Morkus Akstinas - Kretingos (Bajorų) kalėjimo "tėvas"

"Kalėjimo viršininkas buvo neblogas žmogus", - taip 1978 metais savo atsiminimų knygoje "Ateities viltys" rašė marksistinio judėjimo Lietuvoje dalyvė Michalina Navikaitė-Meškauskienė, už savo veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos valstybingumą, 1932-1934 metais kaip politinė kalinė kalėjusi Bajorų kalėjime, nors savo atsiminimuose "fašistinės" Lietuvos kalėjimams neigiamų epitetų negailėjo.

Kas buvo tas kalinių pagarbą pelnęs žmogus, pakrikštytas Lietuvoje retu šv. Morkaus vardu?

ŠEIMA. Prie namo stovi Morkus Akstinas ir dukra Laimutė, verandoje - žmona Bronė ir sūnus Gediminas. Laiminga šeima dar nežino, koks likimas jos laukia.

Atvyko su šeima

M. Akstinas gimė 1895 metų vasario 4 dieną Randamonių kaime, Merkinės parapijoje, ūkininko-miškininko šeimoje. Baigęs Merkinės pradžios mokyklą, toliau mokslų tęsti išvyko į Maskvą, kur buvo išlaikomas Irkutsko mieste įsikūrusio ir ekonomistu dirbusio vyriausiojo brolio Vlado. Baigęs 6 gimnazijos klases grįžo į Lietuvą ir mokytojavo Merkinėje. 1919 m. tapo savanoriu, tarnavo Lietuvos kariuomenės pulke, įsikūrusiame buvusiose carinės Rusijos kareivinėse Alytuje.

Kaip doras, išsimokslinęs, tvirtos moralės, fiziškai stiprus vyras, Krašto apsaugos ministerijos skyriaus viršininko Balio Šlyžio rekomenduojamas tarnauti Lietuvos policijoje.

1920-1922 m. dirbo policijos nuovados viršininko pavaduotoju Virbalyje, o 1922-1928 m. buvo policijos nuovados viršininkas Panevėžyje, Prienuose, Marijampolėje. 1924 m. įstojo į Šaulių sąjungą.

1928 m. už gerą tarnybą paaukštintas pareigomis ir paskirtas Kauno kalėjimo viršininko pavaduotoju. 1929 m. M. Akstinas tapo Bajorų sunkiųjų darbų kalėjimo viršininku.

Ten jis atvyko su visa šeima: žmona Brone, kurią vedė 1920 m., ir vaikais - 1926-aisiais gimusiu Gediminu bei dvejais metais jaunesne Laimute. Šeima pradžioje įsikūrė kalėjimo administracinio pastato tarnybiniame bute, vėliau persikėlė į kitoje gatvės pusėje buvusį tvora aptvertą namą su veranda, kiemu ir sodeliu.

KALĖJIMAS. Bajorų kalėjimas apie 1934 m. Kalėjimo viduje buvo bizantinės architektūros koplyčia, kurios viršus ir frontonas matosi per kalėjimo tvorą.

"Protingi kaliniai"

Kalėjimas - tai nemažas ūkis, kurio tvarkymui ir valdymui reikėjo įdėti daug pastangų, o kur dar kalinių darbinis, kultūrinis ir dvasinis auklėjimas?

Kalėjime veikė akmens apdirbimo dirbtuvė, gaminusi paminklus, kitus dirbinius iš akmens, ir ne tik Žemaitijai, kaliniai darbavosi pas aplinkinius ūkininkus, kasė durpes Tenžės upelio slėnyje, moterys netgi plėšė plunksnas.

Kalinių dvasiniu gyvenimu rūpinosi Telšių vyskupo skiriamas kapelionas. Juo kurį laiką buvo kunigas Tadas Budraitis, tuo pat metu dirbęs ir Kretingos pranciškonų gimnazijos kapelionu. Susirgusių kalinių sveikata rūpinosi Kretingos apskrities ligoninės gydytojai. Kalėjimo koplyčioje sekmadieniais ir per didžiąsias religines šventes buvo laikomos šv. Mišios.

Kaliniai turėjo galimybę ir skaityti knygas. Atsiminimuose Bajorų kalėjime kalėjusios politinės kalinės rašė, jog tuo rūpinosi pats kalėjimo viršininkas. Jis atnešdavo knygų, su kalinėmis jas aptarinėdavo, klausdavo jų nuomonės. Moterims, pabuvojusioms kituose Lietuvos kalėjimuose, buvo neįprasta, kad kalbėdamas į jas kreipiasi "Jūs" ir prieš kalbėdamas visada atsistoja.

Silpnos sveikatos kalinčioms moterims jis patardavo rašyti malonės prašymą dėl paleidimo į laisvę, o dėl savo politinių pažiūrų to nenorinčioms daryti parūpindavo perkėlimą į Kauno kalėjimą, kuris turėjo savo ligoninę.

"Mano kalėjime sėdi protingi kaliniai", - mėgdavo sakyti M. Akstinas. Deja, ne visi buvo tokie. Anot kretingiškio istoriko Juliaus Kanarsko, 1930 m. spalio 15 d. iš kalėjimo pabėgo 3 kaliniai. Vienas iš jų grįžo atgal, o kiti du - Adomas Budrys ir Stasys Urbonas - nutarė pasislėpti Latvijoje. Kretingos-Darbėnų kelyje jie apiplėšė ūkininką Juozą Butkų. S. Urbonas buvo sulaikytas Latvijoje ir grąžintas į Bajorus, gi A. Budrys po 25 dienų klajonių pats sugrįžo į kalėjimą. Su nusikaltėliais buvo susidėjęs ir kalėjimo prižiūrėtojas Kazlauskas, tapęs gudriu ir pavojingu plėšiku. 1934 m. policija Darbėnuose jo gaują susekė, jis pats per susišaudymą žuvo.

Į laivininkystę

1935 m. M. Akstinas su šeima grįžta į Kauną, dirba Kauno kalėjimo administracijoje. 1936 metais norėdamas ramesnio gyvenimo ir daugiau laiko skirti savo šeimai, palieka tarnybą kalėjime ir pradeda dirbti ką tik įsteigtoje jūrų laivininkystės kompanijoje "Lietuvos Baltijos Lloidas".

Ši tautinio jūros prekybos laivyno bendrovė buvo sukurta išvežti Lietuvoje pagamintą pramonės ir žemės ūkio produkciją ir importuoti krašto ūkiui reikalingus krovinius laivais su Lietuvos vėliava, taip šalyje paliekant krovinių gabenimui skirtas lėšas. Ten jis dirbo iki pat jos nacionalizavimo 1940 metais.

Akstinų šeima gyveno 1936 m. įsigytame namelyje Žaliakalnyje, netoli Ąžuolyno. Vaikai lankė Jono Jablonskio mokyklą, priklausė skautų organizacijai. Gediminas ypač susidraugavo su klasės draugu Valdu Adamkumi, būsimuoju Lietuvos prezidentu.

M. Akstinas išlaikė šiltus santykius ir su Kretingos pranciškonais. Jo namuose, vykdamas į Romą ar iš jos grįždamas, apsistodavo tėvas Augustinas Dirvelė.

Atsisakė bėgti

Nepastebimai atėjo ir 1940-ųjų vasara, kai Raudonoji armija okupavo Lietuvą. M. Akstinas, netekęs darbo nacionalizuotoje bendrovėje, kurį laiką dirbo suaugusiųjų vakarinėje mokykloje rusų kalbos mokytoju.

Netrukus Lietuvoje prasidėjo suėmimai. Geras Akstinų šeimos bičiulis, vokiečių tautybės verslininkas iš Marijampolės Karolis Vitmozeris, atvykęs į Kauną, siūlėsi padėti gauti dokumentus, įrodančius neva jų šeimos vokišką kilmę, suteikiančius galimybę išvykti į Vokietiją. Pagal Vokietijos-TSRS sudarytą Molotovo-Ribentropo sutartį vokiečių tautybės žmonės iš 1940 metais TSRS okupuotų Baltijos kraštų tai galėjo padaryti.

