Būtingės klebonas Saulius Varanavičius: „Dievui tarnauti yra lengviau turint šeimą, nei be jos“

Ši pajūrio parapijos bendruomenė – išskirtinė, kaip sako dvasininkas. „Būtingė – šeimų bažnyčia“, - džiaugiasi Dievo tarnas.

– Vieną susitikimą su Jumis jau teko atidėti dėl netikėtų laidotuvių, kuriose turėjote dalyvauti. Šiandien (kalbėjomės trečiadienį, gruodžio 11 d.) pokalbiui laiko radote irgi vos pusvalandį, Palangoje aplankęs dvi sergančias senoles ir skubėdamas į Klaipėdą. Drįstu klausti, ar kitiems linkintis ramybės dvasininkas Advento laikotarpiu pats nepraranda ramybės?

– Šis priešventinis laikotarpis, kai pradedame lankyti parapijiečius, mums, kunigams, tikrai yra labai įtemptas.

Pavyzdžiui, šiandien lankiau dvi močiutes virš 90-ies metų amžiaus, kurios nori priimti Komuniją, o pačios jau nebeturi jėgų ateiti iki bažnyčios. O kalbant apie ramybę, mes juk esame tokie patys žmonės, kaip visi.

Būna atvejų, kai pats neturi ramybės, turi rūpesčių, o turi žmonėms kalbėti Dievo Žodį. Galbūt kai kurie dvasininkai ir per daug susireikšmina, bet aš žiūriu taip: jeigu Jėzus Kristus yra mūsų tarnas, mes irgi turime tarnauti vieni kitiems.

– O kas yra Kalėdos? Ar mūsų visuomenė nepamiršo tikrosios šios šventės prasmės?

– Visuomenė jau seniai yra ją pamiršusi. Tiesą sakant, lietuviškai net ir šios šventės pavadinimas skamba netiksliai. Kalėdos yra pagoniškas žodis, pagoniškas pavadinimas, o tai yra Kristaus gimimo šventė.

Tačiau kaip ir viską šiais laikais, taip ir Kalėdas piešiame kitomis spalvomis, pasiduodami naudojimo filosofijai. Pamirštame, kad tai yra šviesos metas, laukimo laikas. Kalėdos yra Atpirkimas, begalinė Dievo dovana žmonijai.

Jeigu ne Kristaus gimimas, ne Jo mokymas, taip ir gyventume nuodėmėj, maltumės tame liūne. O Kristus, miręs ant kryžiaus, išgelbėjo mus iš nuodėmės. Kristų galima pavadinti mūsų sielų tvarkytoju.

Žmonės tvarko savo namus, nes jam nepatogu, jeigu kažkas užeis ir pamatys sluoksnius dulkių, netvarką. O nuodėmės – kaip tos dulkės sėda mūsų širdyse. Nesitvarkydamas savyje žmogus gali nužudyti savo sielą, bet jei išpažįstame savo nuodėmes, Kristus mūsų prišiukšlintą esybę paverčia šventykla.

Tai yra pagrindinis dalykas, kodėl turime išpažinti savo nuodėmes ir priimti Kristaus kūną ir kraują.

Tačiau žmogus yra linkęs pateisinti save. Daugelis sako: „Aš nieko nenužudžiau, nieko nepavogiau“. Vadinasi, jis jau šventas?

Žmonės mato tik dvi nuodėmes – žudymą ir vagystę, bet jų yra daug daugiau!

Tai – ir tarpusavio santykiai, ir tai, ką kalbi, ką darai. O Adventas ir yra tas laikas, kai ypač turime pamąstyti apie save, savo elgesį. Tai – apsivalymo laikas.

– Kodėl prieš daugelį metų pasirinkote kunigystę?

– Esu skuodiškis, užaugęs katalikiškoje, giliai tikinčioje, šeimoje. Mano tėtis buvo mokytojas, tad tais sovietiniais laikais negalėjo lankyti bažnyčios savo mieste. Todėl du kartus per mėnesį važiuodavome į Plungę, tad iš esmės aš ir užaugau bažnyčioje.

