Švėkšnos bažnyčioje rastas meno lobynas

Klai­pė­dos aps­kri­ties pa­vel­do­sau­gi­nin­kai nu­ste­bo iš­vy­dę ti­krą ba­ro­ki­nio me­no lo­bį, ku­ris keis­to­mis ap­lin­ky­bė­mis bu­vo lai­ko­mas Švėkš­nos Šv. apaš­ta­lo Jo­kū­bo baž­ny­čio­je. Pa­aiš­kė­jo, kad iš­skir­ti­niai sa­vo tu­ri­niu di­džiu­liai pa­veiks­lai net ne­bu­vo įtrauk­ti kul­tū­ros pa­vel­do re­gis­trą.

Ne­ga­na to, įta­ria­ma, kad vie­nas pa­veiks­las, vaiz­duo­jan­tis an­ge­lą, il­gus me­tus ga­lė­jo bū­ti nau­do­ja­mas bui­ty­je kaip pa­pras­ta len­ty­na. Apie tai by­lo­ja ne tik ge­ro­kai su­brai­žy­tas ver­ty­bės pa­vir­šius, bet ir tie­siog prie pie­ši­nio pri­kal­ta len­tu­tė.

At­vė­rė nau­ja­sis klebonas

1905 me­tais gra­fų Plia­te­rių sta­ty­ta ne­ogo­ti­ki­nė Švėkš­nos baž­ny­čia gar­sė­ja įspū­din­gu in­ter­je­ru ir sa­vo is­to­ri­ja. Da­bar­ti­nio šven­to­riaus vie­to­je jau XVI am­žiaus pra­džio­je sto­vė­jo net ke­lios me­di­nės baž­ny­čios, ku­rios vė­liau su­ny­ko. To­dėl ma­no­ma, kad įvai­rios net iš už­sie­nio at­ga­ben­tos baž­ny­ti­nės re­lik­vi­jos bū­da­vo iš­sau­go­mos iš kar­tos į kar­tą.

Nuo 2012 me­tų vie­tos kle­bo­no par­ei­gas ei­nan­tis Sau­lius Kat­kus čia pa­kei­tė vos dve­jus me­tus iš­tar­na­vu­sį ka­nau­nin­ką Do­na­tą Stul­pi­ną, nors Baž­ny­čios pra­kti­ko­je įpras­ta par­api­jų ad­mi­nis­tra­to­rius keis­ti maž­daug kas sep­ty­ne­rius me­tus. Prieš šiuos du dva­si­nin­kus Švėkš­nos baž­ny­čiai net 36 me­tus va­do­va­vo pre­la­tas Pe­tras Vin­cen­tas Stu­kas.

Pa­si­kei­tus kle­bo­nams ėmė aiš­kė­ti, kad baž­ny­čio­je ne­tin­ka­mai pri­žiū­ri­mos gu­lė­jo pa­vel­do­sau­gi­nės ver­ty­bės, apie ku­rias ži­no­jo tik siau­ras ra­tas žmo­nių. Tai, ką iš­vy­do baž­ny­čio­je ne­se­niai ap­si­lan­kęs Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to (KPD) Klai­pė­dos te­ri­to­ri­nio pa­da­li­nio vy­riau­sia­sis vals­ty­bi­nis ins­pek­to­rius Lais­vū­nas Ka­va­liaus­kas, jį pri­bloš­kė.

„Rei­kia dė­ko­ti nau­ja­jam kle­bo­nui S.Kat­kui, nes bū­tent jis, at­li­kęs sa­vo­tiš­ką re­vi­zi­ją, ra­do ir par­odė tas me­no ver­ty­bes. Uni­ka­liau­si yra pa­veiks­lai, jie ga­lė­jo bū­ti nu­ta­py­ti XVII am­žiu­je. Ba­ro­ko sti­liaus pa­veiks­luo­se vaiz­duo­ja­mi ne šiaip šven­tie­ji, o Lie­tu­vo­je re­tai kur baž­ny­ti­nia­me me­ne ap­tin­ka­mi mo­ty­vai. To­kių dar ne­te­ko ma­ty­ti. Vie­na­me, pa­vyz­džiui, pa­vaiz­duo­ta gi­gan­tiš­ka žmo­gų su­ry­ti no­rin­ti jū­rų žu­vis, ke­liuo­se - se­no­vi­niai bur­lai­viai“, - apie sen­sa­cin­gą ra­di­nį LŽ pa­sa­ko­jo L.Ka­va­liaus­kas.

Spė­ja­ma, kad kai ku­rie pa­veiks­lai ga­lė­jo bū­ti ta­py­ti net ne Lie­tu­vo­je.

Ver­ty­bės - neregistruotos

L.Ka­va­liaus­kui grį­žus į dar­bo­vie­tę Klai­pė­do­je ir pa­ti­kri­nus duo­me­nis pa­aiš­kė­jo ne­įti­ki­mas fak­tas. „Nus­te­bau, kad vi­si tie pa­veiks­lai net ne­įtrauk­ti į mū­sų ver­ty­bių re­gis­trą. Jau krei­pė­mės į Kul­tū­ros pa­vel­do cen­trą. Ko­dėl pa­veiks­lai ne­bu­vo re­gis­truo­ti, aš ne­ga­liu pa­sa­ky­ti“, - kal­bė­jo il­ga­me­tis pa­vel­do spe­cia­lis­tas.

Jis at­krei­pė dė­me­sį ir į kai ku­rių ra­di­nių būk­lę. „Dvie­jų me­trų aukš­čio pa­veiks­las su an­ge­lu yra pa­im­tas iš ne­ži­nia ko­kių bui­ti­nių pa­tal­pų. Jis ka­dai­se bu­vo nau­do­ja­mas ar kaip len­ty­na, ar kaip stal­vir­šis. Ne­ga­li­ma taip elg­tis su to­kiais me­no kū­ri­niais“, - pa­žy­mė­jo L.Ka­va­liaus­kas.

Spėjama, kad šis paveikslas galėjo būti naudojamas tiesiog buityje.

Kar­tu su pa­veiks­lais bu­vo ras­ta ir la­bai įdo­mi me­di­nė ar­chi­tek­tū­ros de­ta­lė, de­ko­ra­ci­ja su gra­žiais pie­ši­niais, ku­ri taip pat ne­bu­vo įtrauk­ta į kul­tū­ros pa­vel­do re­gis­trą.

Pa­aiš­kė­jo, kad baž­ny­čio­je bu­vo ir ke­lios de­šim­tys į dė­žes su­dė­tų se­nų ar­no­tų. Vie­nas - su ba­jo­rų nau­do­ta itin puo­šnia, siu­vi­nė­ta va­di­na­mą­ja Sluc­ko juo­sta.

„To­kio­mis juo­sto­mis XVIII am­žiu­je ap­si­juos­da­vo ba­jo­rai, o baž­ny­čio­je ras­ta juo­sta bu­vo įaus­ta į ku­ni­go ar­no­tą. Ras­ta ir at­ski­ra juo­sta. Tai taip pat di­džiu­lė ver­ty­bė. Kaip ma­ty­ti, il­gus me­tus baž­ny­čia tu­rė­jo vi­są kul­tū­ros pa­vel­do lo­by­ną, ku­ris yra ver­tas at­ski­ros re­li­gi­nio me­no eks­po­zi­ci­jos. Ją ga­lė­tų pa­pil­dy­ti ir la­bai įdo­mios, pie­ši­niais iš­mar­gin­tos baž­ny­ti­nių te­pa­liu­kų dė­žu­tės“, - pa­sa­ko­jo pa­vel­do­sau­gi­nin­kas.

Jau kreip­ta­si į ati­tin­ka­mas pa­vel­do­sau­gos ins­ti­tu­ci­jas, kad šios ver­ty­bės bū­tų de­ra­mai sau­go­mos ir ka­da nors tap­tų prie­ina­mos vi­suo­me­nei.

L.Ka­va­liaus­kas ti­ki­no, kad Švėkš­nos at­ve­jis nė­ra vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je. Tad ku­ni­gai ga­lė­tų įdė­miau, at­sa­kin­giau ver­tin­ti jiems pa­ti­kė­tą kul­tū­ros pa­vel­dą ir in­for­muo­ti pa­vel­do­sau­gi­nin­kus, jei ne­ty­čia pa­vyks­ta ras­ti pirm­ta­kų gal­būt dėl ne­ži­no­ji­mo ne­pri­žiū­rė­tų ver­ty­bių.

Ga­lė­tų eksponuoti

Švėkš­nos ku­ni­gas S.Kat­kus jo­kių sa­vo nuo­pel­nų dėl ra­di­nio ne­įž­vel­gė ir tei­gė, kad pir­miau­sia rei­kia įver­tin­ti vi­są pa­vel­do­sau­gi­nį tur­tą.

„Da­lis pa­veiks­lų, sau­go­tų pas mus, bu­vo res­tau­ruo­ti so­viet­me­čiu Vil­niu­je ir var­gais ne­ga­lais grą­žin­ti į Švėkš­ną, ne iš pa­lė­pės iš­trauk­ti. Kai ku­rie pa­veiks­lai, ki­ti me­no kū­ri­niai iš­ties gu­lė­jo pas mus. Ži­no­ma, kad tos ver­ty­bės tu­ri bū­ti ir bus de­ra­mai sau­go­mos. Gal ir eks­po­nuo­ja­mos, ta­čiau ti­krai ne anks­čiau kaip po pus­me­čio, nes rei­kia pa­si­rū­pin­ti jų ap­sau­ga. Da­bar jos pa­dė­tos sau­giai“, - sa­kė jis.

LŽ pa­klaus­tas, ar tie­sa, kad se­nas pa­veiks­las su an­ge­lu ga­lė­jo bū­ti nau­do­ja­mas kaip len­ty­na ar stal­vir­šis, ku­ni­gas ne­si­lei­do į de­ta­les. „Ko tik gy­ve­ni­me ne­bū­na... Taip, kai ku­rios ver­ty­bės bu­vo ne pa­gal pa­skir­tį nau­do­ja­mos. Ta­čiau pa­veiks­lai bu­vo res­tau­ruo­ja­mi, va­di­na­si, apie juos pri­va­lė­jo ži­no­ti pa­vel­do­sau­gi­nin­kai. Bū­tent jų rei­kė­tų klaus­ti, ko­dėl pa­veiks­lų nė­ra re­gis­tre. Juk nie­kas jų spe­cia­liai ne­slė­pė“, - kal­bė­jo S.Kat­kus.

Pa­slap­ties šy­dą kiek pra­sklei­dė Švėkš­nos se­niū­nas Al­fon­sas Še­pu­tis. Jis LŽ ti­ki­no, kad tiek pa­veiks­lus, tiek ar­no­tus, ba­jo­ro juo­stą per­nai esą ra­do pats ku­ni­gas S.Kat­kus. „Kaip su­pran­tu, tie me­no kū­ri­niai se­niai gu­lė­jo kaž­kur ar baž­ny­čio­je, ar kle­bo­ni­jo­je, ar ki­ta­me pa­sta­te. Tik gal nie­kas ne­bu­vo į juos at­krei­pęs dė­me­sio. Ir aš gir­dė­jau, kad vie­nas pa­veiks­las bu­vo nau­do­ja­mas ne pa­gal pa­skir­tį, bui­ty­je“, - tei­gė se­niū­nas.