"Aš nieko blogo nepadariau nei Lietuvai, nei jos žmonėms", - toks buvo M. Akstino atsakymas. Deja, bet okupacinė sovietinė valdžia manė kitaip.

1941 m. birželio 14 d. M. Akstinas ir jo šeima suimami. Kauno geležinkelio stotyje jis atskiriamas nuo savo šeimos ir kartu su šimtais kitų Lietuvos valstybės tarnautojų, karininkų, mokytojų, policijos pareigūnų gyvuliniuose vagonuose išvežamas į Ukrainą, Starobelsko karo belaisvių lagerį, įkurdintą sename vienuolyne, kuriame 1939-1940 m. buvo laikomi lenkų karo belaisviai.

Bausmė - sušaudyti

Prasidėjus karui su fašistine Vokietija, suimtieji vėl susodinami į vagonus ir išvežami tolyn nuo fronto, į Šiaurės Uralą - Gorio lagerį. Tarp jų buvo žinomo kretingiškio miškininko Rimanto Kviklio tėvas Mečislovas Kviklys. Į šį lagerį iš Starobelsko buvo atvežta per 250 lietuvių, 250 Vilniaus krašto lenkų ir pabėgėlių iš Lenkijos, 200 Lietuvos ir Lenkijos žydų ir per 80 estų.

Kaliniai sunkiomis sąlygomis žiemą be reikiamo apavo ir drabužių, menkai maitinami turėjo atlikti sunkius miško ruošos darbus, trūko vandens, sanitarinės sąlygos buvo baisios. Dėl nepakeliamai sunkių darbo ir gyvenimo sąlygų, šalčio ir bado pirmąją žiemą lageryje mirė trečdalis lietuvių ir lenkų, beveik visi estai.

1942 m. vasarį į lagerį atvyko Sverdlovsko srities NKVD valdybos operatyvinė tardymo grupė, kuri tardė ir supaprastinta tvarka už priklausymą vadinamosioms kontrrevoliucinėms organizacijoms: Šaulių sąjungai, politinėms partijoms bei darbą valstybės tarnyboje skelbdavo nuosprendžius - ilgus metus kalėti arba sušaudyti. Taip 1942-ųjų vasario 9-ąją mirties bausme buvo nuteistas ir M. Akstinas, nuosprendis jam įvykdytas beveik po metų, 1943 m. vasario 5 d.

Tokia pat lemtis, tik kiek anksčiau, ištiko ir M. Kviklį - jis buvo sušaudytas 1942 m. liepos 23 d. Iš viso Sverdlovsko NKVD valdybos rūsiuose nužudyti 79 lietuviai. Jie palaidoti bendruose kapuose kartu su daugiau nei 20 tūkst. politinių represijų aukų. 1996 m. čia buvo pastatytas politinių represijų aukų memorialinis kompleksas su iškaltomis nužudytųjų pavardėmis. Deja, tarp jų lietuviškų nėra.

Tremties keliais

Atskirtos M. Akstino šeimos taip patlaukė sunkūs išbandymai. Iš Kauno geležinkelio stoties jie per visą Rusiją gyvuliniuose vagonuose nukeliavo iki Altajaus krašto Sibire. Apie Vokietijos-TSRS karo pradžią sužinojo Oršos geležinkelio stotyje, netoli Maskvos.

Kartu su kitomis ištremtųjų šeimomis, tarp jų ir M. Kviklio, gyvendami barakuose ir žeminėse, žiemą užpustyti sniegu, maitindamiesi cukriniais runkeliais, avižų paplotėliais bei avižiniu kisieliumi, išgyveno karo laikotarpį, išvengė tolesnės tremties prie Laptevų jūros. 1946 m. L. Akstinaitė nelegaliai grįžo į Kauną, apsistojo pas savo dėdę Vladą.

