1965 metų šūvių Didžiųjų Žalimų kaime paslaptys

1965 metų šūvių Didžiųjų Žalimų kaime paslaptys

Sukako lygiai 50 metų, kai Kretingos rajone esančiame Didžiųjų Žalimų kaime, Drungilų šeimos sodyboje, nuaidėjo mirtini šūviai. Tuometinė sovietinė spauda apie 1965 m. liepos 15-osios įvykius tradiciškai nutylėjo, tačiau tarp vietos gyventojų pasklido gandas, kad ten žuvo dar nuo pokario metų besislapstęs žmogus.

Sovietų Sąjungos žlugimas, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, suteikė galimybę atverti KGB archyvus ir atskleisti šios dramatiškos ir tragiškos istorijos paslaptis.

Daug dėmesio holokausto mūsų šalyje tyrinėjimams skiriantis Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys šių eilučių autoriui patvirtino, kad KGB archyvuose išlikusios bylos, iškeltos XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje asmenims, prisidėjusiems prie 1941-1944 metais Lietuvoje vykdyto žydų genocido, yra daug kruopščiau parengtos nei Stalino laikų bylos.

Tad, atmetus ideologines nuostatas, didele dalimi jų ir šiandien galima remtis ir naudotis.

Tapo partizanu

1965 m. liepą Didžiuosiuose Žalimuose žuvęs Pranas Končius gimė 1911-ųjų lapkričio 18 d. tuometinio Kretingos valsčiaus Bargalių kaime, valstiečių šeimoje. Nuo 1934 m. gegužės 1 d. iki 1935 m. spalio jis tarnavo 7-ajame žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulke Tauragėje, jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis. Grįžęs iš kariuomenės, P. Končius įstojo į Šaulių sąjungos gretas.

Nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą ir prasidėjus karui jis 1941 m. birželio 22 d. tapo Salantų pagalbinės policijos, vadintos "baltaraiščiais", būrio nariu, ir jame prabuvo iki 1942 m. vasario 22 d.

1944-ųjų rudenį sugrįžus sovietų valdžiai P. Končius atsidūrė rezistentų, veikusių Kretingos apylinkėse, gretose. Jo slapyvardis - Adomas. 1947-1951 m. buvo Kardo rinktinės štabo nariu.

1952 m. spalio 30 d. jis kartu su šios rinktinės vadu Kaziu Kontrimu Salantų rajono Smeltės kaime pateko į saugumiečių ir stribų surengtą pasalą. P. Končiui pavyko prasiveržti, o būrio vadas žuvo.

1953 m. balandžio 6 d. kartu su kitais partizanais P. Končius-Adomas jau Vaineikių miške pateko į saugumo bei kariuomenės apsuptį, tačiau jam ir vėl pavyko ištrūkti. Likęs vienas jis slapstėsi Salantų ir Kretingos apylinkėse, taip pat Latvijos Priekulės rajone.

Nuo 1956 m. P. Končius slapta gyveno Prano Drungilo sodyboje Didžiųjų Žalimų kaime. Čia 1965 m. liepos 15 d. jis ir žuvo per susišaudymą su jį apsupusiais Kretingos saugumiečiais ir milicininkais.

ŽYDAI. Salantiškio žydo Moušos Singlerio (1914-1943) (stovi viduryje) batų dirbtuvėje. Salantai, 1934 m. Kretingos muziejaus nuotr.

Kaltintas žydų naikinimu

Dar prieš šį lemtingą įvykį, 1963 m. gruodžio 17 d., Lietuvos KGB P. Končiui buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 161, kurioje jis buvo kaltinamas tėvynės išdavimu ir dalyvavimu antitarybinės organizacijos veikloje. Daugiau nei 300 puslapių, dviejų tomų byloje buvo liudininkų parodymai, pažymos iš jau nuteistų Salantų policijos būrio narių bylų, kiti dokumentai.

P. Končius buvo kaltinamas tuo, kad tarnaudamas Salantų pagalbinėje policijoje 1941-ųjų liepą dalyvavo sušaudant maždaug 100 žydų vyrų prie Salantų miestelio žydų kapinių, taip pat - sušaudant 11 žydų Šalyno dvare.

Byloje taip pat teigta, kad kartu su kitais policininkais P. Končius lydėjo 70 žydų tautybės moterų jas vedant iš Salantų į sušaudymo vietą Šateikių miške, jas mušė šautuvo buože ir spardė, dalyvavo ir moteris sušaudant.

Minimos ir kitos egzekucijos, pavyzdžiui, 150 žydų tautybės moterų ir vaikų sušaudymas Šateikių miške, jų turto pasisavinimas.

Be visa kito, P. Končius apkaltintas ir pokario metais iš naujakurių ir tarybinių aktyvistų atiminėjęs jų turtą.