Kita vertus, nebuvau ramus jaunuolis, buvau padūkęs, todėl kai dvyliktoje klasėje auklėtoja paklausė, kur žadu studijuoti, išgirdusi atsakymą net nepatikėjo. Visi manė, kad juokauju.

Tais laikais, kai reikėjo stoti į komjaunimą, būtent tą dieną nebuvau mokykloje. Ir man nesant buvau išrinktas klasės komjaunuolių pirmininku. Labai dėl to įsižeidžiau, kad niekas manęs net nepaklausė, ar sutinku.

Todėl supykęs apskritai nebestojau į komjaunimą, taip labai gadindamas visos klasės statistiką. Buvau toks vienintelis. Komjaunuoliu netapau ne dėl savo įsitikinimų, o dabar galvoju, kad viskas gyvenime vyksta pagal Dievo numatytą planą.

Taigi, baigęs mokyklą įstojau į Telšių seminariją. Galbūt į tai mane dar labiau pastūmėjo mano maištingas būdas, nes visi pažįstami, draugai sakė, kad kunigu tikrai nebūsiu.

– Kaip iš katalikų bažnyčios, netgi baigęs kunigų seminariją, pasukote į liuteronybę?

– Kol studijavau seminarijoje neturėjau jokių minčių apie santuoką. Baigęs seminariją grįžau į Skuodą, dirbau katalikiškoje mokykloje direktoriaus pavaduotoju, dėsčiau tikybą. Skuode susiradau merginą, Giedrę, kuri vėliau taip mano žmona. Kadangi atsirado minčių kurti santuoką.

Supratau, kad katalikų kunigas nebūsiu. Buvau girdėjęs apie evangelikus-liuteronus, tad ir pagalvojau – nuvažiuosiu pas jų vyskupą Joną Kalvaną jaunesnį pokalbiui. Paklausiau, ar galėčiau tapti liuteronų kunigų. Pasikalbėjome labai atvirai ir nuoširdžiai. Jis atsakė, kad galiu.

– Ar evangelikų-liuteronų vyskupas iškėlė kokias nors sąlygas?

- Sąlyga buvo tokia, kad turiu baigti liuteroniškosios teologijos studijas Klaipėdos universitete. Tai ir padariau. Kadangi jau buvau baigęs kunigų seminariją, mokytis man buvo žymiai lengviau.

–Tai, jog esate išstudijavęs ir katalikišką, ir liuteroniškąją teologijas, Jums tai privalumas?

- Žinoma, kad taip! Tai tikrai padeda mano tarnystėje, matau bendrą platesnį vaizdą. Be to, tenka dirbti su mišriomis šeimomis, kur vienas iš sutuoktinių – katalikas, kitas – liuteronas. Ir galiu abu suprasti, abiem padėti.

– Kaip į Jūsų perėjimą liuteronybėn pažiūrėjo tėvai, giminės, draugai?

– Tėvai mane suprato. Tačiau apskritai iš kitų teko sulaukti priekaištų, kad išdaviau tikėjimą ir pan. Daug kalbėjo apie mane, bet iš tiesų manęs nejaudina žmonių kalbos. Ir tikėjimo neišdaviau.

Mes visi esame krikščionys, visi esame broliai ir seserys – tiek katalikai, tiek liuteronai, stačiatikiai ar baptistai. Be to, dabar yra daugiau vienybės tarp skirtingų krikščioniškųjų denominacijų. O tuo metu, kai studijavau seminarijoje, apie ekumeninį bendravimą negalėjo būti nė kalbos. Mums aiškiai buvo diegiama, jog protestantai yra nuklydę į klaidžiamokslį.

– Kaip manote, kodėl apskritai yra tiek daug krikščioniškų denominacijų, kodėl tiek skirtumų?

– Turbūt visa tai nulėmė žmogiškasis faktorius. Buvo laikas, kai bažnyčia nuklydo ne ten, kur reikėjo, užsiėmė kitais reikalais. Valdžia ir pinigai išderina žmones. Labai gaila, bet, deja, išderina ir bažnyčias.

Todėl bažnyčiai nusisukus nuo pamatinių vertybių skirtingais laikotarpiais nuolat atsiskirdavo dalis bendruomenės ir kurdavo kitas. Tačiau, mano manymu, mes dabar turime ieškoti ne skirtumų tarp skirtingų krypčių, o bendrumų.

Manau, kad iš tiesų mes, visi krikščionys, turime vienytis, palaikyti vieni kitus. Krikščionybė yra labai pažeidžiama.

Galbūt čia, Lietuvoje, mes to ir nejuntame, bet pažvelkime į kitas šalis, kur žmonės negali turėti savo bažnyčios, kur krikščionys yra žudomi.

Kad ir Artimuosiuose Rytuose, kur apskritai yra krikščionybės ištakos. Krikščionys visais laikais buvo persekiojami. Žinome, kokia krikščionių padėtis yra islamiškose šalyse ir dabar, nors islamas, kaip tikėjimas, yra gėrio tikėjimas.

– Kurie skirtumai tarp šių dviejų krikščionybės krypčių – katalikybės ir liuteronybės – Jums pačiam yra svarbūs, gal net reikšmingi?

– Man labiau priimtinas liuteroniškasis tikėjimo išpažinimas. Visų jo aspektų neišvardinsiu, nes vien tam reiktų ilgo pokalbio, bet paminėsiu kelis akcentus.

Pagrindinis dalykas liuteroniškoje teologijoje yra tai, kad žmogus išgelbėjamas per tikėjimą Jėzumi Kristumi, o ne per darbus. Darbai labai akcentuojami katalikų bažnyčioje.

Mes neturime šventųjų kulto, kai bažnyčia kažką paskelbia šventuoju. Mes sakome, kad kai išpažįstame nuodėmes, atgailaujame už jas, mes visi tampame šventi. Neturime ir Marijos kulto. Gerbiame ją, bet negarbiname.

Marija yra Dievo Motina, bet Jėzus Kristus sako: „Aš esu kelias, tiesa yra gyvenimas. Ir niekas nenueina pas Tėvą kitaip, tik per mane“. Tačiau nenoriu pabrėžti skirtumų tarp mūsų.

Mes visi esame krikščionys, skaitome tą patį Dievo Žodį.

– Ar nesusiduriate su požiūriu, kad galbūt katalikų kunigai labiau atsidavę Dievui, nes laikosi celibato įžadų, ko nereikalaujama iš liuteronų?

– O ar laikosi? Turėti tokį įžadą ir jo laikytis – visiškai skirtingi dalykai. Mes, liuteronų kunigai, galime tuoktis, kurti šeimas, auginti vaikus.

Manau, kad mums yra truputėlį lengviau. Žmogus yra sutvertas daugeliui dalykų, taip pat – ir šeimai. Katalikai sako, kad kunigas turi būti susižadėjęs su bažnyčia. Tačiau aš manau, kad tarnauti Dievui yra lengviau, turint šeimą, nei be jos.

Pavyzdžiui, mano žmona yra vargonininkė, ji visuomet yra šalia manęs, man padeda ir mano tarnystėje. Žmonės žino, kad esu kunigas, turiu šeimą. Ir niekam nekyla jokių papildomų klausimų ar interpretacijų. Apskritai man atrodo, kad gyvenimo prasmė yra slypi santuokoje.

Žinoma, pirmoje vietoje yra Dievas, bet iš karto antroji vieta mano gyvenime skiriama šeimai. O vaikai – pats didžiausias turtas. Sutinku, kad vieni žmonės turi dovaną melstis, gyventi atsiskyrę, tuomet jie ir tampa vienuoliais.