1947 m. grįžo ir brolis Gediminas su mama. Brolis ir sesuo vėl lanko mokyklą. 1949 m. L. Akstinaitė egzaminų mokykloje metu suimama ir apkaltinama pabėgimu iš tremties.

Draugų perspėtas apie tai, G. Akstinas išvyko į Leningradą, įstojo į Lesgafto vardo kūno kultūros institutą. Ten studijuodamas užsikrėtė "kalnų liga", pamilo alpinizmą. Negalėdamas vasaros atostogų metu grįžti į Lietuvą, Kaukaze dirbo alpinizmo instruktoriumi.

Tuo tarpu B. Akstinienė slapstėsi Lietuvoje, ją priglaudė draugai ir pažįstami. Po suėmimo L. Akstinaitė pateko į lagerį Gorkio srityje, po to vėl ištremta į Altajaus kraštą. 1955 m. grįžusi į Lietuvą aplankyti besislapstančios mamos sužinojo, kad ir ši, ir brolis amnestuoti. Grįždama į Altajų, Laima Kaukaze aplankė brolį Gediminą ir jam pranešė džiugią naujieną.

Nieko nelaukdamas G. Akstinas grįžo į Lietuvą ir tapo vienu iš alpinizmo Lietuvoje pradininkų, šios sporto šakos organizatoriumi. 1956 m. amnestuota ir grįžo į Lietuvą ir L. Akstinaitė.

Akstino viršukalnė

Taip pasibaigė Akstinų šeimos tremčių ir slapstymosi epopėja. Legendinis Lietuvos alpinistas G. Akstinas 1959 m. rugpjūčio 2 d. kartu su kolegomis Feliksu Mieliausku ir Vytautu Vosyliumi tragiškai žuvo Kaukazo kalnuose, nuslinkus sniego lavinai kopiant į 5205 metrų aukščio Dych Tau viršukalnę.

Netrukus jo geras draugas Alimas Romanovas Tian-Šanio kalnuose įkopė į bevardę viršukalnę ir ją pavadino G. Akstino vardu. Taip jis pagerbė savo gero draugo ir bendražygio, kalnuose jam išgelbėjusio gyvybę, atminimą.

G. Akstinas ir V. Vosylius iškilmingai palaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse, Alpinistų kalnelyje. Jų bendražygis F. Mieliauskas palaidotas Saulės kapinėse Vilniuje.

L. Akstinaitė ilgą laiką dirbo pedagoge, dėstė matematiką M. K. Čiurlionio meno mokykloje, buvo mėgstama savo mokinių. Apie savo tėvo likimą sužinojo tik 1991 m. Lietuvai perėmus KGB archyvus, kuriuose buvo rasta ir M. Akstino byla. Iki tol ji turėjo 1955 m. Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijos jai išduotą melagingą pažymą, kad jos tėvas 1949 m. mirė Kaune nuo širdies smūgio.

B. Akstinienė mirė 1982 m. taip ir nesužinojusi tiesos apie savo vyro likimą. 1969 m. vasarą L. Akstinaitė, praėjus 10 metų po jos brolio G. Akstino žūties, įkopė į jo vardu pavadintą viršukalnę taip pagerbdama savo brolio atminimą. Neseniai tą patį padarė ir jos anūkas - taip pat Gediminas Akstinas.

Šiandien garbaus amžiaus skautė L. Akstinaitė gyvena Kaune, Žaliakalnyje, savo tėvų namelyje. Žinia, kiekvienas skautas kasdien turi padaryti kokį nors gerą darbą. Tai, kad jos dėka atsirado ir šis pasakojimas apie Bajorų kalėjimo "tėvą" M. Akstiną, manau, ir yra vienas iš jos daugybės atliktų gerų darbų. O pats Akstinų šeimos gyvenimas, patirti išbandymai ir likimo smūgiai tikrai verti ir viso romano.