 VIETA. Salantų žydų žudynių vieta Šalyno kaime. lt.wikipedia.org nuotr.

"Nušauk mane pirmą"

P. Končiaus byloje surinkti liudininkų parodymai yra kraupi Salantų žydų bendruomenės visiško sunaikinimo istorija, kurioje kartu su vokiečių gestapo pareigūnais nemenką vaidmenį vaidino ir Salantų pagalbinė policija, tapusi uolia nacių planų vykdytoja.

Karo metais Šalyno dvare dirbę žmonės savo liudijimuose parodė, kad 1941-ųjų vasarą prasidėjus karui čia dirbo ir 11 iš Salantų atvežtų žydų vyrų ir apie 140 moterų. Vieną liepos dieną, anksti ryte, iš Salantų dviračiais atvažiavo keturi policininkai, tarp kurių buvo ir P. Končius. Paklausę, kur miega žydai vyrai, jie juos pakėlė ir pusnuogius suvarė į netoliese buvusią žvyrduobę ir čia netrukus sušaudė.

"Končeli, nušauk mane pirmuoju, aš tau pypkelę paliksiu", - prašė vienas iš pasmerktųjų.

Budeliai ir aukos vieni kitus pažinojo, dažnai susitikdavo miestelyje. Nežinia, ar šis kuklus prašymas buvo patenkintas...

Atlikę savo "darbą" ir liepę dvaro ūkvedžiui užkasti lavonus, policininkai išgėrė butelį degtinės ir, susirinkę nužudytųjų drabužius, išmynė atgal į Salantus.

Liudininkų parodymais, P. Končius dalyvavo iš Šalyno dvaro išvežant per 100 moterų. Iš šių pasmerktųjų išsigelbėjo tik viena Basia Abelmanaitė - ją, pabėgusią nuo vežimo į egzekucijos vietą, išgelbėjo Imbarės kaimo gyventojai Sofija ir Pranas Kasperaičiai. 1991 m. Izraelio valstybė juos paskelbė Pasaulio tautų teisuoliais, o 2002 m. Lietuvos prezidento dekretu Kasperaičiai buvo apdovanoti Žuvančiųjų gelbėjimo kryžiais.

Apie kitas byloje esančias liudininkų apklausas nutylėsime, nes tai skirta tik labai stiprių nervų žmonėms.

Apdovanotas valstybės

1964 m. gegužės 15 d. buvo priimtas nutarimas P. Končių patraukti kaltinamuoju ir skirti kardomąją priemonę - suėmimą. Parengtinio tardymo metu jo buvimo vieta nustatyta nebuvo, tad kitą dieną buvo paskelbta paieška. Liepos 15 d. ieškomasis buvo surastas P. Drungilo sodyboje. Į saugumiečių pasiūlymą pasiduoti jis atsakė pistoleto šūviais, todėl atsakomąja ugnimi buvo nušautas.

Apžiūrint įvykio vietą rastas pistoletas "Parabelum", du medžiokliniai šautuvai "Tula". Paaiškėjo, kad vienas jų priklausė Mažųjų Žalimų gyventojui. Šis paaiškino, kad šautuvą pametė miške po medžioklės būdamas girtas.

Sodyboje rasta ir statinė su maždaug 160 litrų naminės degtinės.

Tiesa, iš P. Končiaus pistoleto iššauta kulka rasta įstrigusi slėptuvės sienoje ir tai kelia tam tikrų abejonių - yra versija, kad jis paprasčiausiai nusišovė, o nebuvo nušautas saugumiečių.

Po mėnesio Bronei Drungilaitei atsisakyta kelti baudžiamąją bylą už P. Končiaus slėpimą, mat ji paaiškino, kad šis asmuo pas juos užėjęs grasino ginklu ir pareikalavo jį priglausti. Stalino valdymo metais už tai Drungilų būtų laukusi tremtis ar įkalinimas.

P. Končiaus bylą tyręs saugumo vyr. leitenantas Vilimas pasistengė ją pabaigti kuo greičiau. Tai ir buvo padaryta rugpjūčio 14 d.

Beje, paradoksas, tačiau Lietuvoje vos ne vienu metu valstybinius apdovanojimus gali gauti ir žmones gelbėję ir galimai prisidėję prie jų žudymo asmenys. 2000 m. vasario 11 d. šalies prezidento dekretu P. Končius apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. Norisi tikėti, kad dėl to savo žodį dar tars valstybinės institucijos. Šiaip ar taip, tikrasis teisėjas bus visagalis laikas ir Dievas...

Ši publikacija remiasi KGB archyvų medžiaga, tad galimi tam tikri netikslumai ir interpretacijos. Juos galima ištaisyti dar gyvų tų įvykių liudininkų ir istorikų pagalba.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder