Svencelės gyvenimas teka per dulkes

Šis Pamario pievomis bėgantis kelias senovėje buvo vadinamas šventuoju. Svencelės kaimo pavadinimas nuo jo ir kilęs. Tuo keliu kadaise ėję pagonis krikštiję švedai.

Simboliška, kad prie šio kelio įsikūrusių sodybų gyventojai savotiškai kenčia. "Kaip nuo to kelio dulka. Šienas, drabužiai, Viešpatie, negalima nė "byliznos" išsiplauti. Vandens žmogui nepaduosi. Tokie skanūs obuoliai, ale viduje visi supuvę. Nuo dulkių, o kaip gi?" - guodžiasi Eugenija Saunorienė, pjaudama vieną po kito didžiulius raudonšonius.

Pamario folklorui naudojamos nendrės, virvės ir net šiukšlių maišai

"Kokie laimingi būname, kai lyja", - papildo jos vyras Liudas.

Prie kelio gyvenantys žmonės nuo dulkių ginasi aukštomis gyvatvorėmis, kurios užstoja įspūdingą vaizdą į Neringą. Antanas Skripkauskas net bites "evakavo" - perkėlė avilius atokiau nuo kelio.

Šį kelią renkasi grybautojai bei uogautojai. Pasirenka ir didelio greičio mėgėjai, nes, pasak vietinių, niekas jų čia negaudo. Tačiau daugiausiai čia važiuoja į naftos verslovę ir iš jos važiuojančios mašinos. "Naftininkai tą kelią buvo išmurkdę, vienu tarpu net mašinas reikėjo traukti. Jie kelią ir gadina, ir pataiso, o mes norim asfalto", - sako 27 metus čia gyvenantis žmogus.

Netenka pamario

Daugelis neatsimena, kad svenceliškiai būtų susirinkę visi į būrį. "Kartą sukviesti dėl naftininkų pasiginčijome, ir viskas", - sako A. Skripkauskas. Svencelės žmonės, pasak jų pačių, gali dalyvauti Drevernos bendruomenės gyvenime, tačiau tokio poreikio dažnas neturi.

Ne vienas vietinis savo kraštą pavadina ir prasigėrusiu: "Jauni žmonės... Aš niekaip neįsivaizduoju, kad taip galima prasigerti. Keturis vaikus turėjo, atėmė. O Viešpatie karaliau, karvės nelaiko", - emocingai kalbėjo apie vieną jauną šeimą vyriškis, prašęs nerašyti jo pavardės.

"Kartais girdžiu, - pastebi kita pašnekovė, - visa pamiškė dainuoja". Pastebėta, jog ne vienas svaigintis pradėjo dar tais laikais, kai gavo po 2 hektarus žemės ir, vos atsiradus galimybei, ją pardavė už tūkstantį litų, nors dabar būtų gavę po 10 tūkstančių.

Gyvendamas pamaryje ne vienas tikina, kad Pamario nebeturi. Ūpą numušę turtingi, atėjūnais vadinami vietinės žemės pirkėjai, kuriems, pasak Vytauto Toliušio, buvo leidžiama pasirinkti norimą sklypą arčiau vandens, kai tuo tarpu vietiniams pasiūlyti atokūs plotai.

Vilioja sklypai prie marių

"Neklausk, nori žmonės to pamario", - pastebi Eugenija, kuriai atrodo, kad čia gyventi gera yra tiems, kurie dirba. Nusipirkti žemės, anot vietinių, daug kas nori, tačiau parduodančiųjų negirdėti.

Poną Juozą šis kraštas seniai traukęs. Prieš trejus metus pardavė butą Klaipėdoje, nusipirko namą už 14 tūkst. litų ir persikėlė žemę iš Alytaus krašto. Dabar gali užsiimti tuo, kas patinka - kapstytis žemėje, gėrėtis gamta.

Eiguliu dirbęs Alfonsas Šerpytis džiaugiasi nykstančiais paukščiais nendrinukėmis, o štai šernai - priešingai, neretai pridaro rūpesčių. Todėl ganyklos bei dirvos aptveriamos vadinamaisiais elektriniais piemenimis.

Medžiotojai irgi veržiasi čionai. "Čia buvo Griškevičiaus (Petras Griškevičius, buvęs sovietinės Lietuvos Komunistų partijos pirmasis sekretorius. - Red. past.) medžioklės plotai. Šernus pašerdavo, jam tereikdavo gaiduką nuspausti", - prisimena Alfonsas.

Žvejys nepasiduoda

Žvejų gyvenvietėje tėra vienintelė žvejybos įmonė. 74-uosius baigiantį jos bendrasavininkį Vytautą Toliušį iš vietinių svenceliškiai vadina turtingiausiu.

Buvęs žvejys nepasiduoda. 17 operacijų ištvėręs V. Toliušis prieš 12 metų, po klinikinės mirties, nusipirko karstą, kurį tebeturi.

Išėjimui Anapilin, kitaip nei esam įpratę, V. Toliušis pasiruošęs ir kitaip: miręs draugas iš Vokietijos - Maksas Gedaitis prieš 50 metų kartu su pigiai parduota sodyba Svencelėje palikęs jam ir kapines.

Tačiau kol kas buvęs žvejys dar užsiėmęs - į marias plaukiantiems vyrams ruošia tinklus.