Bendros virtuvės bliuzas
Kadaise tai buvo vyriškos lyties viengungių valstybės tarnautojų bendrabutis. Vėliau valstybės tarnautojai laisvu nuo tarnybos metu kūrė šeimas. Dar vėliau, vyraujant įvairioms suirutėms ir nedarnoms, tarnautojai buvo priversti palikti savo moteris, atžalas, kambarius, sėklas... Abramovičius pajuto, jog jis, valstybės tarnautojas, liko neviengungiškos praeities moterų bendrabutyje vienut vienas. Apie tai pagalvojus jį išpylė nešiltas prakaitas...
Ilgas koridorius. Kairėje ir dešinėje išsimėtę kambariai. Viename gale visada užsikimšusios "išmetamosios", kitame koridoriaus gale - bendroji virtuvė. Čia ir vyksta visas politinis - visuomeninis koridoriaus bendrabutiečių gyvenimas. Pagalvojus apie tai, Abramovičiui reti plaukai atsistodavo piestu... ir kurį laiką taip stovėdavo. Pagalvokit patys. Trumpi apibūdinimai. Kada virtuvėje šeimininkaudavo nenusakomo putlumo ponia Vanda Albertovna Kabailevičienė ir suvytusi kaip krapas žuvies prezervų meistrė ponia Milda Vaclovna Kliederienė, vietos virtuvėje Abramovičiui nebelikdavo. Mat vieną kartą jis buvo apkaltintas cibulių vagyste nuo p. M. Kliederienės stalo, ir todėl Abramovičius gavo lupti nuo p. V. Kabailevičienės. Draugės mat. Tada Abramovičiaus neišgelbėjo net bendrabučio budėtoja - komisarė. Oi tada gavo, oi lupo bobos Abramovičių, oi lupo... ir prilupo. Dieve, Dieve, nekaltą žmogų. Iš kur tokia neapykanta valstybės tarnautojams?
Nuo tų kultuvių užsidaręs Abramovičius tyliai sėdėdavo savo kambarėlyje ir laukdavo, kol putlioji ir suvytėlė baigs knistis virtuvėje. Bet ir tai nieko gero, nes po jų į virtuvę ateidavo buvusi svarbaus valstybės tarnautojo žmona, kurios pavardė dėl jos drastiškumo spaudoje neminėtina (galima pridurti, jog tai be galo seksuali pavardė, prasideda raide B, o baigiasi raide Ė, todėl skaitytojui paliekame fantazijos laisvę). Tai va, ta ponia, gamindama maistą, leisdavo tokius skanius kvapus, jog Abramovičius nerizikuodavo tuo metu eiti į virtuvę. Tiesiog Abramovičius tokių skanių kvapų gyvenime nėra leidęs. Lukterk, Abramovičiau, išmuš ir tavo valgymo valanda. Ir ji išmušė. Apie vidurnaktį koridorius ištuštėjo, aprimo. Virtuvėje tik kvapas sakė, jog čia būta visų minėtųjų. Ir putlioji, ir suvytėlė, ir kvapnioji. Abramovičius tyliai slinko tamsiu koridoriumi. Rankoje keptuvė, danguje delčia, leiskit jam pavalgyti čia... (perfrazuota pokarinė G.G. poezija). Abramovičių apėmė didinga pagarba sau, keptuvei, skrandžiui, kiaušiniams.
Ir pagaliau moteriai. Juk jis, Abramovičius, prieš tapdamas valstybės tarnautoju, buvo Klaipėdos "Atlanto" futbolo komandos puolėjas, skriaudė Moldavijos, Gruzijos, Gudijos komandų vartininkus. Be to, jis turėjo vieną gerą savybę, kurią labai vertino treneriai. Abramovičius turėjo labai plačius, vešlius ir juodus antakius. Todėl lakstant po aikštelę, kada visi braukdavo prakaitą nuo kaktos, Abramovičiui to daryti nereikėdavo, nes prakaitas užstrigdavo antakiuose. Todėl Abramovičius labai gerai matydavo aikštę, priešininkus, vartus, dėl to jis pasirinkdavo teisingiausią strateginį ir taktinį sprendimą.
Nieko sau vyras Abramovičius! Jo ilgos kojos nelabai sugadintos ir iškreiptos futbolo. Abramovičius nutarė, jog jis dar ne paskutinis vyras Klaipėdoje ir kad jam taip pat reikia moters, kuri galėtų kariauti bendroje virtuvėje su "bobomis".
Kitą rytą, išaušus šeštadieniui, Abramovičius, nors ir alkanas, bet pakilios nuotaikos, patraukė miestan. Jis pamatė ją prie "Žvejų". Jis galvojo, jog tai turėtų būti jo moteris, tol, kol ji jam plačiai nenusišypsojo. Čia Abramovičius pamatė, jog jos burnoje tarpai tarp dantų kaip tarp kojų. Ačiū! Abramovičius, pamatęs tokius didelius tarpus, kažkodėl vėl prisiminė futbolą. Jam pagailo "Atlanto", Albanijos, Olandijos, Švedijos rinktinių. Nusispjovęs grįžo į bendrabutį, kad toliau bendroje virtuvėje kovotų ir nenusileistų nei putliai, nei suvytusiai, nei svarbiai.
Po velnių, juk jis buvo garsus futbolininkas. Ir dažnai iš aikštelės išeidavo pakeltais antakiais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą