"Nesakyčiau, kad žvejai yra legendiniai žmonės - tokie kaip visi..."

Neringiškiai

"Nemoka austi, nei plonai verpti, drobių rėdyti; tik temoka laivo šniūrus šniūruoti, vandenužiu vandruoti", - šioje žvejų dainoje išsakyta ne visa tiesa apie 50 metų Juodkrantėje gyvenančią Kazimierą Norvydienę. Ši moteris - lyg gyva pamario legenda, pažįstanti vėjus ir sroves, gausiai semianti marių sidabrą pusę amžiaus, ir mena ji žvejų gyvenvietę nuo tų laikų, kai čia stūksojo vos pora trobų. Kai kuriuos Juodkrantės namus ir pati savo rankomis statė.

Būrų viešbučio gaspadinė

Žiemą sutikusi ją žūklaujant ant ledu sukaustytų marių, šiuosyk pasižvalgiau po jaukų jos marių ūkį, ragavau jos išaugintų obuolių. Nemaniusi, kad bent vienas iš ketverto sūnų liks prie jos, našlė džiaugiasi, kad pagrandukas Viktoras, iš profesijos juvelyras, sugrįžęs iš Druskininkų, šiandie sukurpia tinklus visiems Juodkrantės žvejams. Pirma tinklus senikės darė - iš kaprono. Sūnus ir kalvio, ir dailidės amatus moka, viskam gabus, kaip ir motina.

"Kaip čia, Neringon papuoliau? Iš Telšių po karo atvažiavau į Klaipėdą, kurią iš griuvėsių kėlėm, nebuvo nė Danės krantinės, o nuo 1949-ųjų čia gyvenu. Mat mano vyras anksčiau jachtklube laivus remontavo, - pasakoja ponia Kazimiera. - Parsikraustėm iš Klaipėdos valtele, įsistačiau jon ožkelę, per savaitę ir mantą parsigabenau. Nebuvo keltų, tik nuo 1954 metų atsirado dvi sujungtos apkaltos rusiškos baržos; aš valtį greičiau irkluodavau mazoliuotom rankom. Smiltynėje buvo visi tušti namai, kokį norėjai, tokį pasirinkai: įsikūrėm kurhauze, visam rūme vieni patys. Būrai visokie, kurie persikelt negalėjo, pas mane likdavo nakvoti. Kaip čia imsi pinigus už kuklią pastogę ir švarų patalą".

"Mokyklą vaikai Klaipėdoj lankė, o persikėlimo nėra: vasarą valtimi, o žiemą žvejų kateriu keldavosi, - prisimena juodkrantiškė. Bet katerio bortai būdavo apšalę, vaikai tie šoka nuo jų ant vėl apšąlusio kranto; nežinai, grįš gyvi ar ne? Na, ir koks tai gyvenimas - išprotėt gali. Sakiau vyrui: arba vėl keliamės į Klaipėdą, arba čia kur giliau įsitvirtinam. Jis botus, dores remontavo Juodkrantėj, o toj mokykloj, kur vėliau vaikai mokinosi, dabar istorijos muziejus... Mes čia įsikėlėm į sugriuvusį žvejų žinybinį butą L. Rėzos 1 name, čia ir likau".

"Nesu karvės ganiusi nei melžusi, - prisipažįsta ponia Kazimiera. - Čia virėja pionierių stovyklose daug vasarų dirbau, ir statybose plytas kilnojau - kaip juodas arklys. Vyras mirė skrandžio vėžiu, kai pagrandukui penkeri buvo, kas šeimą išmaitins? Ištekėjusi septyniolikos, nepažinau gyvenimo, nei koks vyras turi būti, kaip su manim turi elgtis. Dabar jau žinau: būčiau niekados su tokiu negyvenus, jis gi šeima nesirūpino, viskas ant mano vienos pečių ir galvos. Vaikai labai geri išaugo; apdovanojo šaldykle, nieko netrūksta, pasiilgstu aštuoneto vaikaičių klegesio".

