno kalno, bet Nemuno vandens plaunamas ir ardomas, jis vis griuvo ir griuvo.

Vieną tokią 1835 metais įvykusią griūtį vaizdžiai aprašė Tilžės gimnazijos mokytojas, lietuvių tautosakos, archeologinės ir etnografinės medžiagos rinkėjas bei skelbėjas Eduardas Gizevijus (1798-1880).

Rambyno griūties aprašymas ir paskelbimas tuometinėje spaudoje nemaža dalimi nulėmė ir tolimesnį mozūrų kilmės mokslininko E. Gizevijaus santykius su lietuviais ir jų palikimo tyrinėjimus.

- Čia pat prie Rambyno, Bardėnų ir Bitėnų kaimuose, Gizevijus susirado daug gerų talkininkų, - pasakoja B. Aleknavičius. - Šiose apylinkėse jis užrašinėjo lietuviškas dainas, padavimus. Rinkdamas archeologinę medžiagą, nuolat aplankydavo Rambyną. Šiandien mes apie Rambyną turime tiek daug įvairių padavimų bei legendų - už kruopštumą ir pasišventimą esame nuoširdžiai dėkingi E. Gizevijui.

Informaciniai šaltiniai byloja, jog Rambynas - buvusi senojo lietuvių tikėjimo dievų garbinimo vieta - alkvietė. Šventa giria ir galbūt pilis.

Kai kurie istorikai mano, jog ant Rambyno kalno galėjusi stovėti skalvių pilis Ramigė, kurią 1276 m. sunaikino kryžiuočiai.

XIX-XX a. sandūroje plačiai Rambyną išgarsino Martynas Jankus ir Vydūnas su Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Ištisus tris dešimtmečius Vydūnas ant Rambyno kalno organizavo įvairias Mažosios Lietuvos lietuvių šventes, į kurias žmonės vykdavo iš plačių apylinkių ir Klaipėdos miesto. Ant Rambyno kalno rengiamos Joninės sulaukdavo svečių ir iš Didžiosios Lietuvos. Martynas Jankus, gyvenęs Bitėnuose, Rambyną garsino savo populiarumu ir buvo tituluojamas ne tik Mažosios Lietuvos patriarchu, bet ir Rambyno kalno budėtoju. - Vasarą garlaiviu į Rambyną plaukdavo ekskursijos su kariškiais, šauliais ir kitų nepriklausomos Lietuvos organizacijų nariais, - tęsia pašnekovas. - Atvykusius į Rambyną ir Bitėnus svečius sutikdavo pats Martynas Jankus. Jo dukros Elzė ir Ėdė svečius vaišindavo šviežiu pienu, gira.

Rambyno kalno vaidilutė Elena Grigulaitytė-Kondratavičienė.

XIX a. pabaigoje pro Rambyną ir Bitėnus ėjo ir knygnešių keliai.

1892-1909 m. Martynas Jankus Bitėnuose turėjo savo spaustuvę, kurioje buvo spausdinama net trylika tuometinių periodinių leidinių.

M. Jankus savo spaustuvėse Ragainėje, Tilžėje, Klaipėdoje ir Bitėnuose išspausdino apie 360 pavadinimų knygų.

Netoli nuo Rambyno, Jogauduose, 1888 m. yra gimęs ir vienas žymiausių baltistų Jurgis Gerulis, daugiausiai rašęs vokiečių kalba.

Mažlietuvio (nors save titulavusio vokiečių mokslininku) lingvistikos darbais ir šiandien didele dalimi remiasi mūsų kalbotyra.

Profesoriaus Jurgio Gerulio mokiniais yra buvę žinomi lituanistai Kazys Alminas, Antanas Salys, Pranas Skardžius, Jonas Kabelka, Izabelė Matusevičiūtė, Elzbieta Mikalauskaitė.

Svarbiausia tai, kad šis Karaliaučiaus universiteto profesorius ir rektorius mūsų tautai surado ir padovanojo kalbininką Viktorą Falkenhaną (1903-1987).

Čia pat prie Rambyno, Lumpėnuose, gimė ir plačiai žinomas spaustuvininkas, knygų leidėjas ir žurnalistas Enzys Jagomastas (1870-1941).

Lumpėnuose E. Jagomastas lankė pradinę mokyklą, o išvykęs mokytis į Tilžę, ten gyvendamas vaisingiausiai dirbo lietuvybės labui.

Tilžėje nežabotai pradėjus siautėti naciams, jis buvo priverstas pasitraukti į sovietų okupuotą Lietuvą, bet ir Vilniuje E. Jagomasto šeimą pavijo nacių kerštas. 1941 m. rugpjūčio 23 d. senasis Enzys su visa šeima buvo sušaudytas Paneriuose.

Nuo Rambyno netoli ir Piktupėnai - poeto ir vertėjo Adomo Frydricho Šimelpenigio (1699-1763) gimtinė.

Dar iki Kristijono Donelaičio A. F. Šimelpenigis kūrė pasaulietinio turinio eiles.

Piktupėnuose gyveno ir dirbo Liudviko Rėzos talkininkas, tautosakos rinkėjas, lietuvių raštijos darbininkas Christianas Danielius Hasenšteinas (1756-1821).

Mėgo jaunystėje Rambyną lankyti ir tilžiškis jaunuolis Johanas Bobrovskis (1917-1965), vėliau tapęs K. Donelaičio kūrybos propaguotoju, mūsų poeto garbei sukūręs eilėraštį "Tolminkiemio kaimas" ir romaną "Lietuviški fortepijonai".

Beje, romano įvykiai prasideda Klaipėdos nacių išprovokuotų muštynių ant Rambyno kalno aprašymu.

Įdomiai romane piešiamas "Metų" poemos autoriaus K. Donelaičio paveikslas. J. Bobrovskio gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su šiuo kraštu.

Žmoną lietuvaitę rašytojas surado netoli nuo padavimais apipinto Rambyno - Mociškiuose.

B. Aleknavičiaus nuomone, neįmanoma suminėti visų įvykių, susijusių su Rambynu, nes kalnas, tiksliau, buvęs kalnas - krašto istorijos dalis.

Gūdžią stagnacijos naktį Klaipėdoje gyvenęs pedagogas ir poetas Vladas Nausėdas (1911-1983) pranašiškai rašė:

Nemunu nubrido karčios godos,
Grįžo žaliakasė Lietuva.
Ir birželio naktį, man atrodo,
Pasaka prabyla kaip gyva.

"Grįžo žaliakasė Lietuva", o su ja į Bitėnų kapinaites grįžo ir tautos sąžinė - Vydūnas, Rambyno kalno budėtojas M. Jankus, kurių amžino poilsio vietas šiandien gali išvysti kiekvienas apsilankęs Rambyne ir Bitėnų kapinaitėse.