Žydų bendruomenė ištrinta iš Kretingos veido

Siūlo iniciatyvą iš apačios

„Ar negalvojama buvusios sinagogos vietoje arba greta jos pastatyti stelą, kurioje būtų pristatyta Kretingos žydų bendruomenės istorija ir jos likimas. „Mėguvos“ šeimininkams gali nepatikti, bet juk tai – svarbi žydų tikėjimo vieta. Sovietmečiu ji buvo užstatyta – čia įkurdino autobusų stotį, o dabar apleistas pastatas miesto centre – tarsi koks likimo pirštas“, – kalbėjo Kretingos muziejaus archeologas Donatas Butkus.

„Juk žydai buvo lietuvių kaimynai, tad turėtume pasirūpinti jų atminimo įamžinimu. Kai tai savanoriškai padaro patys žmonės, tuomet iniciatyva būna tikra, nes nėra nuleista iš viršaus. Pavyzdžiu galėtų būti Salantų miesto patriotai, patys pasirūpinę prie kultūros centro, buvusios sinagogos, pritvirtinti atminimo lentą“, – D. Butkus mano, kad priminimo ženklas yra tarsi pareiga šiandieninei miesto bendruomenei.

Prieškariu visa Birutės gatvė ir kvartalas prie pirties buvo apgyvendintas žydų, netoliese buvo ir jų kapinės. Žydų kvartalą su Rotušės aikšte jungusi gatvė buvo vadinta Izraelitų, vėliau pervadinta į Daukanto, dabar – Mėguvos. Šiandien žydų bendruomenės mieste nebėra – didžiuma Kretingos žydų buvo išžudyta, o kiti emigravo.

Ginčas dėl „Mėguvos“ – teisme

Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Domarkas taip pat pritarė, jog mieste galėtų būti įamžintas žydų atminimas, tačiau mano, jog iniciatyva turėtų kilti iš pačių miestiečių arba žydų bendruomenės atstovų. „Kai Klaipėdos žydų bendruomenė ėmėsi iniciatyvos įamžinti garsųjį savo tautos karvedį Bereką Joselevičių, rajono taryba tam pritarė ir padėjo surasti tinkamą vietą – priešais Kretingos rajono švietimo centrą“, – tvirtino jis.

V. Domarkas sutiko, kad prie Rotušės aikštės prisišliejęs buvęs „Mėguvos“ viešbutis yra tarsi rakštis miestui: „Šis pastatas priklauso bendrovei „Palangos Agila“. Dėl jo nepriežiūros ir grėsmės savininkams triskart padidinome nekilnojamojo turto mokestį – mokėtina suma viršija 10 tūkst. eurų. Tačiau savininkai su tuo nesutinka, ir ginčas, kad pastatas buvo įtrauktas į apleistų statinių sąrašą, persikėlė į teismą. Gyventojai dėl „Mėguvos“ skundžiasi ir Savivaldybei – mes teisme atstovaujame viešajam interesui“.

Taip atrodė Kretingos sinagoga. XX a. pradžios atvirukas, publikuotas Juliaus Kanarsko knygoje „Kretingos krašto žydai“.

Griūvančiame pastate – dažasvydžio pramogos

Paklaustas, kokią mato viziją, kaip galėtų būti išspręsta šio griūvančio monstro problema, V. Domarkas neslėpė, jog Savivaldybė svarstė galimybę pastatą nupirkti ir į jį perkelti visą administraciją. Tačiau šios minties buvo atsisakyta, nes šalia pastato per maža vietos automobiliams.

Jo žodžiais, savininkai daug sykių keitė projektus – dabar jie planuoja apačioje įrengti komercines, o viršuje gyvenamąsias patalpas. „O iš tiesų Kretingai reikia vieno didelio viešbučio, kuris vienu metu sutalpintų pilną autobusą – apie 50-60 – turistų“, – tikino V. Domarkas.

Iš skelbimų socialiniame „Facebook“ tinkle žinoma, jog „Mėguvos“ pastate, kuris dar visai neseniai buvo itin pamėgtas benamių, dabar siūlomos dažasvydžio pramogos.

V. Domarkas tikino, jog už griūvančiame pastate teikiamas dažasvydžio paslaugas atsako tie asmenys, kurie turi licenciją šiai veiklai vykdyti. „Savivaldybė licencijų neišduoda. Ar jų veikla teisėta, turėtų pasidomėti mokesčių ir darbo inspekcijos“.

Kapinės vis dar – be tvoros

„Pajūrio naujienų“ pakalbintas kretingiškis Jonas Dirmeitis mano, jog mieste reikėtų įamžinti prieškario žydų bendruomenės atminimą: „Manau, kad tam tinkamiausia vieta yra žydų kapinės. Kapines reikėtų aptverti, sutvarkyti išlikusius paminklus, čia tiktų ir atminimo lenta apie gyvavusią bendruomenę“.

Visų Kretingos miesto konfesijų – žydų, evangelikų liuteronų ir stačiatikių – kapines prižiūrintis bendrovės „Kretingos komunalininkas“ atstovas Jonas Drungilas teigė, jog žydų kapines ketinama apjuosti tvora. „Sykį per mėnesį kapines nušienaujame. Dažniau nepageidauja nė Lietuvos žydų bendruomenė: pernai prieš ambasadoriaus vizitą nugremžėme žolę, tačiau ambasadorius davė suprasti, kad taip jo tėvynainiams tik trikdome ramybę“, – neslėpė J. Drungilas.

Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis mano, jog Kretingos žydų bendruomenė yra Kretingos miesto istorijos dalis, kuri labiausiai ir turėtų rūpėti patiems kretingiškiams. „Kretingoje žydų tėra labai nedaug, jie priklauso mūsų bendruomenei. O mes rūpinamės ne mirusios, o šiandieninės savo bendruomenės gyvenimu“, – tvirtino jis.

Pašnekovas neslėpė, jog Kretingos valdžia jam buvo pažadėjusi atkurti kapinių tvorą, įrengti parkavimo vietas. „Tačiau šiandien prie pat kapinių vyksta intensyvios statybos, o tvoros nėra. Nė neabejoju, kad po kapines bėgios naujakurių vaikai, gal kas nors net barbekiu susigalvos surengti. Ačiūdie, nors nebėra po kapines besiganančių ožkų, ir niekas jose nebesidegina“, – pastebėjo F. Puzemskis.

Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko komentaras

„Miesto istorija ir jo paveldu turėtų rūpintis Savivaldybė, o ne privatūs asmenys, nes jie priversti patys ieškoti lėšų. Turėtų būti sudaryta grupė, kuriai rūpėtų miesto istorijos vientisumas. Ji parengtų programą, o šios įgyvendinimui Savivaldybės biudžete turėtų būti numatyta lėšų.

Žinau, kad netgi Skuodo rajono savivaldybė kultūros paveldo objektų tvarkymui skiria daugiau lėšų negu mes. Pas mus viskas vyksta stichiškai: pravažiavo kapinaites, aptvarkė, bet kodėl, tarkim, ne – piliakalnius? Kas padaryta šiemet, minint Piliakalnių metus ir įprasminat kovas su kryžiuočiais? Juk būtent kuršiai kartu su žemaičiais, įsirengę gynybinius pylimus, išsaugojo baltiškąją teritoriją ir jos tautinį savitumą. Piliakalnių gynėjams turime būti dėkingi už tai, kad šiandien šnekame lietuviškai, o ne vokiškai ar švediškai.

Kretingos rajone šiandien žinomi 26 piliakalniai, bet dar galima atrasti ir naujų, norss jie per laiką netekę savo požymių – yra aparti. Tačiau sutvarkyti tėra tik keli Salantų regioninio parko bei Nagarbos ir Rūdaičių – „Pajūrio“ bendruomenės iniciatyva“.