"Sūnūs draudžiami augo, turėjo mano įsakymų kaip kareiviai klausyti, pasakoja žvejė. - Ten, Smiltynėj tas vyriausias pasiimdavo geldą, ištemps vaiko vystyklą vietoj burių - ir plaukioja po marias. Kiek mes per marių ledą, sukibusį į kalnus, eidavom - pieno, maisto parsinešti iš Klaipėdos. Reikėjo su tašėm, pieno kane aukštai lipti virvinėm laivo kopėčiom į molą: viens kitam rankas paduodavom. Vandens milicija neleisdavo, barė mus, naikino tas kopėčias, bet vis tiek eidavom per besisupančias metrines lytis - į kitą krantą...".

Viena didelė šeima

"Žmonių į Juodkrantę labai daug iš Dzūkijos privežė: oi, kaip smagu buvo pradžioj - kaip viena šeima visa Juodkrantė gyvenom, prisimena ponia Kazimiera. - Dabar jau skirtingi: vieni turtingi, kiti biedni. Tų būrų seniukų buvo dar dvi šeimos; jaunesni užsiverbavo į Vokietiją, išvažiavo. Nueisi pas būrus, būdavo, žuvies, ungurių pridės, nei pinigų ims, nieko. Visi draugiški, būdavo, kuris pasiims armoškę - visi šoka jauni, linksmi, gražūs".

"Į tuos kalnus dar bėgte įbėgdavau su vaikais... Taip, namuose visus pagimdžiau, pribuvėjai padedant, sveikutėlius. Virdavau žuvienę, pati primeškeriojus. Pradžioj jachtklube sargu dirbau, buvo toks bunkeris, kur burės sudėtos, jachtas reikėjo per audrą saugoti, kad neišneštų iš baseino, perrišdavau jas, kylant vandeniui. Mažiukai sykiu būdavo, ten, kur dabar muziejus akvariumas, sūnūs meškeriodavo, pavasarį labai stintos kibo, grįžtančios iš marių. Žuvį veždavau pardavinėt į Klaipėdą, pigi buvo, 25 kapeikos už stintų kilogramą, ungurys - vienas rublis. Mesdavau šniūrus su 400 kabliukų, po penkiolika ungrurių pernakt, ešerių, karšių, stintų po tris kibirus į dieną; kad būtų kas matęs, kiek tos žuvies mariose esu sugavusi, išsigąstų", - mąsliai šypsosi moteris.

Pernai rudenį prie molo Kazimiera žuvies sugavo tiek, kad "mėsos" visai žiemai užteko. Nulupa ešeriuko odikę, švariai nuplauna, išima file ir sudeda į stiklainiukus po pusę kilogramo. Ir pažįstamiems davė: "Paragautum, kokie skanūs kotletai, už vištienos skanesni". Sakė pripratusi prie čionykščio gyvenimo būdo ir nenorėtų parduoti namų, į žemyną keltis. "Aš mieste negaliu gyvent, man labai nuobodu, užsidarius tarp keturių sienų", - sako Kazimiera Norvydienė, prižiūrinti sodą išsinuomotuose 11-oje arų. Laiko vištelių dešimtį: "Laikau, laikau, kol kiaušinius deda, o kai nusensta, išverdu vištas šuniukui ėsti".

Burtininkės marių botagiukai

Abu su sūnum arba viena irklinėm valtimis plaukia žvejoti, kai tik užsinori gyvos žuvies. Net išsirengia irkluodama. "Iš tų moterų žvejukių čia nieko nebėra. Anų daug išmirusių, draugės namas sudegė, tai ji išvažiuos iš čia. Apačioj pijokai gyvena, niekas nepadeda susiremontuot likusių namo griaučių. Bet nenusimena Kazimiera: nueina į koncertus "Ažuolyno" poilsio namuose, ir pati pagyvenusių žmonių folkloro ansamblyje dainuoja, į sueigas vaikšto, į Jūrmalą, Rygą važiuodavo. - "Čia aš grybauju, uogauju, jūroj maudausi, nespėju suktis. Tai ne ant miesto druko pavaikštinėjus, vėl į būdą lįsti".