– Ar kunigui būti sutuoktiniu, tėvu yra sudėtingiau? Galbūt visuomenė, bendruomenė ir Jūs pats sau keliate daugiau reikalavimų?

– Taip, mes turime įsipareigojimų. Jei būdamas dvasininkas turi šeimą, privalai būti pavyzdys kitoms šeimoms. Aš savo šeima labai džiaugiuosi, esu laimingas. Turime du vaikus – dvidešimtmetę dukrą ir penkiolikmetį sūnų. Jokių problemų su vaikais neturėjome, jie nuostabūs vaikai.

Atrodytų, kad taip nebūna. Nežinau, galbūt mums tiesiog pasisekė? Tačiau mes jų nespaudėme, jie visada turėjo didelį pasirinkimą. Jie nuo mažens su mumis ėjo į bažnyčią, bet tame prievartos niekada nebuvo. Diegėme jiems moralines, etines normas, kaip, ko gero, visi tėvai.

Dukra šiuo metu studijuoja pedagogiką – pasekė mamos pėdomis. Mano žmona yra pradinių klasių mokytoja. Turėti laimingą, palaimintą šeimą – didelė dovana. Ir kaip žinome iš pavyzdžių, ne visada ir ne visiems tai pavyksta sukurti.

– Šių dienų visuomenės gili žaizda – silpnos šeimos. Ar į Jus kreipiasi sutuoktiniai, kai jų santuokai iškyla grėsmė? Ką jiems patariate? Kaip apskritai žiūrite į skyrybas?

– Kai jau žmonės skiriasi, jie pas kunigą dažniausiai neateina. Jie tiesiog išsiskiria. Liuteronų bažnyčia skiriasi nuo katalikiškosios tuo, kad mūsų bažnyčioje santuoka nėra sakramentas.

Mes jokiu būdu neskatiname žmonių skirtis! Tačiau gyvenime kartais visko nutinka, kartais žmonėms nebesiseka gyventi kartu, todėl tenka tai priimti. Tačiau dažnai tai būna paprasčiausias ištižimas.

Žmonės šiais laikais yra ištižę, nebemoka kovoti su sunkumais, su savimi. Vis dėlto, jeigu žmogus nori tuoktis antrą kartą, mes jį sutuokiame. Tiesa, tai vyksta kiek kitaip. Visų pirma, turime rimtą pokalbį su pora, aiškinamės, ar neįvyks skyrybos antrą kartą, ar žmonės tikrai sąmoningai priima savo sprendimą.

Tačiau apskritai mes netrukdome žmonėms kurti santuokos antrą kartą.

– O kaip skuodiškis atsidūrėte pajūryje? Kaip pradėjote tarnauti Būtingės evangelikų-liuteronų bažnyčioje?

– 1998 metais pradėjau tarnauti Kretingalėje, 1999 metais – Mažeikiuose. Mūsų bažnyčioje yra tokia tvarka, kad žmonės patys renkasi kunigą, o ne vyskupas jį paskiria. Tad prieš 10 metų pas mane atvažiavo būrys Būtingės parapijiečių ir paprašė būti ir jų kunigu.

– Tarnaujate keliose parapijose. Kuo išsiskiria iš kitų šios, Būtingės, tikintieji?

– Būtingės bendruomenės tikrai yra kitokia. Tai šeimų bažnyčia. Labai džiaugiuosi jaunimu, kuris dar nemiręs, dar gyvas. Ateina jauni žmonės su savo tėvais, su seneliais. Būtingė labai išskirtinė.

Jaunimas, kurie dabar save laiko pasaulio piliečiais, gyvena Norvegijoje, Anglijoje, įvairiose kitos šalyse ar kad ir kituose Lietuvos miestuose, bet čia atvyksta krikštyti savo vaikų. Ar Kalėdos, ar Velykos, Būtingėje susirenka visi vaikai, anūkai ir visi šeimomis ateina į bažnyčią.

Tai yra labai svarbu. Tai suvienija šeimas.