"Kaip kiti yra mėgėjai azartinių lošimų, taip aš meškerioti mėgstu - tai man loterija didžiausia: tik laukiu, kokį marių veršiukėlį ištrauksiu. Nesiseka - einu namo. Kimba man gerai be jokių burtų ar priežodžių, vyrai juokias: "Sijoną apsivilkit, geriau kibs". Vieną sykį ant molo meškerioju, žiū, ateina keturi vyrai, jie čia paukščius žiedavo - su tom firminėm meškerėm, pasipuošę žvejiškai kaip reikia. O aš su savo pora botagiukų prisigaudžiau didelių karšių, o jiems tie pūgžliukai tekimba. Sakė sutiktiems: "Burtininkė buvo atėjus žvejot: pasėmė kibirą žuvies ir nuėjo".

"Kartą rugsėjui baigiantis, nuo Raganų kalno nuplaukiau į marias, išsiinkaravau valtį, meškerioju pavakarėj, dar vieną ištrauksiu, dar kita kimba, jau trauksiu namo - viskas, inkaras ant grandinės prie dugno laiko, - turi ką prisiminti juodkrantiškė. - Nei žmonių matyti... Kokią valandą irklavau į visas keturias puses, bloga pasidarė - niekaip neatkimba inkaras stora grandine nuo dugno, kur geležys sukritę, negali atsipalaiduot ir išplaukt. Prisikankinau, kol tamsią naktį pasiekiau namus. Visokių nuotykių patyriau prie Kiaulės nugaros, varžybose ties Nida. Buvom motociklu nuvažiavę, ledas kai trūko - viens į vieną pusę, motociklas į kitą nulėkė. Akimirksniu tas ledas vėl kai skilo - per plauką nenugarmėjom, kojos neįkišom į properšas - tik iškilo ledo piramidė, smarkiai nešė mus. O kai ledai susijungė, parėjom. Anksčiau mokėjau plaukti, o dabar nebežinau..."

"Didžiausias laimikis? Laikraštyje nuotrauka buvo: per vieną dieną sugavau 777 stintas! Vaikai suskaičiavo, - porina žvejė. - O didelį starkį esu sugavus: 4,5 kg Nidoj, o Smiltynėj - karšį per 5-is kilogramus. Nugara jo buvo tokia aštri, kad galėjai ja bulves tarkuoti. Pilvą perpjoviau, tai taukai per gerą vyro pirštą storumo. Išsiviriau šaltienos drebučių, prikepiau kotletų vaikams - kaip iš paršiuko. Gerai, kad buvau nusinešus tą "čerpaką" pakelt, o kad ne, būčiau paleidus. Paskui lydeką Smiltynėj ištraukiau į viršų, o ji man nukando tą "zilką", aš kai dėjaus aukštielninka ant akmenų. Žvejyboj visokių nuotykių būta, bet kas praėjo, pamirštu tuoj", - sako Kazimiera.

Nuomininkai - kaip savi vaikai

Dalį trobos vasarą Norvydai išnuomoja poilsiautojams: "Atvažiuoja Aleksas Lemanas, baliavom iki trijų nakties, dainavom ir karšius rūkėm", - prisimena gaspadinė. - Paskui tas Knispelis su žmonele rudens metu atvažiavo, kojas nušalo, tai savo žieminiais batais apaviau, kailiais apvilkau. Ir visokie žmonės atvažiuoja - kaip giminės, visi bendrai valgom, žuvienę verdam, samčiu tiesiai iš puodo semiam. Aš ir sapnuot neturiu laiko: krentu po darbų - ir viso gero, man gali vėtra namą nugriaut, nejausčiau. Tiek metų saloj išgyvenus, nieko nebebijau, nė stichijos. Nesakyčiau, kad žvejai yra legendiniai žmonės, kokie dvasios milžinai - tokie kaip visi. Gal iš šalies kitaip atrodo. Dabar mane filmuoja televizijos, sūnus Antanas Norvydas ten operatoriumi 36 metus dirba. Auga anūkas ir proanūkis, krikštyti Mariaus vardu".

Jiems žilagalvė močiutė seka legendas apie undines, giedančias giesmes, apie jūros vieškeliais keliaujančius žmones ir nepaprastas marių žuvis. Gal ką ir iš savo išgyvenimų nejučia pasakon įpina...

Ivona ŽIEMYTĖ